Ry­čio ŠEŠ­KAI­ČIO nuo­tr.

Ne­ti­kė­tas dar­bo pa­siū­ly­mas at­ve­dė į Rie­ta­vą

E. Se­ra­pi­nai­tė-Kiau­la­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad šo­kis, mu­zi­ka, teat­ras ir kū­ry­ba ją ly­di nuo ma­žų die­nų. Pir­mie­ji su šo­kio pa­sau­liu su­pa­žin­di­no ne kas ki­tas, o tė­ve­liai. Gim­ti­nė­je bai­gė M. Ogins­kio me­no mo­kyk­los cho­reog­ra­fi­jos sky­rių, lan­kė tau­ti­nių ir pra­mo­gi­nių šo­kių ko­lek­ty­vus, lais­vu lai­ku kur­da­vo, da­ly­vau­da­vo ir sa­va­no­riau­da­vo įvai­riau­siuo­se ren­gi­niuo­se.

Bai­gu­si mo­kyk­lą, iš­kart įsto­jo į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tą – šo­kio me­no ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Dar stu­di­jų me­tais E. Se­ra­pi­nai­tė-Kiau­la­kie­nė pra­dė­jo ves­ti šo­kio ir kū­ry­bi­nius už­siė­mi­mus bei žen­gė į pro­fe­sio­na­lią­ją sce­ną.

„O Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­re at­si­ra­dau man pa­čiai ne­ti­kė­tai. Maž­daug prieš me­tus vis dar pla­na­vau bū­si­mus pro­jek­tus Klai­pė­do­je. Apie tai, ko­kiu spe­cia­lis­tų ieš­ko Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­ras, su­si­ti­kus prie ka­vos puo­de­lio pa­pa­sa­ko­jo ar­ti­ma drau­gė ir ko­le­gė. Vie­na iš to­kių lais­vų po­zi­ci­jų bu­vo cho­reog­ra­fo. Po ke­lių die­nų nu­vy­kau po­kal­biui ir taip be il­gų svars­ty­mų at­si­dū­riau čia, Rie­ta­ve ir ta­pau mo­te­rų šo­kių ko­lek­ty­vo „Šar­ke­lės“ me­no va­do­ve“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

E. Se­ra­pi­nai­tė-Kiau­la­kie­nė taip pat ve­da šo­kio už­siė­mi­mus 6–12 me­tų vai­kams, va­do­vau­ja trims Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­ro vai­kų šo­kio stu­di­jos gru­pėms, kur gi­li­na­si ne tik į šo­kio me­ną ir skir­tin­gas šo­kio dis­cip­li­nas, bet ir ug­do kū­ry­biš­ku­mą, sa­vi­raiš­ką, imp­ro­vi­za­ci­ją.

Kū­ry­ba – tai ne­pert­rau­kia­mas dar­bo pro­ce­sas

Pa­sak „Šar­ke­lių“ va­do­vės, me­ni­nin­ko, kū­rė­jo dar­bas yra kiek ki­toks, nei mums įpras­ta. Tai nuo­la­ti­nė kū­ry­ba, bend­ra­vi­mas, ug­dy­mas, ty­ri­nė­ji­mai ir paieš­kos, ry­šys, emo­ci­jos, bend­ra­dar­bia­vi­mas. Ga­li­my­bė bū­ti ko­lek­ty­vo va­do­vu yra di­džiu­lė do­va­na, nes su­tei­kia ga­li­my­bę pri­si­lies­ti prie žmo­gaus šir­dies, prie to, kuo jis do­mi­si, apie ką mąs­to, sva­jo­ja, ką ban­do įgy­ven­din­ti. Tai ga­li­my­bė pa­dė­ti siek­ti tiks­lų ir įkvėp­ti ju­dė­ti pir­myn.

Va­do­vė ti­ki­no, kad net ir ne­šio­jan­tis ne­ma­žą ba­ga­žą sce­ni­nės bei kū­ry­bi­nės pa­tir­ties, su kiek­vie­nu pro­jek­tu, spek­tak­liu, ren­gi­niu ar kon­cer­tu, edu­ka­ci­ja ar ki­ta me­ni­ne veik­la at­si­ran­da nau­jų iš­šū­kių.

Ed­ga­ro VIT­KE­VI­ČIAUS nuo­tr.

„Bet į tuos iš­šū­kius aš sten­giuo­si žiū­rė­ti ne kaip į pro­ble­mas, bet kaip į ga­li­my­bes aug­ti, to­bu­lė­ti ir mo­ky­tis. O su kiek­vie­na įveik­ta pro­ble­ma at­si­ran­da džiaugs­mas, kad pa­vy­ko, kar­tu taip gims­ta nau­ji pro­jek­tai, su­ma­ny­mai. Be ga­lo džiau­giuo­si, kai pa­vyks­ta su­teik­ti ga­li­my­bę, pa­vyz­džiui, pir­mą kar­tą už­lip­ti ant sce­nos. Tai be ga­lo jaut­ru. Jei kaž­kam pa­dė­jai pa­ti­kė­ti sa­vi­mi – vien tai jau yra di­džiu­lis pa­sie­ki­mas“, – sa­vo pa­tir­ti­mis da­li­no­si ko­lek­ty­vo va­do­vė.

Tę­sia tra­di­ci­jas

E. Se­ra­pi­nai­tė-Kiau­la­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad dau­gu­mai ky­la klau­si­mas, ką reiš­kia ko­lek­ty­vo pa­va­di­ni­mas „Šar­ke­lės“. Pa­si­ro­do, jis yra sie­ja­mas su pir­muo­ju šio ko­lek­ty­vo su­šok­tu tau­ti­niu šo­kiu „Šar­ke­la var­ne­la“.

Mo­te­rų šo­kių ko­lek­ty­vas Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cent­re su­si­bū­rė 2013 me­tais. Jam il­gus me­tus va­do­va­vo ir tvir­tus pa­ma­tus pa­dė­jo cho­reog­ra­fė bei me­no va­do­vė Al­do­na Mic­ku­vie­nė.

„Šar­ke­lės“ – ener­gin­gos ir kū­ry­bin­gos mo­te­rys, ak­ty­viai de­ri­nan­čios šo­kį su dar­bu, šei­mos gy­ve­ni­mu, vai­kų au­gi­ni­mu ir ki­to­mis sa­vo veik­lo­mis, tad su lai­ku ko­lek­ty­vo su­dė­tis na­tū­ra­liai kin­ta, bet, ne­pai­sant to, iš­lie­ka stip­rus bend­rys­tės ry­šys ir no­ras kur­ti.

Ko­lek­ty­vas kas­met da­ly­vau­ja Rie­ta­vo mies­to ir sa­vi­val­dy­bės ren­gi­niuo­se, vals­ty­bi­nių šven­čių mi­nė­ji­muo­se, fes­ti­va­liuo­se bei kon­cer­ti­nė­se iš­vy­ko­se. 2024 me­tais „Šar­ke­lės“ da­ly­va­vo Dai­nų šven­tė­je Vil­niu­je, o 2025 me­tais kon­cer­ta­vo Rie­ta­vo mies­to par­tne­rių mies­te – Gul­be­nė­je, Lat­vi­jo­je.

Ko­lek­ty­vas ak­ty­viai at­nau­ji­na re­per­tua­rą, ruo­šia­si kon­cer­tams ir ieš­ko nau­jų me­ni­nių spren­di­mų.

„Kaip va­do­vė tu­riu ne tik plės­ti ir „šli­fuo­ti“ ko­lek­ty­vo re­per­tua­rą, bet ir ma­ty­ti kiek­vie­ną šo­kė­ją at­ski­rai bei vi­sas bend­rai, su­pras­ti, kas jas džiu­gi­na, kas su­tei­kia pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, kas stip­ri­na ir už­grū­di­na. Tik taip šo­kė­jos ga­lės at­ras­ti ter­pę, kur ga­li bū­ti sa­vi­mi“, – kal­bė­jo E. Se­ra­pi­nai­tė-Kiau­la­kie­nė.

Elin­gos SE­RA­PI­NAI­TĖS-KIAU­LA­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Ra­my­bės oa­zė – na­mai

„Šar­ke­lių“ re­per­tua­rą su­da­ro lie­tu­vių tau­ti­nis šo­kis. Ta­čiau re­pe­ti­ci­jų me­tu sten­gia­ma­si gi­lin­tis ne tik į tau­ti­nio šo­kio tech­ni­nį at­li­ki­mą, bet ir sem­tis pla­tes­nių ži­nių, stip­rin­ti kū­ną per įvai­rias tre­ni­ruo­tes, gi­lin­tis į šiuo­lai­ki­nio šo­kio tech­ni­kos pra­dme­nis ar net imp­ro­vi­za­ci­ją.

Pa­sak va­do­vės, re­pe­ti­ci­jų me­tu di­džiu­lis dė­me­sys yra ski­ria­mas ne tik re­per­tua­ro pa­ruo­ši­mui, šo­kio at­li­ki­mui ir de­ta­lėms, bet ir bend­ram bu­vi­mui sce­no­je. Čia ypa­tin­gai svar­bus vie­na ki­tos ma­ty­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas ir mo­kė­ji­mas bend­ra­dar­biau­ti. „

„Sce­no­je bū­na vis­ko, bet emo­ci­jos čia – tik ge­riau­sios. Vi­sa­da sma­gu, kai pub­li­ka pa­si­tin­ka ir iš­ly­di su šyp­se­na, kai nuo žiū­ro­vų sklin­da bend­ruo­me­niš­ku­mas, pa­lai­ky­mas“, – tei­gė pa­šne­ko­vė.

E. Se­ra­pi­nai­tė-Kiau­la­kie­nė džiau­gė­si, kad tik at­vy­ku­si dirb­ti su „Šar­ke­lė­mis“ jau pir­mo­mis die­no­mis pa­ju­to ko­lek­ty­ve tvy­ran­čią bend­rys­tę, pa­lai­ky­mą ir pa­gal­bą. Va­do­vę džiu­gi­na ir tai, kad Rie­ta­vo bend­ruo­me­nė ver­ti­na tra­di­ci­jas, bet kar­tu prii­ma nau­jo­ves. Jai, jau­nai me­ni­nin­kei ir kū­rė­jai, tai itin svar­bu.

Elin­gos SE­RA­PI­NAI­TĖS-KIAU­LA­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

„O ma­no pa­čios di­džiau­si ger­bė­jai yra ma­no šei­ma – nuo pat ta­da, kai dar tik žen­giau pir­mus žings­nius sce­no­je. Jie kar­tu su ma­ni­mi iš­gy­ve­na kiek­vie­ną kū­ry­bi­nį pa­ty­ri­mą, vi­sus džiaugs­mus ir sun­ku­mus. Tad man esant sce­no­je ai­din­tys plo­ji­mai, iš ger­bė­jų gau­na­mos gė­lės ir pa­lai­ky­mas kar­tu yra skir­ti ir ma­no šei­mai. Taip be­są­ly­giš­kai bū­ti ša­lia ga­li tik šei­ma ir už tai esu be ga­lo dė­kin­ga.“

E. Se­ra­pi­nai­tė-Kiau­la­kie­nė pa­sa­ko­jo, kai ten­ka ieš­ko­ti įkvė­pi­mo kū­ry­bi­nė­je sri­ty­je, daž­niau­siai rei­kia su­sto­ti ir ne­for­suo­ti, nes įkvė­pi­mas at­ke­liau­ja ne­ti­kė­tai, ne­pla­nuo­tai, ne­pas­te­bi­mai. Nie­ka­da ne­ži­nai, kur jį su­tik­si ir vi­sa­da įdo­mu ieš­ko­ti nau­jų ke­lių, kel­ti nau­jus tiks­lus, bei mo­ky­tis kaž­ko nau­jo.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 10 000 Eur.