Šiuo­se rin­ki­muo­se svar­biau­sia bu­vo ne pa­ti AfD ideo­lo­gi­ja, o jos kam­pa­ni­jos me­to­das. AfD kan­di­da­tai nuo­lat bu­vo tarp žmo­nių – su­si­ti­ki­muo­se, bend­ruo­me­nių ren­gi­niuo­se ir gat­vė­se. Jau­nas par­ti­jos ly­de­ris Ul­ri­chas Sieg­mun­das kū­rė ne to­li­mo po­li­ti­ko, o priei­na­mo ir „sa­vo“ žmo­gaus įvaiz­dį.

Tuo me­tu Vo­kie­ti­jos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų kam­pa­ni­ja bu­vo ge­ro­kai san­tū­res­nė. Par­ti­ja tu­rė­jo ką pa­ro­dy­ti, ta­čiau vien pa­sa­ky­ti „mes daug pa­da­rė­me“ ne­pa­kan­ka. Rin­kė­jui neuž­ten­ka ži­no­ti skai­čių – jis tu­ri jaus­ti, kad yra iš­girs­tas ir su­pras­tas.

Lie­tu­vai ši pa­mo­ka jau pa­žįs­ta­ma. Dar nuo Ro­lan­do Pak­so lai­kų ma­to­me, kaip vei­kia tie­sio­gi­nė, emo­ci­nė kam­pa­ni­ja, apei­nan­ti tra­di­ci­nės po­li­ti­kos tai­syk­les. Ne­se­niai tai ryš­kiai pa­de­monst­ra­vo ir Re­mi­gi­jus Že­mai­tai­tis. Jo ži­nu­tė apie „pa­pras­tą žmo­gų“ ir konf­lik­tą su „Vil­niaus eli­tu“ ypač stip­riai su­vei­kė Že­mai­ti­jo­je. Tai įro­dė, kad rin­kė­jui svar­bes­nis ne par­ti­jos pa­va­di­ni­mas, o gy­vas po­li­ti­ko bend­ra­vi­mas, ne­svar­bu, kad su­mai­šy­tas su me­lu.

Par­ti­joms pri­min­ta pa­pras­ta tai­syk­lė: rin­ki­mų kam­pa­ni­ja pra­si­de­da ne li­kus ke­liems mė­ne­siams iki bal­sa­vi­mo, bet tę­sia­si vi­są ka­den­ci­ją. Po­li­ti­kas tu­ri bū­ti ten, kur žmo­nės – tur­gu­je, mo­kyk­lo­je, įmo­nė­je ar bend­ruo­me­nė­je. Ir bū­ti ne dėl gra­žios nuo­trau­kos, o tam, kad iš­klau­sy­tų.

Šių rin­ki­mų pa­sek­mės svar­bios Lie­tu­vai bei Uk­rai­nai. Vo­kie­ti­ja yra mū­sų stra­te­gi­nė par­tne­rė ir gy­nė­ja. Stip­rė­jan­ti AfD, ku­ri no­ri nu­trauk­ti pa­ra­mą Uk­rai­nai, di­di­na spau­di­mą vi­sai Vo­kie­ti­jos po­li­ti­nei sis­te­mai. Tai pri­me­na, kad Eu­ro­pos vie­ny­bė ir mū­sų sau­gu­mas pri­klau­so nuo to, kaip po­li­ti­kai spren­džia kas­die­nes žmo­nių pro­ble­mas, ne­pa­lik­da­mi vie­tos rėks­niams ir ra­di­ka­lams.