ELTOS nuotr.

Ne­re­tai gir­džiu kai ku­rių kū­rė­jų nu­si­vy­li­mą, kad į jų or­ga­ni­zuo­ja­mus spek­tak­lius, per­for­man­sus, kon­cer­tus ar ki­tus me­no pro­jek­tus re­gio­nuo­se atei­na vos 10–15 žmo­nių. Ta­da pra­de­da­ma kal­bė­ti apie pra­stą ko­mu­ni­ka­ci­ją, ne­pa­kan­ka­mą kul­tū­ros įstai­gos dar­bą, dar pri­de­da­ma, kad ne­va re­gio­nuo­se žmo­nėms ge­ros kul­tū­ros ne­rei­kia ar­ba jie dar nė­ra pa­si­ruo­šę tam, kas jiems bu­vo pa­ro­dy­ta…

Kvie­čiu į ši­tą si­tua­ci­ją pa­žvelg­ti šiek tiek ki­taip.

Kar­tais at­ro­do, kad į re­gio­ną at­vyks­ta­ma su la­bai stip­riu įsi­ti­ki­ni­mu, jog žmo­nės tie­siog pri­va­lo atei­ti, nes at­vež­tas „aukš­to me­ni­nio ly­gio“ kū­ri­nys. O jei nea­tei­na – va­di­na­si, pro­ble­ma yra tuo­se žmo­nė­se. Ar­ba tuo­se, ku­rie tą ren­gi­nį or­ga­ni­za­vo, skel­bė apie jį.

Bet gal ver­ta pa­si­do­mė­ti, kas tuo me­tu vyks­ta mies­te, į ku­rį at­vyks­ta­ma su ren­gi­niu?

Ma­ža­me 10–15 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų tu­rin­čia­me mies­te­ly­je per sa­vai­tę ar net per vie­ną va­ka­rą ga­li vyk­ti net ke­li skir­tin­gi kul­tū­ros ren­gi­niai – bib­lio­te­ko­je, mu­zie­ju­je, kul­tū­ros cent­re, ki­to­se erd­vė­se. O kur dar pa­ro­dų ati­da­ry­mai, įvai­rios suei­gos, me­no ko­lek­ty­vų re­pe­ti­ci­jos…

Tai iš kur tu­rė­tų at­si­ras­ti tie žiū­ro­vai? Ar at­vyk­da­mi ap­ta­rėm ir šią si­tua­ci­ją? Daž­nai ne, nes ga­li­me at­vyk­ti pri­myg­ti­nai tik ta­da, kai pa­tys ga­li­me. Bet net ir tai – ne svar­biau­sia.

Pa­si­da­ro dar įdo­miau, kai re­gio­nų ren­gi­nius pa­ly­gi­na­me su did­mies­čių. Vil­niu­je gy­ve­na dau­giau kaip 600 tūkst. žmo­nių, bet į kai ku­rių kū­rė­jų dar­bų pri­sta­ty­mus taip pat atei­na 30, 50 ar tik 100. Tik ta­da kaž­ko­dėl re­tai ky­la min­tis, kad vil­nie­čiams kul­tū­ros ne­rei­kia.

Gal to­dėl, kad did­mies­ty­je esa­me la­biau įpra­tę prie min­ties, jog žiū­ro­vas ren­ka­si?

Re­gio­nuo­se vyks­ta ly­giai tas pa­ts. Čia daž­nai kon­cer­tuo­ja sim­fo­ni­niai or­kest­rai, pia­ni­no mu­zi­kos vir­tuo­zai, ryš­kūs at­li­kė­jai . Į kai ku­riuos kon­cer­tus bi­lie­tai iš­per­ka­mi per ke­lias va­lan­das, sa­lė­se su­si­ren­ka šim­tai žmo­nių. Pro­fe­sio­na­laus teat­ro spek­tak­liai taip pat la­bai ski­ria­si. Per mė­ne­sį ga­li bū­ti pa­ro­dy­ti ke­tu­ri spek­tak­liai: į du žmo­nės su­si­ren­ka gau­siai, sa­lė­se bū­na anš­la­gai, o į ki­tus atei­na ge­ro­kai ma­žiau. Ko­mu­ni­ka­ci­ja ta pa­ti. Ga­li­my­bės tos pa­čios. Sa­lė ta pa­ti. Mies­tas tas pa­ts.

Tai gal žmo­nės tie­siog at­si­ren­ka?

Man at­ro­do, kad apie tai ver­ta dau­giau kal­bė­tis.

Aš tik­rai ne­ma­nau, kad re­gio­nų ne­rei­kia lan­ky­ti. Prie­šin­gai – rei­kia va­žiuo­ti, rei­kia ro­dy­ti kuo įvai­res­nį ir pro­fe­sio­na­les­nį me­ną, rei­kia edu­kuo­ti žiū­ro­vą, su­pa­žin­din­ti su tuo, ko jis gal­būt dar nė­ra ma­tęs. Ta­čiau kar­tu rei­kia su­pras­ti, kad žiū­ro­vo ne­ga­li­ma pri­vers­ti atei­ti vien to­dėl, kad mes at­va­žia­vo­me.

Žiū­ro­vą rei­kia au­gin­ti.

Rei­kia lai­ko, san­ty­kio, pa­si­ti­kė­ji­mo. Rei­kia, kad žmo­gus ži­no­tų, ko ga­li ti­kė­tis, ir kad po tru­pu­tį at­si­ras­tų no­ras grįž­ti. Ir, ži­no­ma, rei­kia ge­ro tu­ri­nio. Re­gio­nuo­se nė­ra at­si­tik­ti­nio žiū­ro­vo, jis tiks­li­nis, to­dėl jei kar­tą nu­si­vy­lė tik pa­čiam kū­rė­jui įdo­miu kū­ri­niu, gal­būt nie­ka­da ne­beg­rįš.

Ma­nau, kad re­gio­nuo­se tik­rai yra la­bai daug švie­sių, smal­sių žmo­nių, ku­rie pui­kiai ge­ba at­si­rink­ti. Jie ren­ka­si kon­cer­tus, spek­tak­lius, pa­ro­das ir ki­tus ren­gi­nius taip pat, kaip tai da­ro did­mies­čių žmo­nės. Kar­tais pa­si­ren­ka mus, kar­tais – ki­tus, o kar­tais tą va­ka­rą ap­skri­tai nie­kur nei­na.

To­dėl kai į ren­gi­nį atei­na 10 žmo­nių, ga ne­rei­kė­tų iš kar­to ieš­ko­ti kal­tų ir sa­ky­ti, kad re­gio­no žmo­gus ne­sup­ran­ta me­no ar kad kul­tū­ros įstai­ga ne­mo­ka dirb­ti.

Gal kar­tais ver­ta sa­vęs pa­klaus­ti ir apie pa­tį kū­ri­nį, jo san­ty­kį su žiū­ro­vu, apie tai, ar žmo­nės jo lau­kė, ar jiems jis bu­vo įdo­mus.

Ne­siū­nau nu­si­pi­gin­ti ar iš­duo­ti sa­vo kū­ry­bą. At­virkš­čiai – rei­kia kur­ti ko­ky­biš­kai ir nuo­sek­liai. Rei­kia pa­da­ry­ti taip, kad ta­vo dar­bų žmo­nės lauk­tų, apie juos kal­bė­tų, re­ko­men­duo­tų vie­ni ki­tiems.

Ta­da po tru­pu­tį at­si­ras tas ry­šys ir ki­tą kar­tą žmo­nės ateis ne to­dėl, kad „rei­kia pa­rem­ti kul­tū­rą“, o to­dėl, kad no­ri pa­ma­ty­ti, ką su­kū­rei.

Man at­ro­do, čia ir yra mū­sų, kul­tū­ros lau­ko žmo­nių, dar­bas – ne pri­vers­ti žiū­ro­vą atei­ti, o pa­da­ry­ti taip, kad jam no­rė­tų­si atei­ti.