Rug­sė­jo 26-ąją Rie­ta­vas šur­mu­lia­vo My­ko­li­nių rit­mu. Šie­met tra­di­ci­nė mies­to šven­tė pa­kvie­tė į sim­bo­li­nį „Gi­mi­nių su­si­ti­ki­mą“, tad, par­ko la­pams pa­ma­žu kei­čiant spal­vą, mies­tas pri­si­pil­dė „se­niai ma­ty­tais“, „su­grį­žu­siais“ ar „už­su­ku­siais pas sa­vus“ žmo­nė­mis. Juk, kaip dai­nuo­ja­ma Rie­ta­vo him­ne, toks jau ma­no gim­ta­sis Rie­ta­vas, kad ne­grįž­ti į jį ne­ga­li.

Prie il­go sta­lo

Šių me­tų My­ko­li­nių te­ma pri­mi­nė, kad gi­mi­nys­tė – tai ne vien bend­ra pa­var­dė ar šei­mos me­dis. Žmo­nes sie­ja ir vie­ta, ku­rio­je jie užau­go ar gy­ve­na, bend­ri pri­si­mi­ni­mai, kai­my­nys­tė, tra­di­ci­jos, mu­zi­ka bei pa­pras­tas džiaugs­mas po il­ges­nio lai­ko vėl su­si­tik­ti.

To­dėl vie­nu svar­biau­siu šeš­ta­die­nį mies­to aikš­tė­je vy­ku­sios šven­tės ak­cen­tu bu­vo il­gas, bal­ta stal­tie­se deng­tas gi­mi­nės sta­las. Kad ant jo ne­trūk­tų vai­šių, pa­si­rū­pi­no Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės bend­ruo­me­nės. Išal­ku­sių lau­kė ge­riau­sių šei­mi­nin­kių iš­vir­ti ce­pe­li­nai, troš­ki­niai, plo­vai, sriu­bos. Kie­me­liuo­se ga­lė­jai pa­ra­gau­ti ir kep­tos duo­nos, ir žir­nių su spir­gu­čiais, pa­ska­nau­ti na­muo­se kep­tų tor­tų, py­ra­gų ar su­val­gy­ti „kont­ro­li­nę“ spur­gy­tę. Lauk­tu­vėms nu­pirk­ti varš­kės sū­rių, prie jo tin­kan­čio me­daus, der­liaus gė­ry­bių. Išt­roš­kęs at­si­gai­vin­ti na­mi­ne gi­ra.

Ga­lė­jai su­ži­no­ti ir įdo­mių is­to­ri­jų… Dau­gė­dų se­niū­ni­ja nu­spren­dė šie­met vi­siems at­skleis­ti kai­mo pa­va­di­ni­mo kil­mę. „Dau­gė­dai – nes čia gy­ve­nan­tys žmo­nės daug ėda. Ne tik pa­tys, bet ir su ki­tais da­li­ja­si“, – pa­sa­ko­jo se­niū­nė As­ta Glo­bie­nė. O ge­riau­siai šį pa­sa­ko­ji­mą iliust­ra­vo dau­gė­diš­kių or­ga­ni­zuo­tos bal­tos miš­rai­nės ėdi­mo var­žy­tu­vės. Grei­čiau­siai įvei­ku­siam miš­rai­nės du­be­nį bu­vo pa­ruoš­tas itin že­mai­tiš­kas pri­zas – rū­ky­tų la­ši­nių pal­tis.

Nuo or­kest­ro iki se­nų­jų Že­mai­ti­jos dai­nų

My­ko­li­nių ati­da­ry­mo pro­gra­mą pra­dė­jo Rie­ta­vo vi­sų lai­kų mu­zi­kan­tų or­kest­ras, va­do­vau­ja­mas Ne­ri­jaus Ja­sins­ko. Ko­lek­ty­vo at­lie­ka­mas Rie­ta­vo him­nas dar kar­tą pri­mi­nė – kad vi­si čia su­jung­ti jei ne krau­jo ry­šiu, tai gim­to­jo kraš­to gi­ja.

Su su­grį­žu­siais į pa­plen­tė­mis nu­bė­gan­tį Rie­ta­vą svei­ki­no­si ir sma­gios šven­tės lin­kė­jo me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis.

My­ko­li­nių pro­ga rie­ta­viš­kius ap­lan­kė Sei­mo na­rys To­mas Do­mar­kas, kai­my­nai – Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis ir Ši­la­lės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vi­ce­me­rė Jo­lan­ta Skro­de­nie­nė. Kaip ir kas­met, at­vy­ko dr. Jo­nas Jag­mi­nas, Rie­ta­vo kraš­tie­čių klu­bo pre­zi­den­tas pro­f. Jus­ti­nas Krėpš­ta. Į svei­ki­ni­mų py­nę sa­vo lin­kė­ji­mus įpy­nė už­sie­nio sve­čiai: Šve­di­jos Karls­ham­no sa­vi­val­dy­bės vyk­do­mo­sios val­dy­bos pir­mi­nin­kas Mag­nu­sas Gärdeb­rin­gas, Lat­vi­jos Gul­be­nės sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Nor­munds Ma­zūrs, Len­ki­jos Kent­šy­no vals­čiaus ES fon­dų ins­pek­to­rius ir pro­jek­to SA­FE koor­di­na­to­rius Mi­ros­ła­was Oryńc­za­kas, Vo­kie­ti­jos Zar­be­ko sa­vi­val­dy­bės me­ras dr. To­bia­sas Leh­ber­gas. Jų lin­kė­ji­muo­se skam­bė­jo ir lie­tu­viš­kai iš­tar­ti žo­džiai.

Or­kest­ro mu­zi­kan­tus kei­tė folk­lo­ro ko­lek­ty­vai, do­va­no­da­mi kon­cer­ti­nę pro­gra­mą „Ėr paau­ga ža­li lei­pa“. Ji ta­po gy­vu pri­mi­ni­mu, kad dai­nos, tar­mė ir pa­pro­čiai iš­lie­ka tuo­met, kai yra per­duo­da­mi iš kar­tos į kar­tą. Sce­no­je pa­si­ro­dė Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cent­ro folk­lo­ro an­samb­lis „Ka­da­gi­nis“ ir liau­dies mu­zi­kos ka­pe­la „Su­ba­ta“, va­do­vau­ja­mi Ai­dos Liu­ti­kie­nės. Prie rie­ta­viš­kių pri­si­jun­gė jau­nie­ji kai­my­nai – Ši­la­lės kul­tū­ros cent­ro vai­kų ir jau­ni­mo folk­lo­ro an­samb­lis „Gers smuoks“, va­do­vau­ja­mas Ilo­nos Rau­do­nie­nės.

Rie­ta­vo kraš­to folk­lo­ro tra­di­ci­joms sce­no­je at­sto­va­vo ir Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­ro Tve­rų fi­lia­lo folk­lo­ro an­samb­lis „Ker­mu­šie“, va­do­vau­ja­mas Arū­no Ged­man­to, o iš Kel­mės į My­ko­li­nes at­vy­ko folk­lo­ro an­samb­lis „Ta­du­ja“, ku­rio va­do­vas – Os­val­das Ger­be­nis.

Kon­cer­ti­nę pro­gra­mą vai­ni­ka­vo ko­lek­ty­vų bend­rai at­lie­ka­ma dai­na „Ėr paau­ga ža­li lei­pa“. Skir­tin­gų kar­tų ir skir­tin­gų kraš­tų bal­sai su­si­jun­gė į vie­ną skam­be­sį, pui­kiai at­spin­din­tį pa­grin­di­nę šių me­tų My­ko­li­nių min­tį – su­si­tik­ti, bū­ti drau­ge ir da­ly­tis tuo, ką at­si­ne­ša­me iš sa­vo na­mų ir sa­vo kraš­to.

Kaip jau mi­nė­jo­me, My­ko­li­nių gy­ve­ni­mas vi­rė ne tik prie pa­grin­di­nės sce­nos. Šven­tės da­ly­viai žval­gė­si po bend­ruo­me­nių kie­me­lius, met­tur­gį, bend­ra­vo prie bend­ro gi­mi­nės sta­lo, ra­ga­vo vai­šes ir da­ly­va­vo įvai­rio­se pra­mo­go­se. Lan­ky­to­jai ga­lė­jo iš­ban­dy­ti tarp­tau­ti­nio pro­jek­to SA­FE me­tu su­kur­tą vir­tua­lios rea­ly­bės si­mu­lia­ci­ją, skir­tą gy­ven­to­jams pa­si­reng­ti ekst­re­ma­lio­sioms si­tua­ci­joms, da­ly­vau­ti įvai­rio­se edu­ka­ci­jo­se.

Va­ka­ri­nė­je pro­gra­mo­je – įvai­rių kar­tų mu­zi­ka

Va­ka­ri­nė šven­tės da­lis pra­dė­ta lie­tu­viš­kos est­ra­di­nės mu­zi­kos kon­cer­tu „Va­ka­ras su gė­le“. Vė­liau sce­no­je pa­si­ro­dė mer­gi­nų gru­pė „Queens of Ro­ses“ ir gru­pė „The Roop“. Šven­ti­nį va­ka­rą už­bai­gė fe­jer­ver­kai.

Ki­tą die­ną – sek­ma­die­nį – Rie­ta­vo Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je vy­ko ti­tu­li­niai at­lai­dai. Šv. Mi­šias au­ko­jo Telšių vys­ku­pas Al­gir­das Ju­re­vi­čius. Jų me­tu bu­vo kon­sek­ruo­ja­mas nau­jas au­kos al­to­rius. Taip pat Šventojo Jus­ti­no, Tel­šių vys­ku­pi­jos pa­tro­no, me­da­liais vys­ku­pas ap­do­va­no­jo me­rą A. Čer­nec­kį, Re­gi­ną ir Jo­ną Šiu­rius, Vir­gi­ni­ją Pa­pie­vie­nę, Juo­zą Bars­tei­gą, Kos­tą Bul­vy­dą, Sta­sį Venc­kų, Ire­ną Rie­ka­šie­nę, Lo­re­tą ir Al­vy­dą Pi­ke­lius, Egi­di­ją ir Gin­ta­rą Ta­mo­šiū­nus – už iš­skir­ti­nį ir nuo­sek­lų in­dė­lį į pa­ra­pi­jos gy­ve­ni­mą.

Šių me­tų My­ko­li­nės dar kar­tą pa­ro­dė, kad di­džiau­sia mies­to šven­tės ver­tė sly­pi ne vien kon­cer­tuo­se ar pra­mo­go­se. Ji – su­si­ti­ki­muo­se. Vie­niems Rie­ta­vas yra kas­die­niai na­mai, ki­tiems – vie­ta, į ku­rią su­grįž­ta­ma ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų, drau­gų ar pri­si­mi­ni­mų. Dar ki­ti į My­ko­li­nes at­vyks­ta kaip sve­čiai, ta­čiau tą die­ną ir jie tam­pa su­si­ti­ki­mo da­li­mi. To­kios ir yra My­ko­li­nės Rie­ta­ve.