Simonos JUNDULAITĖS asmeninio albumo nuotr.Šaknys Plokštinės miškuose ir tėčio autoritetas
S. Jundulaitė kilusi iš Plungės, čia baigė „Saulės“ gimnaziją, lankė Mykolo Oginskio meno mokyklą, kurioje gilinosi į šokio meną, o vėliau iškeliavo į sostinę studijuoti klasikinės filologijos Vilniaus universitete.
„Visada buvau mąslus, smalsus vaikas ir labai daug laiko leidau gamtoje. Pasaulėžiūrą formavo namai ir kiemas V. Mačernio gatvėje, netoliese esanti Plungės jūros pakrantė, o stipriausiai – tėčio gimtinė Plokštinės miškuose. Mama pasakojo, kad būdama vos ketverių jau visiškai drąsiai viena žengdavau į mišką. Iš to laiko ryškiausiai atmintyje išliko Tomo Main Rido knyga „Oceola, seminolų vadas“, kultinė animacija „Mauglis“, sukurta pagal Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygą“, ir viena iš vyresniojo brolio kasečių, soul muzikos rinkinys, kuriame sukosi daina „My Girl“ iš grupės „The Temptations“ repertuaro“, – vaikystės priminimais dalinosi plungiškė.
Simona užaugo kartu su dviem broliais. Vyriausiasis Andrius buvo labai talentingas dziudo sportininkas, o jaunesnis brolis Tomas padarė didelę įtaką jos muzikos skoniui. Mama Lionė dirbo liaudies dirbinių gamykloje „Minija“ ir mezgė gražiausius megztinius, kokius Simonai yra tekę matyti. Dabar mama mėgaujasi užtarnautu poilsiu ir kartu su juo atėjusiu brandžiu kūrybiniu etapu – nuo jaunystės mylėjusi poeziją, kasdien sukuria bent po vieną eilėraštį. Ir tai labai įkvepia pačią Simoną.
O tėvelis Stanislovas buvo toks žmogus, apie kurį, pasak Simonos, būtų galima sukurti fantastišką filmą.
„Drąsiai galiu teigti, kad jis man buvo ir yra vienintelis autoritetas. Veiklų turėjo labai daug, didelę dalį savo gyvenimo pašventė partizanų kovoms įamžinti. Kartu su bendraminčiais pastatė per 200 atminimo lentų ir kryžių miško broliams atminti. Nuolat rinko informaciją apie Žemaitijoje vykusias rezistencines kovas ir vežė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Be galo daug skaitė, turėjo fantastišką humoro jausmą ir auksines rankas. Atrodo, kad ant tokių žmonių pečių ir guli pasaulis“, – pasakojo plungiškė.
Simonos JUNDULAITĖS asmeninio albumo nuotr.Norėjo dukrą leisti į mokyklą Lietuvoje
Simona prisiminė paauglystėje ėmusi jausti nepasotinamą alkį menui: pradėjo ieškoti knygų, kurios nebuvo įtrauktos į privalomos literatūros sąrašą mokykloje, atrado mėgstamą muziką. Pirmasis savarankiškai nusipirktas kompaktinis diskas Rietavo turguje buvo „Radiohead“ grupės albumas. Paauglystėje įkvėpė ir rokenrolas, žymių žmonių biografijos.
Simona atviravo, kad jos gyvenime yra vienas ypatingas žmogus, kuris kasdien skatina tapti geresniu žmogumi. Tai dukra Amelija, neseniai įstojusi į grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje ir panirusi į studentišką gyvenimo etapą.
Vilnius visada liks ypatinga vieta ir pačiai Simonai. Moteris prisiminė, kaip sykį, čia įsikūrus Jono Meko vizualiųjų menų centrui, ji nuėjo į šio centro atidarymą.
„Nemeluosiu, tuo metu nieko nežinojau nei apie J. Meką, nei apie Jurgį Mačiūną, nei apie fluxus judėjimą. Bet netikėtai gavau pasiūlymą dirbti šiame centre. Ir nuo tada kasdien galėdavau stebėti mane supančius meno kūrinius, vykstančius parodų atidarymus, bendrauti su įvairiais žmonėmis.“
Simonos JUNDULAITĖS asmeninio albumo nuotr.Vis dėlto J. Meko vizualiųjų menų centre Simona ilgai neužsibuvo, išvyko į Prancūziją, įsimylėjo. Svečioje šalyje prabėgo keleri metai. O atėjus laikui dukrą užrašyti į mokyklą, moteris pasakojo visu kūnu ir siela pajutusi nenumaldomą troškimą, kad Amelija augtų Lietuvoje.
Sugrįžusios į Lietuvą jiedvi vėl įsikūrė Vilniuje, Simona įstojo į Dailės akademiją, fotografijos ir medijų katedrą. Pradėjo dirbti Menų spaustuvėje. Per karantiną plungiškė priėmė sprendimą stoti į Vilniaus dailės akademijos grafikos bakalauro studijas. Taip prasidėjo jos kelias į tapybą.
Nors sostinėje moteris ilgiau neužsibuvo, čia paliko ryškų savo esaties pėdsaką. Viršuliškių parkelyje, pušų apsuptyje, galima pamatyti skulptoriaus Mykolo Saukos nulipdytą jos skulptūrą. Moteris pasakojo, kad dėl pasirinktos kūno padėties pozavimo skulptūrai procesas buvo ilgas ir sudėtingas, o rezultatą sąmoningai pasirinko įvertinti ne iš karto. Tik praėjus ketveriems metams išdrįso sugrįžti į Viršuliškių parką ir savo akimis pamatyti, kaip atrodo skulptūra.
Nauja pradžia gimtinėje
2024 metais, bebaigdama šiuolaikinės skulptūros magistro studijas, Simona nusprendė vasarai savo studiją perkelti į Žemaitiją, į gimtuosius miškus, mat dalis jos magistrinio meninio tyrimo buvo būtent apie šį mišką ir apie jos tėvelį.
Gegužę parsivežė kūrybos įrankius, knygas ir kelis buities daiktus į Plokštinės miške esančią jaują.
„Nors tas namukas visas kiauras, be patogumų, pabudusi pirmą rytą ir išėjusi į lauką išgerti kavos apsipyliau ašaromis – aplinkui tvyrojo neapsakomas gamtos grožis. Gal tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai pajutau tokią meilę savo šaknims. Vaikštinėjau po tą kiemą, po lauką ir mišką, bandžiau įsivaizduoti savo močiutę, kaip atrodė jos buitis, kiek daug valios ir drąsos reikėjo jos kasdienybėje. Iki tol įsivaizdavau, kaip bus nuostabu tiesiog lauke tapyti ant didelių drobių, o realybė taip užbūrė, kad pirmą mėnesį nepaliečiau nė vieno teptuko.“
Apsigynusi magistrą ir nuvažiavusi į diplomo įteikimo šventę, Simona Vilniuje praleido dvi dienas, susitiko su dėstytojais, kurso draugais. O tada skubėjo sugrįžti į Plungę, parodyti diplomą tėveliui, nes jis buvo labiausiai Simonos kūryba tikintis žmogus, nuo pat mažų jos dienų kartojo: „Simute, vieną dieną tavo paveikslai bus labai brangūs“. Grįžusi vakariniu traukiniu, tėtį rado jau miegantį, tad paliko diplomą jo lovos kojūgalyje.
„Liepos 6 dieną tėtis karališkai iškeliavo, dvi dienas oras kvepėjo jūra. Pasibaigus vasarai vėl grįžau į Plungę, norėjau būti arčiau mamos. Buvau įpratusi prie intensyvaus gyvenimo didmiestyje, parodų, koncertų. O čia ištiko ramybė, kuri net gąsdino, neradau sau vietos. Manau, tai buvo vienas iš gedulo etapų. Praėjus keliems mėnesiams pajutau, kad reikia imtis veiklos“, – atviravo Simona.
Plungės viešosios bibliotekos direktorė, išgirdusi Simonos ketinimą likti dirbti gimtinėje, pasiūlė prisijungti prie bibliotekos kolektyvo. Šią liepą suėjo metai, kai moteris priėmė šį pasiūlymą, bibliotekoje rašo ir įgyvendina projektus, organizuoja parodas, kviečia Plungės bendruomenę į įvairias kūrybines dirbtuves.
Simonos JUNDULAITĖS asmeninio albumo nuotr.
Įkvėpimas aplanko dirbant
Kiekvienas kūrėjas turi savo stichiją: vieni lieja spalvas ant drobės, kiti gaudo akimirkas pro objektyvą, treti jaukina žodį ar molį. Simoną mūsų miesto žmonės pažįsta kaip bibliotekoje dirbančią kūrybišką jauną moterį. O kokia ji, kai užveria bibliotekos duris?
„Esu prisilietusi prie labai įvairių dalykų: kūriau vaizdo medžiagą, dirbau teatre, rašiau scenografijas, lipdžiau, o dabar esu panirusi į tapybą. Tai vienišiaus kelias, nes niekada nežinai, kada tavo kūryba taps aktuali. Tam reikia laiko“, – teigia menininkė.
Prieš kelis mėnesius Simona Plungėje įsirengė studiją. Ilgai apie ją svajojo, kadangi mėgsta tapyti ant didesnių formatų drobių ir tam reikia erdvės. Buvo gimusi idėja ir apie visiems atvirą meno erdvę mieste, pavyzdžiui, galeriją, tačiau ją atidaryti ir išlaikyti – didelis darbas. Svarsto, gal pradžioj užtektų atviros studijos, kur galėtų niekieno netrukdoma tapyti ir kartą per mėnesį atverti studijos duris visiems smalsuoliams.
Simonos JUNDULAITĖS asmeninio albumo nuotr.Paklausta, kaip šiandien priima mažo miesto ramybę, moteris kvietė prisiminti tokių garsių miestų kaip Niujorkas, Paryžius ar Berlynas istoriją. Buvo metas, kai šie miestai merdėjo. Bet čia ėmus kurtis pigesniu būstu susigundžiusiems menininkams, ilgainiui šie miestai tapo įdomūs ir kitiems. O tada jie sustiprėjo ir ekonomiškai, nes tie rajonai, kuriuose kūrė menininkai, tapo geidžiamiausiomis gyvenimo vietomis.
Tame slypi tam tikras paradoksas, nes tarp menininkų yra labai mažai tokių, kurie gali išgyventi vien iš savo kūrybos. Dažniausiai kuriantis žmogus dirba prie dviejų ar trijų projektų vienu metu arba gyvena nepritekliuje. O mecenatystė ar meno kolekcionavimas Lietuvoje vis dar labai nepopuliarūs. Simonai patinka pasakoti, kad kadaise Plungė turėjo Oginskius, kurie rūpinosi talentingais žmonėmis, priglaudė ir išlaikė Čiurlionį. Moteris retoriškai klausia: „Ar šiandien Plungė turi tokių žmonių?“
O bibliotekos lentynos, pašnekovės teigimu, jai yra galimybė tyrinėti naujus pasaulius, išsirinkti bet kokią patikusią knygą ir, atsivertęs jos puslapius, „pasikalbėti” su įdomesniais už save. Todėl bibliotekoje kūrybiška ir smalsi Simonos siela jaučiasi puikiai.
„Visokių dienų būna gyvenime. Kartais jautiesi labai tuščias, tingus ir liūdnas, bet ir tokiomis dienomis tiesiog imiesi darbo. O tada ima ir aplanko tas įkvėpimas – per knygą, pamatytą stirną parke ar malonų pokalbį gatvėje“, – kalbėjo plungiškė.












































Parašykite komentarą