Eg­lės FA­BI­JO­NA­VI­ČIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Veik­las ren­ka­si pa­gal po­mė­gius

E. Fa­bi­jo­na­vi­čie­nė pa­sa­ko­jo, kad tik­ruo­ju po­stū­miu su­bur­ti jau­ni­mą ta­po 2023 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį Rie­ta­ve vy­ku­si „Džin­si­nė va­ka­rie­nė“. Prie ren­gi­nio or­ga­ni­za­vi­mo la­bai no­riai pri­si­jun­gė ne­ma­žas bū­rys jau­ni­mo, o jam pa­si­bai­gus jau­nuo­liai pa­tys klau­sė: „Ka­da vėl?“ Ta­po aiš­ku, kad to­kio klu­bo tik­rai rei­kia.

Pir­mai­siais me­tais „KU-lof­te“ rink­da­vo­si apie 20 jau­nuo­lių. Vė­liau dėl moks­lų, ki­tų veik­lų na­rių skai­čius ki­to. Šiuo me­tu klu­bo veik­lo­je da­ly­vau­ja apie 12 jau­nų žmo­nių. Ta­čiau tai nė­ra už­da­ra, ne­kin­tan­ti gru­pė – vie­ni išau­ga ir pa­ke­lia spar­nus į ki­tus mies­tus, ki­tų gy­ve­ni­me at­si­ran­da nau­jų veik­lų. Pa­sit­rau­ku­sių­jų iš klu­bo vie­tą uži­ma nau­ji na­riai.

Per dve­jus me­tus ki­to ir „KU-lof­to“ veik­la. Sa­va­no­rys­tė iš­lie­ka vie­na svar­biau­sių veik­los kryp­čių, ta­čiau jau­nuo­liai taip pat vai­di­na, ve­da ren­gi­nius ir edu­ka­ci­jas, da­ly­vau­ja įvai­rio­se ak­ci­jo­se, ku­ria, siū­lo sa­vo idė­jas ir pri­si­de­da prie jų įgy­ven­di­ni­mo. Vie­nam įdo­mi sce­na, ki­tam – ren­gi­nio už­ku­li­siai, tre­čiam – bend­ra­vi­mas su žmo­nė­mis ar ga­li­my­bė pa­čiam kaž­ką suor­ga­ni­zuo­ti.

„Bū­tent tai no­ri­me dar la­biau pa­brėž­ti pra­dė­da­mi nau­ją se­zo­ną. „KU-lof­tas“ nė­ra dar vie­nas bū­re­lis, ku­ria­me kiek­vie­ną sa­vai­tę tuo pa­čiu lai­ku vi­si pri­va­lo su­si­rink­ti ir da­ry­ti tą pa­tį. No­ri­me, kad jau­nuo­liai ga­lė­tų rink­tis veik­las pa­gal sa­vo po­mė­gius, ge­bė­ji­mus ir užim­tu­mą. Ne­bū­ti­na vai­din­ti, jei­gu la­biau pa­tin­ka or­ga­ni­zuo­ti, ne­bū­ti­na ves­ti ren­gi­nio, jei­gu no­ri sa­va­no­riau­ti jo už­ku­li­siuo­se. O jei­gu jau­nuo­lis tu­ri sa­vo idė­ją – čia ga­li­ma ras­ti žmo­nių, ku­rie pa­dės ją įgy­ven­din­ti“, – kal­bė­jo klu­bo įkū­rė­ja ir va­do­vė.

Svar­bu už­megz­ti ry­šį ir pel­ny­ti pa­si­ti­kė­ji­mą

Pa­sak E. Fa­bi­jo­na­vi­čie­nės, šį se­zo­ną kei­čia­si ir prie klu­bo veik­los kvie­čia­mų pri­si­jung­ti jau­nuo­lių am­žius. Pir­muo­sius dve­jus me­tus or­ga­ni­za­ci­ja lau­kė 6–12 kla­sių mo­ki­nių, ta­čiau nuo­lat bu­vo jun­ta­mas ir jau­nes­nių su­si­do­mė­ji­mas. O vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niams dėl moks­lų, eg­za­mi­nų bei va­sa­ros užim­tu­mo tam­pa vis sun­kiau re­gu­lia­riai įsi­trauk­ti į klu­bo veik­las. To­dėl da­bar lau­kia­mi 5–10 kla­sių mo­ki­niai.

Paš­ne­ko­vės tei­gi­mu, jai svar­biau­sia, kad „KU-lof­tas“ jau­nam žmo­gui bū­tų to­kia vie­ta, ku­rio­je ga­li­ma rea­liai veik­ti, iš­ban­dy­ti sa­ve sce­no­je, pa­ma­ty­ti, kaip gims­ta ren­gi­nys ar pir­mą kar­tą paim­ti mik­ro­fo­ną į ran­kas. Jau­nie­ji klu­bo na­riai taip pat ve­da edu­ka­ci­jas, pri­si­de­da prie bend­ruo­me­ni­nių ren­gi­nių. Pa­sak klu­bo va­do­vės, čia ne­rei­kia mo­kė­ti vis­ko ir ne­rei­kia vis­ko da­ry­ti, rei­kia tik no­ro pri­si­dė­ti.

Klu­bo įkū­rė­jos tei­ra­vo­mės, ką reiš­kia pa­va­di­ni­mas „KU-lof­tas“?

Eg­lės FA­BI­JO­NA­VI­ČIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

„Ieš­ko­jau šiuo­lai­kiš­ko, jau­nat­viš­ko ir šiek tiek ki­to­kio pa­va­di­ni­mo. No­rė­jo­si, kad ja­me at­si­spin­dė­tų ir kul­tū­ra, ir vie­ta, ku­rio­je jau­ni­mas bu­ria­si. Taip ir at­si­ra­do „KU-lof­tas“: „KU“ reiš­kia kul­tū­rą, o „lof­tas“ – klu­bo būs­ti­nė, ku­rio­je su­si­tin­ka­me. Tie­sa, ne vi­sa­da ap­si­ri­bo­ja­me tik sa­vo lof­tu – pri­klau­so­mai nuo veik­los, mū­sų su­si­ti­ki­mai, re­pe­ti­ci­jos ar pa­si­ruo­ši­mai vyks­ta ir ki­to­se erd­vė­se.“

„Veik­lus Rie­ta­vo“ pa­tal­po­se kul­tū­ros cent­ras nuo­mo­ja­si at­ski­rą erd­vę, ku­rio­je jau­ni­mas su­si­tin­ka kar­tą per sa­vai­tę – ket­vir­ta­die­niais po pa­mo­kų. Bet kai in­ten­sy­viau ruo­šia­ma­si ren­gi­niams, vyks­ta re­pe­ti­ci­jos ar yra ki­tų su­pla­nuo­tų veik­lų, su­si­ti­ki­mai or­ga­ni­zuo­ja­mi ir daž­niau.

Pa­sak E. Fa­bi­jo­na­vi­čie­nės, pri­trauk­ti nau­jų na­rių į klu­bą nė­ra taip pa­pras­ta. Su jau­ni­mu pir­miau­sia rei­kia už­megz­ti ry­šį, pel­ny­ti jų pa­si­ti­kė­ji­mą, kar­tais as­me­niš­kai pa­ra­gin­ti atei­ti ir pa­ban­dy­ti. O ta­da la­bai grei­tai ga­li­ma pa­ste­bė­ti, jei­gu to­kia veik­la jau­nuo­liui neį­do­mi ar ne­pat­rauk­li – pa­bu­vęs kar­tą ki­tą klu­bo na­rių su­si­ti­ki­me, jis dau­giau ne­beg­rįš.

„Rei­kia su­pras­ti ir tai, kad šian­dien jau­ni žmo­nės yra la­bai užim­ti: il­gos pa­mo­kos, na­mų dar­bai, me­no mo­kyk­la, spor­tas, ki­ti bū­re­liai ir veik­los. To­dėl šie­met šiek tiek kei­čia­si ir pa­ts klu­bo veik­los prin­ci­pas. No­ri­si, kad „KU-lof­tas“ bū­tų lanks­tus ir pri­si­tai­ky­tų prie jau­nuo­lio ga­li­my­bių bei no­rų“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Įk­ve­pian­tis at­ga­li­nis ry­šys

Sa­va­no­rys­tė ren­gi­niuo­se klu­bo na­riams lei­džia leng­vai „su­si­rink­ti“ mo­kyk­lai rei­ka­lin­gas so­cia­li­nes-pi­lie­ti­nes veik­las, ta­čiau E. Fa­bi­jo­na­vi­čie­nė pa­brė­žė la­bai no­rin­ti kur­ti erd­vę, į ku­rią atei­na­ma ne iš rei­ka­lo, bet iš no­ro rea­li­zuo­ti sa­ve, ge­rai pra­leis­ti lai­ką, ras­ti bend­ra­min­čių.

Klu­bo va­do­vė pa­sa­ko­jo, kad ji pa­ti idė­jų ren­gi­niams se­mia­si iš skir­tin­gų šal­ti­nių: par­si­ve­ža iš kon­cer­tų, spek­tak­lių, ne­ma­žai ieš­ko ir nar­šy­da­ma in­ter­ne­te. Kar­tais idė­ja gims­ta iš vi­sai ne­ti­kė­tos aso­cia­ci­jos, ki­tų pa­sa­ky­tos fra­zės ar nu­girs­tos min­ties, o ta­da vie­na min­tis pra­de­da au­gin­ti ki­tą.

Eg­lės FA­BI­JO­NA­VI­ČIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Bet ne­re­tai idė­jos gims­ta ir iš kan­čios. Bū­na, kad ren­gi­niui rei­kia te­mos, api­pa­vi­da­li­ni­mo, re­ži­sū­ri­nio spren­di­mo – tos vie­nos idė­jos, nuo ku­rios ga­lė­tum at­si­spir­ti. O ta idė­ja vis kaž­kur sle­pia­si, nie­kaip ne­no­ri iš­lįs­ti į die­nos švie­są. Tuo­met ten­ka il­gai pa­varg­ti: gal­vo­ti, dė­lio­ti, at­mes­ti vie­ną va­rian­tą po ki­to, kol ga­liau­siai kaž­kas su­si­jun­gia gal­vo­je. Paš­ne­ko­vės tei­gi­mu, tur­būt tai ir yra vie­na įdo­miau­sių kū­ry­bi­nio dar­bo da­lių – iš pra­džių ne­ži­nai, kur ei­ni, o pa­skui stai­ga pa­ma­tai vi­są vaiz­dą.

„Vis dėl­to di­džiau­sias įkvė­pi­mas man yra žmo­nės, ku­rie atei­na į ren­gi­nius, o po ren­gi­nio priei­na ar­ba pa­ra­šo ar pa­si­da­li­ja ge­ru žo­džiu. Ver­ti­nu ir tuos, ku­rie iš­sa­ko kri­tiš­ką nuo­mo­nę. Tai lei­džia su­pras­ti, kad tai, ką ku­ria­me, rū­pi žmo­nėms. O kai ma­tai, kad žmo­nės lau­kia, do­mi­si ir no­ri da­ly­vau­ti, at­si­ran­da no­ras ieš­ko­ti nau­jų idė­jų ir kur­ti to­liau“, – kal­bė­jo E. Fa­bi­jo­na­vi­čie­nė.