Šiemet minimas Telšių vyskupijos įkūrimo šimtmetis – ypatinga proga prisiminti jos istoriją kūrusias ir iki šiol tikinčiuosius buriančias šventoves. Viena jų – Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, be kurios sunku įsivaizduoti Žemaitijos sostinę. Vietos žmonių šiltai vadinama Mažąja bažnytėle ji traukia ne tik parapijiečius, bet ir miesto svečius bei turistus. Čia atvykstančiuosius pasitinka savita bažnyčios istorija, nuo jos atsiveriantis gražus miesto vaizdas ir kruopščiai puoselėjama aplinka. Jau ilgus metus (nuo 2012 m.) šia šventove rūpinasi ir tikinčiųjų bendruomenę buria prelatas Juozas Šiurys.

Aurelija SERVIENĖ

Puoselėja bažnytėlę ir buria tikinčiuosius

Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, telšiškių meiliai vadinama Mažąja bažnytėle, stovi ant Vilniaus kalnelio. Jos šventoriuje galima išvysti tremtinių atminimui skirtą skulptūrą „Trys kryžiai“, „Paskutinės vakarienės“ kompoziciją ir kunigų kapus. Bažnyčios aplinką papildo naujieji parapijos namai ir žydintys gėlynai.

Prie bažnyčios sutiktas prelatas J. Šiurys mielai šnekučiuojasi ir kviečia pasidairyti po parapijos namus. Dvasininkas taip pat ragina stabtelėti bažnyčioje prie altoriaus – priešais jį grindinyje įamžintas Telšių vyskupijos šimtmetis. Čia gražiai įkomponuotas jubiliejinis ženklas darniai dera su kitomis bažnyčios interjero detalėmis.

Prelatas džiaugiasi, kad Mažoji bažnytėlė yra apsupta tikinčiųjų rūpesčio, o jos vidus ir aplinka kruopščiai prižiūrimi ir nuolat puoselėjami.

Šiuo metu parapijoje tarnauja penki kunigai: klebonas prelatas J. Šiurys, vikarai kunigai Viktoras Daugėla ir Mantas Skaivydas, rezidentas monsinjoras Rimantas Gudlinkis ir rezidentas kanauninkas Jonas Ačas.

Mažoji bažnytėlė gausiai lankoma miesto svečių

Mažoji bažnytėlė – ne tik tikinčiųjų susibūrimo vieta, bet ir gausiai turistų lankomas objektas. Apie tai, kuo ji žavi miesto svečius, kalbinome vietinius gidus.

Gidė Aistė Korkadinovaitė-Šiaudkulienė pasakojo, kad vesdama ekskursijas visada stengiasi turistus atvesti prie Mažosios bažnytėlės. „Nuo Vilniaus kalnelio atsiveria nepaprasto grožio vaizdai: visas Telšių senamiestis matyti lyg ant delno, tarsi paveikslėlyje. Iš čia taip pat galima grožėtis Masčio ežeru, Zakso kalnu ir miesto gamta. Turistus žavi bažnyčios aplinka, puoselėjamas rožynas ir čia vyraujanti švara. Ne vienas lankytojas pastebi ir didingą įėjimą į maldos namus“, – kalbėjo gidė.

Gidas Julius Tamošauskas teigė, kad vaikštant po Telšius su miesto svečiais pirmoji ekskursijos stotelė dažniausiai būna prie Mažosios bažnytėlės. „Ant Vilniaus kalvos buvo pastatyta pirmoji Telšių bažnyčia. Per ilgą istoriją, siekiančią XVI amžių, čia stovėjo ne viena šventovė. Buvo metas, kai ant kalvos veikė ir stačiatikių cerkvė. Tarpukariu ją pertvarkius ir pritaikius katalikų apeigoms, bažnyčiai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulas. Vietos gyventojai, o vėliau ir spauda, ją pradėjo vadinti Mažąja bažnytėle. Ko gero, ne kiekvienas telšiškis pasakytų tikslų šventovės pavadinimą, tačiau Mažosios bažnytėlės vardą žino visi“, – pasakojo gidas.

Pasak J. Tamošausko, miesto svečius pirmiausia sužavi estetiška Vilniaus kalvos aplinka – gėlėmis papuoštas takas, Jaunavedžių rožynas ir nuo kalvos atsiveriantys vaizdai. Įžengę į bažnyčią lankytojai atkreipia dėmesį į jaukią, nedidelę erdvę ir daugeliui Lietuvos bažnyčių nebūdingą jos suplanavimą. „Esu pastebėjęs, kad po ekskursijos kai kurie žmonės čia sugrįžta – nori dar kartą ramiai pabūti. Visa Vilniaus kalvos istorija ir Mažosios bažnytėlės kelias iki mūsų dienų turi savito, išskirtinio žavesio“, – sakė J. Tamošauskas.

Gidė Danutė Popovič Mažąją bažnytėlę vadina vienu svarbiausių Telšių pažinimo taškų, todėl vesdama ekskursijas stengiasi miesto svečius pirmiausia atvesti būtent čia.

„Ant Vilniaus kalvos atvykusieji grožisi atsiveriančia panorama į Masčio ežerą, Zakso kalną, išgirsta žiupsnį istorijos apie Telšių kraštą ir bažnytėlę. Bando įsižiūrėti į garbingos Telšių praeities laikus, juos žavi legenda apie Džiugą ir jo mylimąją, atpažįsta bažnytėlės architektūroje pravoslavų cerkvės elementus ir jos transformacijas.

Ypač įdomu šventorių puošiantis nekropolis su menine „Paskutinės vakarienės“ kompozicija, kryžius tremtiniams ir šalia vešantis įvairiaspalvis rožynas. Žmones jaudina susipynusi istorija ir modernumas bažnytėlės interjere: nuo pirmųjų vyskupų iki tautiškais motyvais dekoruoto Švč. Mergelės Marijos altoriaus.

Visi pastebi žemaičių norą ir darbus deramai išsaugoti Telšių praeitį ir puošti dabartį. Jau įprastu ir būtinu apsilankymo akcentu svečiams tapo pasigrožėti gražiai sutvarkyta aplinka, vaizdais į iškylančią Insulos kalvą ir būtinai nusifotografuoti bažnytėlės panoramos fone“, – kalbėjo gidė Danutė.

Šiek tiek istorijos…

Pirmoji bažnyčia Telšiuose pastatyta 1536 m. Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo iniciatyva. Medinė bažnytėlė ne kartą degė, bet ir vėl atstatyta.

1814 m. rusų valdžios įsakymu bažnyčia buvo uždaryta. Laikinai Telšių parapijiečiai meldėsi rekonstruotoje šventoriuje buvusioje koplyčioje, bet ir ją Rusijos caro valdžia 1836 m. uždarė.

1864–1867 m. carinė valdžia buvusios bažnyčios vietoje pastatė mūrinę istorizmo (neobizantinio) stiliaus Šv. Mikalojaus cerkvę.

Telšių vyskupija 1928 m. iškėlė bylą dėl sklypo ir cerkvės pastato grąžinimo katalikams. 1934 m. apeliacinis teismas priteisė cerkvės pastatą ir žemę katalikų bendruomenei. Už tai Telšių vyskupijos kurija privalėjo stačiatikių dvasininkijai sumokėti 32 590 litų kompensaciją.

1935 m. spalio 30 d. bažnytėlė buvo iškilmingai pašventinta vyskupų Justino Staugaičio ir Pranciškaus Bučio, jai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulas, įrengti trys altoriai. Centrinis altorius darytas meistro K. Karaliaus, o Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūra parvežta iš Lurdo.