Eglės DINAPAITĖS asmeninio albumo nuotr.Nuo Žadvainių mokyklos suolo – į sunkią ūkio kasdienybę
Šio straipsnio herojės gyvenimo universitetai prasidėjo ne auditorijose. Tikrąja savo mokytoja ir didžiausia atrama ji vadina močiutę Marijona, kuri mergaitę praktiškai ir užaugino. Vos penkerių ar šešerių metų Eglė jau sukiojosi aplink gyvulius, žingsniavo paskui močiutę į laukus ir godžiai sugėrė kiekvieną jos pamoką. Matydama stiprų močiutės pavyzdį, jos pagarbą žemei ir nenuilstamą darbštumą, mergaitė kaimo kasdienybę priėmė kaip natūralų savo gyvenimo būdą.
Baigusi 10 klasių Žadvainių pagrindinėje mokykloje, mergina nepasuko lengvesnių kelių ieškoti. Anksti supratusi, kokia yra tikroji duonos kaina, ji iškart išėjo dirbti pas ūkininkus. Ši ankstyva patirtis tapo neįkainojama mokykla: užgrūdino charakterį, išmokė disciplinos, leido perprasti gyvulininkystės subtilybes.
Kai daugelis jos bendraamžių pasuko ieškoti patogaus gyvenimo didmiesčiuose, E. Dinapaitė pasirinko gyvenimą kaime ir darbą savo pačios kuriamame ūkyje. Moteris sako, kad sunkumai jos negąsdina, priešingai – tampa varomąja jėga. Šiandien Giliogirio kaime jauna moteris laiko 30 melžiamų karvių, valdo 100 hektarų dirbamų laukų, kur augina grūdines kultūras. Be to, ryžosi dar vienam iššūkiui – savo jėgomis, kartu su širdies draugu, nuo pat pamatų atstatyti seną fermą.
„Įsigijau seną ir visiškai apleistą fermą, kurios tik šiaip sau paremontuoti ar kosmetiškai patvarkyti jau nebeįmanoma. Laikas ir nepriežiūra padarė savo. Pastatą teks tiesiog nugriauti ir viską statyti iš naujo, nuo pačių pamatų“, – apie išsikeltą iššūkį atvirai pasakojo giliogiriškė.
Kai labai nori, gali viską
Kiekviena Eglės diena prasideda labai anksti, kai kaimą dar gaubia rytinė migla. Dviejų dukrelių: 19-os metų Dovilės ir 4-erių Orintos, mama kasdien privalo suderinti du, regis, sunkiai suderinamus pasaulius – švelnią motinystę ir atšiaurią ūkininkavimo realybę. Visgi pati ūkininkė tame nemato jokios dramos.
Eglės DINAPAITĖS asmeninio albumo nuotr.„Viskas yra tikrai įmanoma, kai tiksliai žinai, dėl ko visa tai darai, kai myli gamtą, gyvūnus“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, ūkyje vien sunkaus darbo neužtenka – čia reikia išmanyti tūkstančius techninių smulkmenų. Per ilgus metus jauna moteris ne tik išmoko valdyti įvairiausią žemės ūkio techniką, bet ir atrado retą, vyrišku dažnai laikomą talentą.
Stebėdama, kaip dirba kiti, analizuodama mechanizmų veikimą ir nebijodama išsitepti rankų tepalu, ji išmoko remontuoti įvairią techniką. Jei laukuose sugenda traktorius ar kitas agregatas, Eglė nepuola panikuoti ar iškart skambinti meistrams. Ji pati ima į rankas įrankius, ieško gedimo priežasties, o ją radusi – pašalina. Šis gebėjimas daugelį stebina, tačiau pačiai ūkininkei tai – tiesiog dar viena kasdienybės užduotis, kurią reikia įveikti.
Paklausta apie pomėgius ar laisvą laiką, Eglė tik nusišypso. Klasikinio supratimo apie poilsį, atostogas ar laisvalaikį jos gyvenime paprasčiausiai nėra – ši sąvoka jai tapusi neatpažįstama prabanga. Moteris sako minutės tikslumu suplanuojanti kiekvieną savo dieną, nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Visą save atiduodanti tam, kad kiekvienas ūkio kampelis klestėtų, o gyvuliai būtų sotūs ir prižiūrėti. Pašnekovė juokiasi, kad poilsis jai – tai matomas darbo rezultatas, o hobis – pats gyvenimas kaime.
Šiandien Eglė yra pati sau šeimininkė, ūkininkė, mechanikė, statybininkė ir mylinti mama, savo pavyzdžiu įrodanti, kad Lietuvos kaimas gyvas tokiais žmonėmis, kuriems ūkininkavimas yra įaugęs į kraują.










































Parašykite komentarą