Si­mo­nos JUN­DU­LAI­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Šak­nys Plokš­ti­nės miš­kuo­se ir tė­čio au­to­ri­te­tas

S. Jun­du­lai­tė ki­lu­si iš Plun­gės, čia bai­gė „Sau­lės“ gim­na­zi­ją, lan­kė My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lą, ku­rio­je gi­li­no­si į šo­kio me­ną, o vė­liau iš­ke­lia­vo į sos­ti­nę stu­di­juo­ti kla­si­ki­nės fi­lo­lo­gi­jos Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

„Vi­sa­da bu­vau mąs­lus, smal­sus vai­kas ir la­bai daug lai­ko lei­dau gam­to­je. Pa­sau­lė­žiū­rą for­ma­vo na­mai ir kie­mas V. Ma­čer­nio gat­vė­je, ne­to­lie­se esan­ti Plun­gės jū­ros pa­kran­tė, o stip­riau­siai – tė­čio gim­ti­nė Plokš­ti­nės miš­kuo­se. Ma­ma pa­sa­ko­jo, kad bū­da­ma vos ket­ve­rių jau vi­siš­kai drą­siai vie­na ženg­da­vau į miš­ką. Iš to lai­ko ryš­kiau­siai at­min­ty­je iš­li­ko To­mo Main Ri­do kny­ga „Oceo­la, se­mi­no­lų va­das“, kul­ti­nė ani­ma­ci­ja „Maug­lis“, su­kur­ta pa­gal Ru­dyar­do Kip­lin­go „Džiung­lių kny­gą“, ir vie­na iš vy­res­nio­jo bro­lio ka­se­čių, soul mu­zi­kos rin­ki­nys, ku­ria­me su­ko­si dai­na „My Girl“ iš gru­pės „The Temp­ta­tions“ re­per­tua­ro“, – vai­kys­tės pri­mi­ni­mais da­li­no­si plun­giš­kė.

Si­mo­na užau­go kar­tu su dviem bro­liais. Vy­riau­sia­sis And­rius bu­vo la­bai ta­len­tin­gas dziu­do spor­ti­nin­kas, o jau­nes­nis bro­lis To­mas pa­da­rė di­de­lę įta­ką jos mu­zi­kos sko­niui. Ma­ma Lio­nė dir­bo liau­dies dir­bi­nių ga­myk­lo­je „Mi­ni­ja“ ir mez­gė gra­žiau­sius megz­ti­nius, ko­kius Si­mo­nai yra te­kę ma­ty­ti. Da­bar ma­ma mė­gau­ja­si už­tar­nau­tu poil­siu ir kar­tu su juo atė­ju­siu bran­džiu kū­ry­bi­niu eta­pu – nuo jau­nys­tės my­lė­ju­si poe­zi­ją, kas­dien su­ku­ria bent po vie­ną ei­lė­raš­tį. Ir tai la­bai įkve­pia pa­čią Si­mo­ną.

O tė­ve­lis Sta­nis­lo­vas bu­vo toks žmo­gus, apie ku­rį, pa­sak Si­mo­nos, bū­tų ga­li­ma su­kur­ti fan­tas­tiš­ką fil­mą.

„Drą­siai ga­liu teig­ti, kad jis man bu­vo ir yra vie­nin­te­lis au­to­ri­te­tas. Veik­lų tu­rė­jo la­bai daug, di­de­lę da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo pa­šven­tė par­ti­za­nų ko­voms įam­žin­ti. Kar­tu su bend­ra­min­čiais pa­sta­tė per 200 at­mi­ni­mo len­tų ir kry­žių miš­ko bro­liams at­min­ti. Nuo­lat rin­ko in­for­ma­ci­ją apie Že­mai­ti­jo­je vy­ku­sias re­zis­ten­ci­nes ko­vas ir ve­žė į Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­rą. Be ga­lo daug skai­tė, tu­rė­jo fan­tas­tiš­ką hu­mo­ro jaus­mą ir auk­si­nes ran­kas. At­ro­do, kad ant to­kių žmo­nių pe­čių ir gu­li pa­sau­lis“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kė.

Si­mo­nos JUN­DU­LAI­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

No­rė­jo duk­rą leis­ti į mo­kyk­lą Lie­tu­vo­je

Si­mo­na pri­si­mi­nė paaug­lys­tė­je ėmu­si jaus­ti ne­pa­so­ti­na­mą al­kį me­nui: pra­dė­jo ieš­ko­ti kny­gų, ku­rios ne­bu­vo įtrauk­tos į pri­va­lo­mos li­te­ra­tū­ros są­ra­šą mo­kyk­lo­je, at­ra­do mėgs­ta­mą mu­zi­ką. Pir­ma­sis sa­va­ran­kiš­kai nu­si­pirk­tas kom­pak­ti­nis dis­kas Rie­ta­vo tur­gu­je bu­vo „Ra­dio­head“ gru­pės al­bu­mas. Paaug­lys­tė­je įkvė­pė ir ro­ken­ro­las, žy­mių žmo­nių biog­ra­fi­jos.

Si­mo­na at­vi­ra­vo, kad jos gy­ve­ni­me yra vie­nas ypa­tin­gas žmo­gus, ku­ris kas­dien ska­ti­na tap­ti ge­res­niu žmo­gu­mi. Tai duk­ra Ame­li­ja, ne­se­niai įsto­ju­si į gra­fi­kos ba­ka­lau­ro stu­di­jas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je ir pa­ni­ru­si į stu­den­tiš­ką gy­ve­ni­mo eta­pą.

Vil­nius vi­sa­da liks ypa­tin­ga vie­ta ir pa­čiai Si­mo­nai. Mo­te­ris pri­si­mi­nė, kaip sy­kį, čia įsi­kū­rus Jo­no Me­ko vi­zua­lių­jų me­nų cent­rui, ji nuė­jo į šio cent­ro ati­da­ry­mą.

„Ne­me­luo­siu, tuo me­tu nie­ko ne­ži­no­jau nei apie J. Me­ką, nei apie Jur­gį Ma­čiū­ną, nei apie flu­xus ju­dė­ji­mą. Bet ne­ti­kė­tai ga­vau pa­siū­ly­mą dirb­ti šia­me cent­re. Ir nuo ta­da kas­dien ga­lė­da­vau ste­bė­ti ma­ne su­pan­čius me­no kū­ri­nius, vyks­tan­čius pa­ro­dų ati­da­ry­mus, bend­rau­ti su įvai­riais žmo­nė­mis.“

Si­mo­nos JUN­DU­LAI­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Vis dėl­to J. Me­ko vi­zua­lių­jų me­nų cent­re Si­mo­na il­gai neuž­si­bu­vo, iš­vy­ko į Pran­cū­zi­ją, įsi­my­lė­jo. Sve­čio­je ša­ly­je pra­bė­go ke­le­ri me­tai. O atė­jus lai­kui duk­rą už­ra­šy­ti į mo­kyk­lą, mo­te­ris pa­sa­ko­jo vi­su kū­nu ir sie­la pa­ju­tu­si ne­nu­mal­do­mą troš­ki­mą, kad Ame­li­ja aug­tų Lie­tu­vo­je.

Sug­rį­žu­sios į Lie­tu­vą jied­vi vėl įsi­kū­rė Vil­niu­je, Si­mo­na įsto­jo į Dai­lės aka­de­mi­ją, fo­tog­ra­fi­jos ir me­di­jų ka­ted­rą. Pra­dė­jo dirb­ti Me­nų spaus­tu­vė­je. Per ka­ran­ti­ną plun­giš­kė priė­mė spren­di­mą sto­ti į Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos gra­fi­kos ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Taip pra­si­dė­jo jos ke­lias į ta­py­bą.

Nors sos­ti­nė­je mo­te­ris il­giau neuž­si­bu­vo, čia pa­li­ko ryš­kų sa­vo esa­ties pėd­sa­ką. Vir­šu­liš­kių par­ke­ly­je, pu­šų ap­sup­ty­je, ga­li­ma pa­ma­ty­ti skulp­to­riaus My­ko­lo Sau­kos nu­lip­dy­tą jos skulp­tū­rą. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad dėl pa­si­rink­tos kū­no pa­dė­ties po­za­vi­mo skulp­tū­rai pro­ce­sas bu­vo il­gas ir su­dė­tin­gas, o re­zul­ta­tą są­mo­nin­gai pa­si­rin­ko įver­tin­ti ne iš kar­to. Tik praė­jus ket­ve­riems me­tams iš­drį­so su­grįž­ti į Vir­šu­liš­kių par­ką ir sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­do skulp­tū­ra.

Nau­ja pra­džia gim­ti­nė­je

2024 me­tais, be­baig­da­ma šiuo­lai­ki­nės skulp­tū­ros ma­gist­ro stu­di­jas, Si­mo­na nu­spren­dė va­sa­rai sa­vo stu­di­ją per­kel­ti į Že­mai­ti­ją, į gim­tuo­sius miš­kus, mat da­lis jos ma­gist­ri­nio me­ni­nio ty­ri­mo bu­vo bū­tent apie šį miš­ką ir apie jos tė­ve­lį.

Ge­gu­žę par­si­ve­žė kū­ry­bos įran­kius, kny­gas ir ke­lis bui­ties daik­tus į Plokš­ti­nės miš­ke esan­čią jau­ją.

„Nors tas na­mu­kas vi­sas kiau­ras, be pa­to­gu­mų, pa­bu­du­si pir­mą ry­tą ir išė­ju­si į lau­ką iš­ger­ti ka­vos ap­si­py­liau aša­ro­mis – ap­lin­kui tvy­ro­jo neap­sa­ko­mas gam­tos gro­žis. Gal tai bu­vo pir­mas kar­tas gy­ve­ni­me, kai pa­ju­tau to­kią mei­lę sa­vo šak­nims. Vaikš­ti­nė­jau po tą kie­mą, po lau­ką ir miš­ką, ban­džiau įsi­vaiz­duo­ti sa­vo mo­čiu­tę, kaip at­ro­dė jos bui­tis, kiek daug va­lios ir drą­sos rei­kė­jo jos kas­die­ny­bė­je. Iki tol įsi­vaiz­da­vau, kaip bus nuo­sta­bu tie­siog lau­ke ta­py­ti ant di­de­lių dro­bių, o rea­ly­bė taip už­bū­rė, kad pir­mą mė­ne­sį ne­pa­lie­čiau nė vie­no tep­tu­ko.“

Ap­si­gy­nu­si ma­gist­rą ir nu­va­žia­vu­si į dip­lo­mo įtei­ki­mo šven­tę, Si­mo­na Vil­niu­je pra­lei­do dvi die­nas, su­si­ti­ko su dės­ty­to­jais, kur­so drau­gais. O ta­da sku­bė­jo su­grįž­ti į Plun­gę, pa­ro­dy­ti dip­lo­mą tė­ve­liui, nes jis bu­vo la­biau­siai Si­mo­nos kū­ry­ba ti­kin­tis žmo­gus, nuo pat ma­žų jos die­nų kar­to­jo: „Si­mu­te, vie­ną die­ną ta­vo pa­veiks­lai bus la­bai bran­gūs“. Grį­žu­si va­ka­ri­niu trau­ki­niu, tė­tį ra­do jau mie­gan­tį, tad pa­li­ko dip­lo­mą jo lo­vos ko­jū­ga­ly­je.

„Lie­pos 6 die­ną tė­tis ka­ra­liš­kai iš­ke­lia­vo, dvi die­nas oras kve­pė­jo jū­ra. Pa­si­bai­gus va­sa­rai vėl grį­žau į Plun­gę, no­rė­jau bū­ti ar­čiau ma­mos. Bu­vau įpra­tu­si prie in­ten­sy­vaus gy­ve­ni­mo did­mies­ty­je, pa­ro­dų, kon­cer­tų. O čia iš­ti­ko ra­my­bė, ku­ri net gąs­di­no, ne­ra­dau sau vie­tos. Ma­nau, tai bu­vo vie­nas iš ge­du­lo eta­pų. Praė­jus ke­liems mė­ne­siams pa­ju­tau, kad rei­kia im­tis veik­los“, – at­vi­ra­vo Si­mo­na.

Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė, iš­gir­du­si Si­mo­nos ke­ti­ni­mą lik­ti dirb­ti gim­ti­nė­je, pa­siū­lė pri­si­jung­ti prie bib­lio­te­kos ko­lek­ty­vo. Šią lie­pą suė­jo me­tai, kai mo­te­ris priė­mė šį pa­siū­ly­mą, bib­lio­te­ko­je ra­šo ir įgy­ven­di­na pro­jek­tus, or­ga­ni­zuo­ja pa­ro­das, kvie­čia Plun­gės bend­ruo­me­nę į įvai­rias kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves.

Si­mo­nos JUN­DU­LAI­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Įk­vė­pi­mas ap­lan­ko dir­bant

Kiek­vie­nas kū­rė­jas tu­ri sa­vo sti­chi­ją: vie­ni lie­ja spal­vas ant dro­bės, ki­ti gau­do aki­mir­kas pro ob­jek­ty­vą, tre­ti jau­ki­na žo­dį ar mo­lį. Si­mo­ną mū­sų mies­to žmo­nės pa­žįs­ta kaip bib­lio­te­ko­je dir­ban­čią kū­ry­biš­ką jau­ną mo­te­rį. O ko­kia ji, kai už­ve­ria bib­lio­te­kos du­ris?

„Esu pri­si­lie­tu­si prie la­bai įvai­rių da­ly­kų: kū­riau vaiz­do me­džia­gą, dir­bau teat­re, ra­šiau sce­nog­ra­fi­jas, lip­džiau, o da­bar esu pa­ni­ru­si į ta­py­bą. Tai vie­ni­šiaus ke­lias, nes nie­ka­da ne­ži­nai, ka­da ta­vo kū­ry­ba taps ak­tua­li. Tam rei­kia lai­ko“, – tei­gia me­ni­nin­kė.

Prieš ke­lis mė­ne­sius Si­mo­na Plun­gė­je įsi­ren­gė stu­di­ją. Il­gai apie ją sva­jo­jo, ka­dan­gi mėgs­ta ta­py­ti ant di­des­nių for­ma­tų dro­bių ir tam rei­kia erd­vės. Bu­vo gi­mu­si idė­ja ir apie vi­siems at­vi­rą me­no erd­vę mies­te, pa­vyz­džiui, ga­le­ri­ją, ta­čiau ją ati­da­ry­ti ir iš­lai­ky­ti – di­de­lis dar­bas. Svars­to, gal pra­džioj už­tek­tų at­vi­ros stu­di­jos, kur ga­lė­tų nie­kie­no ne­truk­do­ma ta­py­ti ir kar­tą per mė­ne­sį at­ver­ti stu­di­jos du­ris vi­siems smal­suo­liams.

Si­mo­nos JUN­DU­LAI­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Pak­laus­ta, kaip šian­dien prii­ma ma­žo mies­to ra­my­bę, mo­te­ris kvie­tė pri­si­min­ti to­kių gar­sių mies­tų kaip Niu­jor­kas, Pa­ry­žius ar Ber­ly­nas is­to­ri­ją. Bu­vo me­tas, kai šie mies­tai mer­dė­jo. Bet čia ėmus kur­tis pi­ges­niu būs­tu su­si­gun­džiu­siems me­ni­nin­kams, il­gai­niui šie mies­tai ta­po įdo­mūs ir ki­tiems. O ta­da jie su­stip­rė­jo ir eko­no­miš­kai, nes tie ra­jo­nai, ku­riuo­se kū­rė me­ni­nin­kai, ta­po gei­džia­miau­sio­mis gy­ve­ni­mo vie­to­mis.

Ta­me sly­pi tam tik­ras pa­ra­dok­sas, nes tarp me­ni­nin­kų yra la­bai ma­žai to­kių, ku­rie ga­li iš­gy­ven­ti vien iš sa­vo kū­ry­bos. Daž­niau­siai ku­rian­tis žmo­gus dir­ba prie dvie­jų ar tri­jų pro­jek­tų vie­nu me­tu ar­ba gy­ve­na ne­pri­tek­liu­je. O me­ce­na­tys­tė ar me­no ko­lek­cio­na­vi­mas Lie­tu­vo­je vis dar la­bai ne­po­pu­lia­rūs. Si­mo­nai pa­tin­ka pa­sa­ko­ti, kad ka­dai­se Plun­gė tu­rė­jo Ogins­kius, ku­rie rū­pi­no­si ta­len­tin­gais žmo­nė­mis, pri­glau­dė ir iš­lai­kė Čiur­lio­nį. Mo­te­ris re­to­riš­kai klau­sia: „Ar šian­dien Plun­gė tu­ri to­kių žmo­nių?“

O bib­lio­te­kos len­ty­nos, pa­šne­ko­vės tei­gi­mu, jai yra ga­li­my­bė ty­ri­nė­ti nau­jus pa­sau­lius, iš­si­rink­ti bet ko­kią pa­ti­ku­sią kny­gą ir, at­si­ver­tęs jos pus­la­pius, „pa­si­kal­bė­ti” su įdo­mes­niais už sa­ve. To­dėl bib­lio­te­ko­je kū­ry­biš­ka ir smal­si Si­mo­nos sie­la jau­čia­si pui­kiai.

„Vi­so­kių die­nų bū­na gy­ve­ni­me. Kar­tais jau­tie­si la­bai tuš­čias, tin­gus ir liūd­nas, bet ir to­kio­mis die­no­mis tie­siog imie­si dar­bo. O ta­da ima ir ap­lan­ko tas įkvė­pi­mas – per kny­gą, pa­ma­ty­tą stir­ną par­ke ar ma­lo­nų po­kal­bį gat­vė­je“, – kal­bė­jo plun­giš­kė.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 10 000 Eur.