Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

At­si­lie­pę į mi­nė­tos mo­ters skam­bu­tį iš­gir­do­me pa­si­pik­ti­ni­mą tvar­ka Plun­gės li­go­ni­nės Priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je. Plun­giš­kė pa­sa­ko­jo pa­ty­ru­si trau­mą ir pir­mą kar­tą į šį sky­rių at­vy­ku­si va­kar. Kant­riai pra­lau­ku­si vi­są va­ka­rą, ta­čiau spe­cia­lis­to trau­ma­to­lo­go taip ir ne­su­lau­ku­si.

Skam­bi­nu­sio­ji pa­sa­ko­jo, kad tą va­ka­rą ją ap­žiū­rė­jo bu­din­tis ki­tos sri­ties gy­dy­to­jas, kaip ji spė­jo – chi­rur­gas. Ti­kė­da­ma­si gau­ti spe­cia­li­zuo­tą pa­gal­bą, ki­tą die­ną ji vėl at­sku­bė­jo į Priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­rių, ta­čiau čia vėl iš­gir­do tą pa­tį – trau­ma­to­lo­go nė­ra.

Pa­sak pa­cien­tės, me­di­ci­nos se­se­lės ne­ga­lė­jo paaiš­kin­ti, ka­da ga­li­ma ti­kė­tis su­lauk­ti bū­tent trau­ma­to­lo­go kon­sul­ta­ci­jos. „Pa­sa­kė, kad lauk­čiau – gal­būt va­ka­re trau­ma­to­lo­gas at­si­ras, o gal­būt jo iš­vis ne­bus, – to­kia tvar­ka ste­bė­jo­si mo­te­ris. – Ir ką žmo­gui da­ry­ti to­kio­je si­tua­ci­jo­je? Iš­kart ke­liau­ti į ki­to mies­to li­go­ni­nę, ne­si­ti­kin­tis pa­gal­bos Plun­gė­je?“

Mo­te­ris ak­cen­ta­vo so­cia­li­nę šios pro­ble­mos pu­sę, su ku­ria su­si­du­ria dau­gy­bė gy­ven­to­jų. Ką da­ry­ti, jei­gu trau­mą pa­ty­ręs žmo­gus ne­tu­ri sa­vo trans­por­to ar pi­ni­gų tak­si, kad nu­va­žiuo­tų į Klai­pė­dą ar į Tel­šius? Grei­to­sios juk ne­kvie­si. O jei ir iš­si­kvie­si, bū­si iš­juok­tas ir lik­si kvai­lio vie­toj – nė vie­na grei­to­ji žmo­gaus dėl gy­vy­bei ne­pa­vo­jin­gos trau­mos į ki­tą mies­tą ne­veš.

Šiuos mo­ters klau­si­mus už­da­vė­me Plun­gės li­go­ni­nės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jui Gied­riui Ra­ma­naus­kui. Jo tei­ra­vo­mės, ar iš tik­rų­jų Plun­gės li­go­ni­nės Priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je nė­ra bu­din­čio trau­ma­to­lo­go?

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Iš­gir­dęs, dėl ko krei­pia­mės, G. Ra­ma­naus­kas ak­cen­ta­vo, kad ant­ri­nio ly­gio li­go­ni­nė­se, ko­kia ir yra mū­siš­kė gy­dy­mo įstai­ga, priė­mi­mo sky­riu­je bu­di rea­ni­ma­to­lo­gas ir chi­rur­gi­nio pro­fi­lio gy­dy­to­jas. Ir mi­nė­tą die­ną bu­dė­jo gy­dy­to­jas chi­rur­gas, dir­ban­tis kar­tu ir su trau­mo­mis.

„Si­tua­ci­ja yra la­bai pa­pras­ta, tik šiuo at­ve­ju gal įvy­ko koks ne­su­sip­ra­ti­mas. Iš Klai­pė­dos at­vy­kęs gy­dy­to­jas gal ne­paaiš­ki­no pa­cien­tei iki ga­lo, ką jai da­ry­ti. Jis su­tei­kė sku­bią pa­gal­bą, o jei­gu to­liau yra rei­ka­lin­gas am­bu­la­to­ri­nis gy­dy­mas, tu­rė­jo pa­ra­šy­ti siun­ti­mą, kad pa­cien­tė ga­lė­tų kreip­tis į gy­dy­to­ją trau­ma­to­lo­gą am­bu­la­to­ri­ne tvar­ka, už­si­re­gist­ra­vu­si kon­sul­ta­ci­jai“, – kal­bė­jo G. Ra­ma­naus­kas.

Pa­sak jo, trau­ma­to­lo­gas bu­di tik tre­čio ly­gio gy­dy­mo įstai­go­je, o Plun­gės li­go­ni­nė, kaip mi­nė­ta, yra ant­ro ly­gio.

„Kar­tais pa­si­tai­ko to­kia „pra­ban­ga“, kai įstai­go­je tu­ri­me ir ki­tų pro­fi­lių gy­dy­to­jus, tik ne vi­siems pa­cien­tams pa­si­se­ka „už­tai­ky­ti“ to­kias sėk­min­gas die­nas“, – api­bend­ri­no pa­šne­ko­vas.

Po ke­le­tos die­nų vėl su­si­sie­kė­me su plun­giš­ke, skam­bi­nu­sia į re­dak­ci­ją ir pa­siū­liu­sia šią te­mą. Ji paaiš­ki­no, kad po mi­nė­to skam­bu­čio jai pa­vy­ko li­go­ni­nė­je ra­miai iš­siaiš­kin­ti vi­są si­tua­ci­ją ir gau­ti trau­ma­to­lo­go kon­sul­ta­ci­ją bei ap­žiū­rą.

„Pir­mą­jį va­ka­rą priė­mi­me trau­ma­to­lo­go be ma­nęs dar lau­kė ko­kie 7–8 pa­cien­tai, vi­si – po trau­mų, ken­čian­tys skaus­mus. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad pa­te­kus į to­kią si­tua­ci­ją ky­la pyk­tis. Į priė­mi­mą vyks­tam ti­kė­da­mie­si gau­ti spe­cia­lis­to pa­gal­bą, o kai ne­ži­nai tvar­kos, tai ir su­ky­la emo­ci­jos. Ki­tą die­ną at­vy­ku­si dar kar­tą pa­gal­bos su­lau­kiau jau iš pa­ties trau­ma­to­lo­go, tad vis­kas iš­si­spren­dė į ge­rą­ją pu­sę“, – kal­bė­jo plun­giš­kė.