Magnific nuotr.

O juk ten pa­ts tik­riau­sias gy­ve­ni­mas ver­da. Ten, hi­fų (tai to­kios plo­nos gi­je­lės, ku­rios su­da­ro gry­bie­ną) raiz­ga­ly­nė­je, vyks­ta di­džio­ji ko­mu­ni­ka­ci­ja, spren­di­mų priė­mi­mas, plėt­ra ar su­si­trau­ki­mas, mig­ra­vi­mas ar­čiau mais­to šal­ti­nio (pa­pras­tai ta­riant – lo­vio). Čia che­mi­niais sig­na­lais prii­ma­mas spren­di­mas, ku­ri hi­fų vie­ta yra la­biau­siai nu­si­pel­niu­si pa­virs­ti tuo gra­žiu ar ne­la­bai vai­sia­kū­niu. Ta gry­bų da­li­mi, dėl ku­rios kas ru­de­nį trau­kia­me į miš­ką kaip spa­lio ar ko­vo mė­ne­sį prie bal­sa­dė­žių.

Šis ru­duo ir­gi toks įdo­mes­nis ir kiek gau­ses­nis įvai­rių, la­bai keis­tų gry­bų dy­gi­mo. Ste­bė­da­mas miš­ke (ir ne tik) iš­lin­du­sius gry­bų vai­sia­kū­nius, su­pra­tau, kad ir žmo­nės vei­kia pa­na­šiai kaip gry­bai.

Pa­žiū­rė­ki­te į vie­ną mū­sų so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo sri­tį – po­li­ti­ką. Čia po­li­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos kaip tie gry­bų hi­fai, ko­mu­ni­kuo­ja ne­ma­to­mais tink­lais tar­pu­sa­vy­je, kei­čia­si slap­ta, kar­tais į pa­vir­šių ne­ti­kė­tai iš­plau­kian­čia in­for­ma­ci­ja. Kar­tu šiuo­se hi­fy­nuo­se spren­džia­ma, ku­ri jų da­lis tu­rės ga­li­my­bę stai­ga iš­kil­ti virš že­mės ar or­ga­ni­za­ci­jos pa­vir­šiaus ir pa­tap­ti tik­ru vai­sia­kū­niu. Tuo gra­žiu ir pro­tin­gu, iš­kal­biu ir pa­trauk­liu, ge­ban­čiu pa­trauk­ti žmo­nių su bal­sa­vi­mo biu­le­te­nių „kar­zin­ko­mis“ dė­me­sį.

Net­gi da­bar jau ma­to­me pir­muo­sius iš­ki­lu­sius vai­sia­kū­nius – pa­si­skel­bu­sius siek­ti me­rų po­stų ki­tų me­tų anks­ty­vą pa­va­sa­rį vyk­sian­čia­me vi­suo­ti­nia­me gry­bų kon­kur­se. Vė­liau iš­lįs ir ma­žes­nie­ji gry­bu­kai – kan­di­da­tai į ta­ry­bų na­rius. Tik pa­si­ro­dę vi­si bus to­kie gra­žūs, tvir­ti, be jo­kio iš­ti­ži­mo. Ar­tė­jant pa­va­sa­riui įgaus pa­tį gra­žiau­sią sa­vo pa­vi­da­lą.

Rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad gry­bų hi­fai, net ir išau­gi­nę vai­sia­kū­nių krū­vą, to­liau dirbs ga­lin­gą ir ne­nuils­ta­mą dar­bą, ap­rū­pin­da­mi tuos iš­ki­lu­sius gry­bu­kus vi­sais rei­ka­lin­gais iš­tek­liais sa­vo gro­žiui skleis­ti.

O pa­va­sa­rį pra­si­dės tik­ra­sis gry­ba­vi­mo se­zo­nas. Pa­tys gra­žiau­si ir iš­ma­niau­si, iš­kal­bin­giau­si ir la­biau­siai trau­kian­tys akį ar au­sį gry­bai rin­kė­jų bus iš­rink­ti ir už­kon­ser­vuo­ti bent ket­ve­riems me­tams. Ta­čiau ne vi­siems gry­bams lem­ta pa­tek­ti į gry­bau­to­jo krep­še­lį ir iš­veng­ti su­bliuš­ku­sios, pra­sky­du­sios ma­sės pa­vi­da­lo.

Tik čia įžvel­giu šio­kį to­kį ne­su­ta­pi­mą. Gry­bų vai­sia­kū­niai, ku­rie ga­lų ga­le su­skys­ta, tu­ri ga­li­my­bę ir pa­rei­gą iš­pla­tin­ti spo­ras. O tie, ku­rie su­ren­ka­mi, su­džio­vi­na­mi ar iš­ver­da­mi, to­kią ga­li­my­bę pra­ran­da. Pas žmo­nes tru­pu­tį ki­taip. Čia tik tie su­rink­tie­ji tu­ri es­mi­nę pa­rei­gą pla­tin­ti vi­sos po­li­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos spo­ras. Nors gal ir ne…

Be­je, Lie­tu­vo­je po­li­ti­nių ju­dė­ji­mų įvai­ro­vė – gau­si kaip ir gry­bų. Vie­nos or­ga­ni­za­ci­jos sa­ve lai­ko ba­ra­vy­kais, ki­tos – rau­don­vir­šiais ar mus­mi­rė­mis. Tre­čios sa­vo for­ma ir kva­pu pri­me­na po­nia­bu­des. Yra ir vo­ve­ruš­kų, dzū­kų va­di­na­mų le­peš­ko­mis, ir šiaip ma­žai pa­žįs­ta­mų moks­liag­ry­bių, ku­rie įdo­mūs tik moks­li­nin­kams, o žmo­nėms ge­riau ži­no­mi kaip šung­ry­biai.

Tai kol kas dar lė­kim miš­kan tų tik­rų ba­ra­vy­kų ar vo­ve­ruš­kų rink­ti. O kai jau orai stip­riai at­šals, bus ap­sčiai pri­dy­gu­sių tų po­li­ti­nių gry­bų vai­sia­kū­nių. Ga­lė­si­me vėl im­ti „kar­zin­kas“ ir trauk­ti jų rink­ti ar­ba su­rau­kę no­sį pro ša­lį praei­ti.

Ramūnas LYDIS