Ri­man­to MĖ­ČIAUS nuo­tr.

Ypač daug iš­da­vys­čių, dėl ku­rių žmo­nės pa­tir­da­vo smur­tą, kan­čias, o ne­re­tai pra­ras­da­vo ir sa­vo gy­vas­tį, pa­si­tai­ky­da­vo po­ka­rio me­tais, kai mū­sų kraš­te šei­mi­nin­ka­vo oku­pan­tai. Jie nė­rė­si iš kai­lio, kad tik už­slo­pin­tų mū­sų lais­vės ko­vo­to­jų pa­si­prie­ši­ni­mą. Atė­jū­nams iš Ry­tų ti­ko vi­sos prie­mo­nės – nuo žmo­nių tar­pu­sa­vio kir­ši­ni­mo iki bru­ta­laus par­ti­za­nų ir jų rė­mė­jų nai­ki­ni­mo.

1947 m. bu­vo su­nai­kin­tas Že­mai­čių par­ti­za­nų apy­gar­dos šta­bas. Is­to­ri­kai pa­brė­žia, jog MGB tai pa­vy­ko pa­da­ry­ti dėl pla­taus agen­tų tink­lo – tais me­tais kai ku­rio­se par­ti­za­nų kuo­po­se sau­gu­mas jau tu­rė­jo sa­vo agen­tų. Tik per ke­lis tų me­tų mė­ne­sius Že­mai­čių apy­gar­do­je žu­vo apie 200 par­ti­za­nų, o apie pus­sep­tin­to šim­to lais­vės ko­vo­to­jų, jų ry­ši­nin­kų ir rė­mė­jų bu­vo suim­ti, tar­do­mi, kan­ki­na­mi, tre­mia­mi.

NKGB, NKVD, o vė­liau MGB ir KGB nau­do­jo įvai­riau­sius ver­ba­vi­mo me­to­dus. Di­džio­ji da­lis agen­tų bu­vo už­ver­buo­ti ne sa­vo no­ru – dau­ge­liui bend­ra­dar­biau­ti te­ko prie­var­ta. Jie ši­taip ban­dė iš­gy­ven­ti itin ekst­re­ma­lio­mis są­ly­go­mis. Iš­li­ku­siuo­se so­vie­tų sau­gu­mo do­ku­men­tuo­se ga­li­ma ap­tik­ti įra­šų, kaip žmo­nės įduo­da­vo net la­bai ar­ti­mus šei­mos na­rius – tė­vus, bro­lius, se­se­ris ar su­tuok­ti­nius.

Ne­se­niai ap­ti­kau MGB LSSR 2-N val­dy­bos (ap­ra­šo­muo­ju lai­ko­tar­piu ši val­dy­ba už­siė­mė ko­va su Lie­tu­vos par­ti­za­nų po­grin­džiu, agen­tų ver­ba­vi­mu, agen­tų-smo­gi­kų ope­ra­ci­jų or­ga­ni­za­vi­mu, par­ti­za­nų ry­šių ka­na­lų ar­dy­mu ir kt.) vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo pul­ki­nin­ko J. Si­ni­ci­no ata­skai­tą apie MGB Tel­šių ope­ra­ty­vi­nės gru­pės dar­bą 1947 m. ge­gu­žės 1–20 die­no­mis. Jo­je yra ga­nė­ti­nai iš­sa­mus pa­sa­ko­ji­mas apie žmo­gų, gy­ve­nu­sį Stumb­rių kai­me, nuo Rie­ta­vo nu­to­lu­sį vos 7 ki­lo­met­rus ir esan­tį prie da­bar­ti­nio ke­lio Mažeikiai–Plungė–Tauragė. Be­je, šį kai­mą su­pa Už­pi­ni­kio ir Stumb­rių miš­kai.

Tas žmo­gus, ro­dos, nie­kuo neiš­sis­ky­rė iš ki­tų stumb­riš­kių – dir­bo vis dar jam pri­klau­san­čią že­mę, tvar­kė­si sa­vo ne­di­de­lia­me ūke­ly­je, ati­duo­da­vo py­lia­vas – pri­vers­ti­nę duok­lę – oku­pa­ci­nei val­džiai, kol vie­ną die­ną į du­ris pa­si­bel­dė toks MGB Rie­ta­vo sky­riaus įga­lio­ti­nis.

Sun­ku da­bar pa­sa­ky­ti, kaip sau­gu­mas su­ži­no­jo, kad tas Rie­ta­vo vals­čiaus Stumb­rių kai­mo gy­ven­to­jas pa­lai­ko kaž­ko­kius ry­šius su jo apy­lin­kė­se vei­ku­siais par­ti­za­nais. Gal kas įskun­dė, gal pa­ts kam neat­sar­giai pra­si­ta­rė. Ūki­nin­kas iš pra­džių spy­rio­jo­si ir nei­gė mi­nė­tą fak­tą, bet kai jį sau­gu­mie­čiai slap­tai at­si­ga­be­no į sa­vo būs­ti­nę ir ėmė tar­dy­ti, vy­riš­kis neat­lai­kė kan­čių ir pri­si­pa­ži­no esąs par­ti­za­nų ry­ši­nin­kas.

To em­gė­bis­tams ir te­rei­kė­jo – ėmė stumb­riš­kį ir už­ver­ba­vo. Ne­ži­nau, ar pa­ts žmo­ge­lis pa­si­rin­ko, ar sau­gu­mie­čiai nau­ja­jam agen­tui da­vė Leo­pol­do sla­py­var­dį. Kai ta­po sau­gu­mo agen­tu, Leo­pol­dui dar ne­bu­vo nė tris­de­šim­ties. Net mi­nė­ta­sis so­vie­tų sau­gu­mo pul­ki­nin­kas J. Si­ni­ci­nas bu­vo nu­ste­bęs: „Tai dė­me­sio ver­tas MGB Rie­ta­vo sky­riaus agen­to ver­ba­vi­mas“, – pa­ra­šys jis ata­skai­to­je.

Ir ne be rei­ka­lo sau­gu­mie­tis bu­vo nu­ste­bęs. Pa­ci­tuo­si­me jo raš­tą, siųs­tą MGB Lie­tu­vos SSR mi­nist­rui ge­ne­ro­lui ma­jo­rui D. Je­fi­mo­vui: „Re­mian­tis vi­sais tais tu­ri­mais duo­me­ni­mis, Leo­pol­das bu­vo slap­tai su­lai­ky­tas ir ap­klaus­tas. Tar­do­mas jis pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo ry­šius su gau­ja ir as­me­nis, pri­klau­san­čius jai. Konk­re­čiai pa­pa­sa­ko­jo, kad ban­di­tų gau­jos va­dei­va yra Ka­zys De­gu­tis, ku­rio sla­py­var­dis – Tig­ras. Šios gau­jos na­riais įvar­di­jo ir sa­vo gi­mi­nai­čius – sa­vo tė­vą, ku­rio pseu­do­ni­mas – Gav­ri­la, ir bro­lį, tu­rin­tį Ger­tu­ko sla­py­var­dį. Leo­pol­do tvir­ti­ni­mu, De­gu­čio gau­jo­je yra 25 žmo­nės. Be to, jis iš­var­di­jo ir dar 19 žmo­nių, ku­rie tu­ri ry­šių su ta gau­ja. Per ki­tą slap­tą su­si­ti­ki­mą agen­tas Leo­pol­das pra­ne­šė pa­pil­do­mų duo­me­nų apie gau­jos ry­ši­nin­kus bei rė­mė­jus.“

Žmo­gus so­vie­tų sau­gu­mui įda­vė sa­vo tė­vą ir bro­lį! Va dėl ko bu­vo nu­ste­bęs oku­pan­tų pul­ki­nin­kas. Ma­tyt, to­kių da­ly­kų ir jam re­tai pa­si­tai­ky­da­vo.

Kaip šian­die­nos žmo­gus tu­rė­tų ver­tin­ti to­kį anų lai­kų poel­gį? Ko ge­ro, bū­tų per daug pri­mi­ty­vu to­kį as­me­nį vien pa­smerk­ti. At­si­min­ki­me, tiems įvy­kiams jau be­veik aš­tuo­nias­de­šimt me­tų. Iš tie­sų anuo­met pa­si­tai­ky­da­vo to­kių at­ve­jų, nors jie ir ne­bu­vo daž­ni. Bū­da­vo, kad suim­ti ry­ši­nin­kai ar par­ti­za­nai iš­duo­da­vo ir sa­vo ar­ti­muo­sius, įskai­tant tė­vus ar bro­lius. Vie­ni tai pa­da­rė po il­gų ne­žmo­niš­kų kan­ki­ni­mų, ki­ti – ti­kė­da­mie­si iš­gel­bė­ti li­ku­sius šei­mos na­rius nuo trem­čių ar su­šau­dy­mo. To­kios si­tua­ci­jos yra ypač tra­giš­kos, nes so­vie­tų sau­gu­mas są­mo­nin­gai sie­kė su­prie­šin­ti šei­mas, pa­si­nau­do­ti ar­ti­miau­siais ry­šiais.

Tur­būt ne­ga­li­me be ato­dai­ros va­din­ti to­kį žmo­gų są­mo­nin­gu iš­da­vi­ku vien dėl to, kad jo pa­ro­dy­muo­se at­si­ra­do ar­ti­mų­jų pa­var­dės. Tarp kit­ko, tar­dy­mo pro­to­ko­lai daž­nai bū­da­vo su­ra­šo­mi jau po smur­to, kai ku­rie pa­ro­dy­mai dėl įvai­rių su­me­ti­mų bū­da­vo iš­krai­po­mi ar net klas­to­ja­mi…

Ir vis dėl­to šian­dien tu­ri­me pa­sa­ky­ti tie­są, vi­są tie­są, ko­kia ji skau­di be­bū­tų. Be­je, ne­praė­jus ir dviem mė­ne­siams po čia ap­ra­šy­tų įvy­kių, so­vie­tų sau­gu­mas suė­mė, ro­dos, ar ne dvy­li­ka žmo­nių, su­si­ju­sių su lais­vės ko­vo­to­jų bū­riu, ku­riam va­do­va­vo Ka­zys De­gu­tis-Tig­ras.

Rimantas MĖČIUS