Ne­varėnų bend­ruo­menė „Ra­tas“ įgy­ven­di­na pro­jektą „Kūry­binės teat­ro veik­los kaip prie­monė iš­sau­go­ti ir ak­tua­li­zuo­ti Ne­varėnų kraš­to tra­di­ci­jas“. Pir­mo­ji pro­jek­to teat­ro veik­la „Gy­va sce­na re­gio­ne: pro­fe­sio­na­lių kūrėjų ir bend­ruo­menės dia­lo­gas“ rugsė­jo 12-osios va­karą pa­kvietė į spek­taklį „Eglė žal­čių ka­ra­lienė“. Ne­varė­nuo­se, prie Bur­be­sio upe­lio, gam­ta, bend­ruo­menė ir teat­ras su­si­jungė į vieną pa­sa­ko­jimą, o sce­na ta­po pa­ti mies­te­lio erdvė – sa­la, til­tas, van­duo ir Bur­be­sio pa­krantės.

Ke­lias iki spek­tak­lio pra­si­dėjo ge­ro­kai anks­čiau

„Eglė žal­čių ka­ra­lienė“ gimė ne vien prem­je­ros va­karą. Iki rugsė­jo 12-osios vy­ko il­gas kūry­bos pro­ce­sas – re­pe­ti­ci­jos, su­si­ti­ki­mai, bend­ri kūry­bi­niai ieš­ko­ji­mai ir teat­ro dirb­tuvės. Kūry­bos pro­cesą pa­pildė pro­fe­sio­na­lių sce­nos me­no kūrėjų ve­da­mos dirb­tuvės ir kon­sul­ta­ci­jos. Ak­to­rius, re­ži­sie­rius ir vie­šo­jo kalbė­ji­mo spe­cia­lis­tas Jo­nas Vir­ši­las kūry­binė­se dirb­tuvė­se „Kūnas, bal­sas ir sce­na“ kvietė da­ly­vius pa­žin­ti kūną ir balsą kaip svar­bius sce­ninės raiš­kos įran­kius.

Ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo dirb­tu­ves vedė ak­torė ir teat­ro pe­da­gogė Eglė Ago­ta Ma­tu­lytė. Jos vy­ko pa­čia­me re­pe­ti­cijų pro­ce­se – dir­bant su spek­tak­lio da­ly­viais, konk­re­čio­mis sce­ninė­mis si­tua­ci­jo­mis, ak­to­ri­ne raiš­ka ir tar­pu­sa­vio vei­ki­mu sce­no­je.

Prie spek­tak­lio kūry­bos pro­ce­so pri­si­dėjo ir re­ži­sierė Ai­ri­da Le­men­taus­kienė. Stebė­da­ma re­pe­ti­ciją ji da­li­jo­si pro­fe­sinė­mis įžval­go­mis, teikė re­žisū­ri­nius pa­ta­ri­mus ir pa­dėjo ieš­ko­ti spren­dimų, pri­tai­kytų spek­tak­lio erd­vei ir bend­ruo­menės žmo­nių ku­ria­miems vaid­me­nims.

Prie vi­zua­li­nių spek­tak­lio spren­dimų pri­si­dėjo me­ni­ninkė, kūrėja, pe­da­gogė As­ta Rim­kienė, pa­dėju­si kur­ti de­ko­ra­ci­jas ir pri­tai­ky­ti jas ne­tra­di­ci­nei teat­ro erd­vei.

Pro­fe­sio­na­lių kūrėjų pa­tir­tis bu­vo tie­sio­giai pri­tai­ko­ma ruo­šiant spek­taklį, todėl kūry­binės dirb­tuvės ir kon­sul­ta­ci­jos ta­po bend­ro kūry­bos pro­ce­so da­li­mi.

Ta­čiau svar­biau­si vi­so kūry­bos pro­ce­so da­ly­viai bu­vo pa­tys žmonės. Į spek­tak­lio kūrimą įsit­raukė apie 50 įvai­raus am­žiaus Ne­varėnų bend­ruo­menės žmo­nių, ku­rių dau­gu­mai teat­ras nėra pro­fe­sinė veik­la. Vie­ni ėmėsi pa­grin­di­nių vaid­menų, ki­ti kūrė Eglės tėviškės gy­ve­nimą, žal­čių pa­saulį, šo­kio ir bend­ras sce­nas. Kiek­vie­nas ta­po svar­bia bend­ro kūri­nio da­li­mi.

Sce­na ta­po erd­ve gam­to­je

Spek­tak­lio vie­ta pa­si­rink­ta neat­si­tik­ti­nai. Ne­varėnų mies­te­lio cent­re esan­ti erdvė prie Bur­be­sio upe­lio sa­vo gam­ti­ne struktū­ra ta­po svar­bia kūry­bi­nio su­ma­ny­mo da­li­mi.

Sa­la vir­to Žil­vi­no pa­sau­liu, vie­na pa­krantė su me­dinė­mis skulptū­ro­mis – Eglės tėviš­ke, ki­ta natū­ra­liai med­žių ap­sup­ta pa­krantė – virs­mo vie­ta, o kran­tus jun­gian­tis til­tas su­jungė skir­tin­gus is­to­ri­jos pa­sau­lius. Tra­di­cinę sce­nog­ra­fiją pa­keitė pa­ti gam­ta – van­duo, med­žiai, pa­krantės ir va­ka­ro švie­sa.

Spek­tak­ly­je per­si­pynė lie­tu­vių mi­to mo­ty­vai, mu­zi­ka, šo­kis ir bend­ruo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo vaiz­dai. Eglės tėviškė­je at­gi­jo kas­die­niai dar­bai – tinklų py­ni­mas, skal­bi­mas, žo­lynų rin­ki­mas, šie­na­vi­mas. Sa­lo­je kūrėsi pa­slap­tin­gas Žil­vi­no ir žal­čių pa­sau­lis, o spek­tak­lio pa­bai­go­je Eglės ir jos vaikų virs­mas med­žiais su­grąži­no is­to­riją į gamtą.

Prem­je­ros va­karą prie Bur­be­sio upe­lio su­si­rinkę žiū­ro­vai ta­po šios ne­tra­di­cinės teat­ro erdvės da­li­mi. Spek­tak­lis pra­si­dėjo dar švie­so­je, o be­si­leid­žiant sau­lei ir pa­ma­žu tems­tant keitė­si ne tik ap­lin­ka, bet ir vai­di­ni­mo at­mos­fe­ra. Gam­ta tą va­karą bu­vo ne fo­nas, o gy­va spek­tak­lio da­lis – van­duo, va­ka­ro švie­sa, med­žiai ir jų ap­švie­ti­mas pa­pildė sce­no­je ku­riamą is­to­riją.

Rugsė­jo 12-osios va­karą žiū­ro­vai iš­vy­do dau­gybės re­pe­ti­cijų, su­si­ti­kimų ir bend­ro dar­bo re­zul­tatą. Ta­čiau šio kūry­bos pro­ce­so vertė sly­pi ne tik ga­lu­ti­nia­me spek­tak­ly­je. Jis su­būrė skir­tin­gus žmo­nes bend­rai veik­lai, lei­do jiems iš­ban­dy­ti sa­ve, mo­ky­tis vie­niems iš kitų ir kar­tu kur­ti.

Prie Bur­be­sio upe­lio tą va­karą su­si­ti­ko gam­ta, vie­tos is­to­ri­ja ir teat­ras. O svar­biau­sia – su­si­ti­ko žmonės.

Spek­tak­lio re­ži­sierė – Eri­ka Žiul­pienė.

Pro­jek­tas fi­nan­suo­ja­mas Eu­ro­pos žemės ūkio fon­do kai­mo plėtrai, Lie­tu­vos vals­tybės biud­že­to ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jos lėšo­mis.