Ug­nės Upės LU­ČIŪ­NOS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Mo­ti­nys­tė pa­ska­ti­no kur­ti ko­mi­ksus

Vie­nas ryš­kiau­sių U. U. Lu­čiū­nos pro­jek­tų – XXI am­žiaus lau­mių ty­ri­nė­ji­mas, gi­męs 2021 me­tų va­sa­rą so­dy­bo­je ša­lia Plun­gės. Šia ba­ka­lau­ro dar­bu ta­pu­sia iliust­ra­ci­jų se­ri­ja me­ni­nin­kė sie­kė priar­tin­ti mi­to­lo­gi­ją prie šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus.

„Kaip ka­dai­se lau­mės iš miš­ko dei­vių vir­to kai­mo au­dė­jo­mis ir ver­pė­jo­mis, taip šian­dien jos pui­kiai adap­tuo­ja­si mies­te, tech­no­lo­gi­jų ap­sup­ty­je. Šis mi­ti­nis pri­si­tai­ky­mas bei for­mos kei­ti­mas itin ar­ti­mas ir mo­ti­nys­tei. Mi­to­lo­gi­jo­je lau­mės vaiz­duo­ja­mos la­bai įvai­riai: kar­tais jos – nuo­sta­baus gro­žio dei­vės, kar­tais – dau­gia­vei­dės bū­ty­bės ar mo­ra­lės tik­rin­to­jos. Šiuo­lai­ki­nė ma­ma taip pat iš­gy­ve­na šį dau­giab­riau­niš­ku­mą, ku­ria­me per­si­pi­na kas­die­nė ma­gi­ja, ge­bė­ji­mas pri­si­tai­ky­ti, vi­suo­me­nės pri­mes­ta šven­tu­mo kau­kė, sle­pian­ti ty­lią kan­čią ar ne­sup­ra­ti­mą“, – įsi­ti­ki­nu­si me­ni­nin­kė.

Bū­tent no­ras už­fik­suo­ti tik­rą­jį, ne­pag­ra­žin­tą gy­ve­ni­mą ir pa­ska­ti­no U. U. Lu­čiū­ną im­ti kur­ti ko­mik­sus apie mo­ti­nys­tę bei da­lin­tis jais so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Kaip pa­ti sa­ko, gi­mus sū­nui ir ne­li­kus lai­ko il­giems teks­tams ar de­ta­lioms iliust­ra­ci­joms, at­ra­do grei­tą ir ar­ti­mą bū­dą min­tims įam­žin­ti. Šie ko­mik­sai ta­po sa­vo­tiš­ku die­no­raš­čiu, ku­ria­me ap­ra­šo­mos kar­tais kas­die­nės ir vi­siems ge­rai ži­no­mos, o kar­tais ir ku­rio­ziš­kos si­tua­ci­jos.

Kū­rė­ja są­mo­nin­gai at­si­sa­kė idea­li­zuo­to mo­ti­nys­tės vaiz­da­vi­mo ir at­vi­rai kal­ba apie tai, su kuo su­si­du­ria ma­mos: apie po­gim­dy­vi­nę dep­re­si­ją, be­mie­ges nak­tis, sa­vig­rau­žą… O pra­dė­ju­si da­lin­tis šiais ko­mik­sais ins­tag­ra­me, mo­te­ris stai­ga su­lau­kė se­kė­jų pa­lai­ky­mo, laiš­kų, ne­pa­žįs­ta­mų mo­te­rų pa­dė­kų gat­vė­je. Toks at­ga­li­nis ry­šys pa­tvir­ti­no Ug­nės Upės įsi­ti­ki­ni­mą, kad ken­čian­ti, pa­var­gu­si, nuo mie­go trū­ku­mo iš­se­ku­si ma­ma nė­ra nor­ma­lu, o pra­šy­ti pa­gal­bos – tie­siog bū­ti­na.

Me­ni­nin­kė ne­sle­pia ir sa­vo pa­čios bai­mių, su­si­ju­sių su mo­ti­nys­te. Be­ne di­džiau­sia – pra­ras­ti sa­ve, sa­vo am­bi­ci­jas bei kū­ry­biš­ku­mą. To­dėl nuo­lat pri­me­na sau ir ki­toms ma­moms, kad tik skir­da­ma lai­ko sa­vo pa­čios au­gi­mui ir my­lė­da­ma sa­ve, ga­li su­teik­ti pa­kan­ka­mai mei­lės vai­kui bei ap­lin­kai.

Pa­si­pir­šo bū­si­mam vy­rui

Paš­ne­ko­vė at­sklei­dė pa­slap­tį, kad šiuo me­tu su vy­ru To­mu Lu­čiū­nu bei jo įkur­tu kny­gy­nu „Juo­das šuo“ ruo­šia sa­vo ko­mik­sus spau­dai, tad ši gra­ži ir pra­smin­ga me­ni­nin­kės kū­ry­bi­nė veik­la il­gai­niui ta­po bend­ru jau­nos šei­mos pro­jek­tu.

Ele­nos KRU­KO­NY­TĖS nuo­tr.

Mo­te­ris sa­vo su­tuok­ti­nį drą­siai va­di­na pa­grin­di­niu bend­ra­žy­giu. Mat no­rint kal­bė­ti ne tik džiu­gio­mis, bet ir sun­kio­mis te­mo­mis rei­kia stiprybės. Ir vy­ro pa­lai­ky­mas šiuo at­ve­ju jai – la­bai svar­bus.

„Kar­tais jis net at­si­sa­ko pa­ma­ty­ti nau­ją ko­mik­so da­lį iš va­ka­ro, kad ry­te pa­tir­tų staig­me­ną. Ge­bė­ji­mas at­vi­rai kal­bė­ti sun­kio­mis te­mo­mis be „ro­ži­nių aki­nių“ šei­mai su­tei­kia pa­pil­do­mos stip­ry­bės“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vė.

Po­ra sa­vęs ne­lai­ko tra­di­ci­ne šei­ma, jie ku­ria sa­vi­tus as­me­ni­nius ri­tua­lus bei tra­di­ci­jas, neat­sie­ja­mas nuo bend­rų nuo­ty­kių ir gam­tos. Tai pui­kiai at­si­spin­dė­jo ir jųd­vie­jų ves­tu­vė­se, ku­rios įvy­ko ant vie­no iš Že­mai­ti­jos pi­lia­kal­nių.

Net­ra­di­ci­nė bu­vo ir po­ros drau­gys­tės pra­džia. Ug­nė Upė pa­sa­ko­jo, kad po ke­lių mė­ne­sių drau­gys­tės To­mui pa­do­va­no­jo is­to­ri­nį Up­to­no Sinc­lai­ro ro­ma­ną „Džiung­lės“. Bė­go lai­kas, o To­mas vis už­si­min­da­vo, kad nie­kaip ne­ran­da lai­ko šiam kū­ri­niui per­skai­ty­ti. Tuo­met Ug­nė Upė juo­kau­da­ma iš­ta­rė: „Kai per­skai­ty­si šią kny­gą, aš tau pa­si­pir­šiu“.

Po šios spon­ta­niš­kos fra­zės kny­ga bu­vo per­skai­ty­ta aki­mirks­niu, ir mer­gi­na su­pra­to, kad vis­kas pa­kry­po la­bai rim­ta link­me. Bet neiš­si­gan­do – per Jo­ni­nes Pla­te­liuo­se esan­čia­me Šei­rės pa­žin­ti­nia­me ta­ke ėmė ir pa­si­pir­šo. Ne­pa­si­me­tė ir To­mas – pa­si­ro­do, taip pat pla­na­vo pirš­tis, tad da­bar abu tu­ri po su­ža­dė­tu­vių žie­dą, o Jo­ni­nes vi­sa­da mi­ni kaip ypa­tin­gą die­ną.

Nau­jų spal­vų į su­tuok­ti­nių gy­ve­ni­mą neiš­ven­gia­mai įne­šė ir sū­naus gi­mi­mas. U. U. Lu­čiū­na ne­sle­pia, kad de­rin­ti kū­ry­bą, bui­tį ir vai­ko au­gi­ni­mą nė­ra pa­pras­ta. Kad vis­ką su­spė­tų, mo­te­ris sa­kė ne­re­tai au­ko­jan­ti idea­lią tvar­ką na­muo­se, o štai nak­tis ji sten­gia­si pa­lik­ti vien tik poil­siui.

Va­le­ri­jos SE­ME­NIUK nuo­tr.

Kū­ry­bi­nė vai­kų lais­vė ir ga­li­my­bė at­si­skleis­ti

Pri­si­min­da­ma sa­vo kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džią, me­ni­nin­kė sa­kė jau­čian­ti be­ga­li­nį dė­kin­gu­mą sa­vo tė­vams. Dė­ka jų vai­kys­tė­je ji tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­ban­dy­ti pa­čias įvai­riau­sias sa­vi­raiš­kos for­mas – nuo šo­kių ir teat­ro iki ke­ra­mi­kos, dai­lės bei spor­to. Ši bū­re­lių bei pa­tir­čių įvai­ro­vė lei­do jai ne tik at­ras­ti sa­vo tik­ruo­sius ta­len­tus, bet ir su­for­ma­vo pla­tų, smal­sų žvilgs­nį į pa­sau­lį.

Pa­sak kū­rė­jos, vi­sa­pu­siš­kas kul­tū­ri­nis iš­si­la­vi­ni­mas yra es­mi­nis pa­ma­tas kiek­vie­no vai­ko rai­dai. Jis ne tik pra­ple­čia pa­sau­lė­žiū­rą, bet ir mo­ko kri­ti­nio, ne­stan­dar­ti­nio mąs­ty­mo bei ge­bė­ji­mo spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas. Šios sa­vy­bės yra neį­kai­no­ja­mos kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, net jei vai­ko atei­tis vė­liau ir ne­bus tie­sio­giai su­sie­ta su pro­fe­sio­na­liu me­nu.

Vi­siems tė­ve­liams, ku­rie skun­džia­si vai­kų „iš­ta­py­to­mis“ na­mų sie­no­mis ar ki­tais eks­pe­ri­men­tais, me­ni­nin­kė pa­ta­ria kū­ry­biš­kai nu­kreip­ti šią at­ža­lų ener­gi­ją tin­ka­ma link­me. Griež­ti ri­bo­ji­mai ga­li už­ge­sin­ti na­tū­ra­lų vai­ko smal­su­mą, to­dėl suau­gu­sių­jų už­duo­tis – su­kur­ti sau­gią ap­lin­ką ieš­ko­ji­mams bei sa­vi­raiš­kai.

„Kul­tū­ri­nis iš­si­la­vi­ni­mas la­bai svar­bus. Net jei vai­kas su tuo ne­sies atei­ties, jis for­muo­ja pla­tes­nį po­žiū­rį. Tad la­bai lin­kiu tė­vams neuž­gož­ti sa­vo vai­kų po­mė­gių, net jei jie da­bar at­ro­do kaip ke­ver­zo­nės ant sie­nos. Ne­ži­nau, ar ma­no tė­vai la­bai džiau­gė­si to­mis ke­ver­zo­nė­mis vai­kys­tė­je ir vė­liau pa­si­rink­to­mis me­no stu­di­jo­mis, bet vi­sa­da ju­tau di­de­lį jų pa­lai­ky­mą ir pa­ska­ti­ni­mą ei­ti ta kryp­ti­mi, ku­ri ma­ne ža­vi“, – at­vi­ra­vo plun­giš­kė.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 10 000 Eur.