Ne­pel­ny­tai pa­mirš­tas. Re­tai pri­si­me­na­mas. Vi­sai ne­ži­no­mas. Taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kai už­si­me­na­ma apie Juo­zą Čiul­dą – ku­ni­gą, kal­bi­nin­ką, teo­lo­gi­jos ma­gist­rą, prieš 230 me­tų gi­mu­sį Jo­vai­šiš­kės kai­me, tuo­me­ti­nia­me Plun­gės vals­čiu­je. Be­ne vie­nas svar­bes­nių šio žmo­gaus dar­bų yra tai, kad jis pa­ra­šė kny­gą „Trum­pi sam­pro­ta­vi­mai apie že­mai­čių kal­bos gra­ma­ti­kos tai­syk­les“. Tai­gi J. Čiul­dos var­das šian­dien tu­rė­tų bū­ti ypač svar­bus Plun­gės kraš­tui, nes bū­tent čia pra­si­dė­jo šios iš­ki­lios as­me­ny­bės, sa­vo dar­bais pri­si­dė­ju­sios prie že­mai­čių kal­bos is­to­ri­jos, gy­ve­ni­mo ke­lias. Džiu­gu, kad at­si­ra­do en­tu­zias­tų, ku­rių ini­cia­ty­va J. Čiul­dos at­mi­ni­mas, net ir praė­jus šimt­me­čiams po gi­mi­mo, ne tik pri­si­min­tas, bet ir įam­žin­tas: jo gar­bei gim­ta­me kai­me pa­so­din­tas ąžuo­liu­kas.

Iš Jo­vai­šiš­kės – į moks­lo ir ku­ni­gys­tės ke­lią

In­for­ma­ci­jos apie Juo­zą Čiul­dą nė­ra daug. En­cik­lo­pe­di­jo­se nu­ro­do­ma, kad jis gi­mė Mo­tie­jaus ir Pran­ciš­kos Čiul­dų, gal­būt tu­rė­ju­sių ba­jo­riš­kos kil­mės šak­nų, šei­mo­je, o krikš­to met­ri­kai, ku­riuos yra ap­ti­kę ir ty­ri­nė­ję kal­bi­nin­kai, pa­tvir­ti­na, kad jis gi­mė 1796 m. rug­sė­jo 22 d. Plun­gės pa­ra­pi­jos Jo­vai­šiš­kės kai­me.

Bū­si­ma­sis ku­ni­gas mo­kė­si do­mi­ni­ko­nų mo­kyk­lo­je Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, 1816 m. įsto­jo į Var­nių dva­si­nę se­mi­na­ri­ją, o po dve­jų me­tų bu­vo iš­siųs­tas tęs­ti stu­di­jų į Vil­niaus vy­riau­sią­ją dva­si­nę se­mi­na­ri­ją. Ją bai­gė 1822 m., įgy­da­mas teo­lo­gi­jos ma­gist­ro laips­nį.

Stu­di­juo­da­mas Vil­niu­je J. Čiul­da klau­sė­si ir mo­ra­li­nių, po­li­ti­nių moks­lų, tei­sės, is­to­ri­jos pa­skai­tų. J. Čiul­da mi­rė 1861 m. bir­že­lio 11 d. Sa­ri­jo­je, da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je. Jam bu­vo 64 me­tai.

Že­mai­čių kal­bai – gra­ma­ti­kos tai­syk­lės

J. Čiul­dos var­das Lie­tu­vos kul­tū­ros is­to­ri­jo­je pir­miau­sia sie­ja­mas ne tik su ku­ni­gys­te. Jis bu­vo žmo­gus, ku­riam rū­pė­jo gim­to­ji že­mai­čių kal­ba ir jos atei­tis.

XIX am­žiaus vi­du­ry­je dva­si­nin­kas pa­ra­šė dar­bą „Trum­pi sam­pro­ta­vi­mai apie že­mai­čių kal­bos gra­ma­ti­kos tai­syk­les“. Gra­ma­ti­ka bu­vo pa­ra­šy­ta len­kų kal­ba, o jos pa­grin­du pa­si­rink­ta že­mai­čių dou­ni­nin­kų tar­mė. M. Čiul­da sie­kė ne tik ap­ra­šy­ti kal­bos ypa­tu­mus, bet ir ban­dė jos pa­grin­du kur­ti bend­ri­nės že­mai­čių kal­bos sis­te­mą.

Šio dar­bo li­ki­mas bu­vo neįp­ras­tas. Yra iš­li­kę du pa­ties au­to­riaus ran­ka pa­ra­šy­ti gra­ma­ti­kos švar­raš­čiai: vie­nas da­tuo­ja­mas 1854 m., ki­tą M. Čiul­da 1855 m. su de­di­ka­ci­ja nu­siun­tė Mo­tie­jui Va­lan­čiui.

Iro­niš­ka, kad vei­ka­las, ku­rį šian­dien ga­li­me lai­ky­ti reikš­min­gu že­mai­čių kal­bos is­to­ri­jos šal­ti­niu, au­to­riaus gy­ve­ni­mo me­tais taip ir ne­bu­vo iš­spaus­din­tas. Tik 1993 m. J. Čiul­dos gra­ma­ti­ka bu­vo iš­leis­ta at­ski­ra kny­ga. Ją spau­dai pa­ren­gė ir iš len­kų kal­bos iš­ver­tė kal­bi­nin­kas Gied­rius Su­ba­čius.

Kal­bos is­to­ri­jai reikš­min­gas ir ki­tas J. Čiul­dos pa­li­ki­mas. Šal­ti­niuo­se mi­ni­mi jo dar­bai apie lie­tu­vių mi­to­lo­gi­ją. Jis yra vei­ka­lo „Pas­ta­bos apie lie­tu­vių mi­to­lo­gi­ją“ au­to­rius. Taip pat yra su­kū­ręs ei­lė­raš­čių lie­tu­vių ir len­kų kal­bo­mis.

Plun­gės kraš­to žmo­gus, ver­tas bū­ti pri­si­me­na­mas

Nors di­džio­ji gy­ve­ni­mo da­lis pra­bė­go ne Plun­gė­je, J. Čiul­dos gy­ve­ni­mo pra­džia neat­sie­ja­ma nuo mū­sų kraš­to. Jo­vai­šiš­kės kai­me gi­męs ku­ni­gas ir kal­bi­nin­kas pa­li­ko pėd­sa­ką Lie­tu­vos kal­bos is­to­ri­jo­je, o jo dar­bai šian­dien lei­džia ge­riau su­pras­ti XIX am­žiaus že­mai­čių kal­bos si­tua­ci­ją ir tuo­me­ti­nes pa­stan­gas ją ap­ra­šy­ti bei iš­sau­go­ti.

Šie­met pa­si­tin­ka­mos 230-osios J. Čiul­dos gi­mi­mo me­ti­nės. Tai pro­ga pri­si­min­ti ne tik is­to­ri­nę as­me­ny­bę, bet ir žmo­gų, ku­riam rū­pė­jo tai, kas ak­tua­lu ir šian­dien: kal­bos iš­sau­go­ji­mas, jos sa­vi­tu­mas ir pa­gar­ba gim­ta­jam žo­džiui.

Bū­tent apie tai bu­vo kal­bė­ta rug­sė­jo 22 die­ną gim­ta­ja­me J. Čiul­dos Jo­vai­šiš­kės kai­me, kur vy­ko jo at­mi­ni­mui skir­tas ren­gi­nys. Į jį vi­sus su­kvie­tė Plun­gės Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bas, re­mia­mas Plun­gės mies­to bib­lio­te­kos Ma­žo­sios že­mai­čių kal­bos aka­de­mi­jos. Po­pie­tės tiks­las bu­vo pa­so­din­ti J. Čiul­dos at­mi­ni­mui skir­tą ąžuo­lą kaip sim­bo­lį šio žmo­gaus dar­bų, svar­bių Plun­gės kraš­tui.

Vi­sus su­si­rin­ku­siuo­sius ir at­si­lie­pu­sius į kvie­ti­mą pa­gerb­ti kraš­tie­tį pa­svei­ki­no S. Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bo va­do­vas Gin­tau­tas Čer­nec­kis, mi­nė­to­sios aka­de­mi­jos va­do­vė Ade­lė Dau­kan­tai­tė. Tuo, kad iš praei­ties pri­ke­lia­mas gar­baus žmo­gaus at­mi­ni­mas, pa­si­džiau­gė Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Da­lius Pe­čiu­lis, me­ro pa­ta­rė­ja Rai­mon­da Bie­liaus­kie­nė, ki­ti sve­čiai.

J. Čiul­dai at­min­ti ąžuo­las pa­so­din­tas skve­re­ly­je prie au­to­bu­sų sto­te­lės. Šią erd­vę nuo šiol pri­žiū­rės Bab­run­go se­niū­ni­ja. Se­niū­nė Rū­ta Jo­nu­šie­nė ne tik pa­žy­mė­jo, jog vie­tos žmo­nės tu­ri di­džiuo­tis ži­no­da­mi, kad jų kai­me gi­mė to­kia iš­ki­li as­me­ny­bė, bet ir iš­reiš­kė vil­tį, jog šis at­mi­ni­mas bus tik lau­kian­čių po­ky­čių pra­džia, ku­riuos šio­je vie­to­je pla­nuo­ja­ma įvyk­dy­ti atei­ty­je.

J. Čiul­dai skir­tą at­mi­ni­mo skve­re­lį ke­ti­na­ma pa­ženk­lin­ti ir pa­mink­li­niu ak­me­niu.