ELTOS nuotr.Neretai girdžiu kai kurių kūrėjų nusivylimą, kad į jų organizuojamus spektaklius, performansus, koncertus ar kitus meno projektus regionuose ateina vos 10–15 žmonių. Tada pradedama kalbėti apie prastą komunikaciją, nepakankamą kultūros įstaigos darbą, dar pridedama, kad neva regionuose žmonėms geros kultūros nereikia arba jie dar nėra pasiruošę tam, kas jiems buvo parodyta…
Kviečiu į šitą situaciją pažvelgti šiek tiek kitaip.
Kartais atrodo, kad į regioną atvykstama su labai stipriu įsitikinimu, jog žmonės tiesiog privalo ateiti, nes atvežtas „aukšto meninio lygio“ kūrinys. O jei neateina – vadinasi, problema yra tuose žmonėse. Arba tuose, kurie tą renginį organizavo, skelbė apie jį.
Bet gal verta pasidomėti, kas tuo metu vyksta mieste, į kurį atvykstama su renginiu?
Mažame 10–15 tūkstančių gyventojų turinčiame miestelyje per savaitę ar net per vieną vakarą gali vykti net keli skirtingi kultūros renginiai – bibliotekoje, muziejuje, kultūros centre, kitose erdvėse. O kur dar parodų atidarymai, įvairios sueigos, meno kolektyvų repeticijos…
Tai iš kur turėtų atsirasti tie žiūrovai? Ar atvykdami aptarėm ir šią situaciją? Dažnai ne, nes galime atvykti primygtinai tik tada, kai patys galime. Bet net ir tai – ne svarbiausia.
Pasidaro dar įdomiau, kai regionų renginius palyginame su didmiesčių. Vilniuje gyvena daugiau kaip 600 tūkst. žmonių, bet į kai kurių kūrėjų darbų pristatymus taip pat ateina 30, 50 ar tik 100. Tik tada kažkodėl retai kyla mintis, kad vilniečiams kultūros nereikia.
Gal todėl, kad didmiestyje esame labiau įpratę prie minties, jog žiūrovas renkasi?
Regionuose vyksta lygiai tas pats. Čia dažnai koncertuoja simfoniniai orkestrai, pianino muzikos virtuozai, ryškūs atlikėjai . Į kai kuriuos koncertus bilietai išperkami per kelias valandas, salėse susirenka šimtai žmonių. Profesionalaus teatro spektakliai taip pat labai skiriasi. Per mėnesį gali būti parodyti keturi spektakliai: į du žmonės susirenka gausiai, salėse būna anšlagai, o į kitus ateina gerokai mažiau. Komunikacija ta pati. Galimybės tos pačios. Salė ta pati. Miestas tas pats.
Tai gal žmonės tiesiog atsirenka?
Man atrodo, kad apie tai verta daugiau kalbėtis.
Aš tikrai nemanau, kad regionų nereikia lankyti. Priešingai – reikia važiuoti, reikia rodyti kuo įvairesnį ir profesionalesnį meną, reikia edukuoti žiūrovą, supažindinti su tuo, ko jis galbūt dar nėra matęs. Tačiau kartu reikia suprasti, kad žiūrovo negalima priversti ateiti vien todėl, kad mes atvažiavome.
Žiūrovą reikia auginti.
Reikia laiko, santykio, pasitikėjimo. Reikia, kad žmogus žinotų, ko gali tikėtis, ir kad po truputį atsirastų noras grįžti. Ir, žinoma, reikia gero turinio. Regionuose nėra atsitiktinio žiūrovo, jis tikslinis, todėl jei kartą nusivylė tik pačiam kūrėjui įdomiu kūriniu, galbūt niekada nebegrįš.
Manau, kad regionuose tikrai yra labai daug šviesių, smalsių žmonių, kurie puikiai geba atsirinkti. Jie renkasi koncertus, spektaklius, parodas ir kitus renginius taip pat, kaip tai daro didmiesčių žmonės. Kartais pasirenka mus, kartais – kitus, o kartais tą vakarą apskritai niekur neina.
Todėl kai į renginį ateina 10 žmonių, ga nereikėtų iš karto ieškoti kaltų ir sakyti, kad regiono žmogus nesupranta meno ar kad kultūros įstaiga nemoka dirbti.
Gal kartais verta savęs paklausti ir apie patį kūrinį, jo santykį su žiūrovu, apie tai, ar žmonės jo laukė, ar jiems jis buvo įdomus.
Nesiūnau nusipiginti ar išduoti savo kūrybą. Atvirkščiai – reikia kurti kokybiškai ir nuosekliai. Reikia padaryti taip, kad tavo darbų žmonės lauktų, apie juos kalbėtų, rekomenduotų vieni kitiems.
Tada po truputį atsiras tas ryšys ir kitą kartą žmonės ateis ne todėl, kad „reikia paremti kultūrą“, o todėl, kad nori pamatyti, ką sukūrei.
Man atrodo, čia ir yra mūsų, kultūros lauko žmonių, darbas – ne priversti žiūrovą ateiti, o padaryti taip, kad jam norėtųsi ateiti.










































Parašykite komentarą