
Kaip paaiškėjo renginio metu, šią pasaką J. Laivys parašė dar 1998 metais. Užrašė literatūrine kalba per vieną vakarą ir padėjo į pašalį. Ir tik bene 2019-aisiais ją prisiminė, dailininkui Valdui Simučiui pasiūlė sukurti iliustracijas. „To Laivių Juzio, kuris rašė, nė molekulės nebeliko, apie knygą reiktų šnekinti tuos „gyvuosius“, kurie paskutiniu metu ją maketavo, skaitė, piešė“, – šmaikštavo knygos autorius.
V. Simučiui tai – pirmoji jo iliustruota knyga. Iliustracijos sukurtos lino raižinių technika, reikalaujančia susitelkimo ir laiko. Vis pagalvojant, pasitariant ir pasiginčijant su teksto autoriumi, „reikia čia to debesies ar ne“, prabėgo 5 metai.
Valdas sakė nenorėjęs abstrakcijų, pasakojimą siekęs atskleisti paprastais vaizdais, neperkraudamas detalėmis. Stengėsi paišyti viena linija – juk tai besidriekiančių siūlų istorija.
J. Laivys pridūrė, kad sunkiausia buvę nupaišyti sustojusį laiką: „Parašyti lengva, o štai nupiešti… Kiek variantų Valdas turėjo…“ Raižiniai įvietinti – atrasime ir Platelių panoramą, ir Plungės bažnyčią. Iš publikos radosi pasiūlymas surengti knygos iliustracijų parodą.
Kęstučio VAITKAUS nuotr.Lėtapėdiškumas dera prie žemaitiškumo, sakė knygelės leidybiniais reikalais užsiėmęs Tomas Danilevičius. Svarbu, kad tas laikas visai nesustojo, kad knyga išėjo. Pasaką žemaitiškai pervertė Kęstutis Vaitkus, vadovavęsis kalbininko Juozo Pabrėžos žemaitiškos rašybos taisyklėmis.
Tomas pastebėjo, jog svarbu ir tai, kad su žemaitiškumu nebūtų perlenkta: „Nesinorėjo, kad tekstas skambėtų archajiškai, rašėm ne taip, kaip bočiai šnekėjo, o savo kalba.“ Sava kalba, savomis mintimis. Neišduodant turinio, reikėtų pasakyti, kad iš pirmo žvilgsnio tradiciškai skambanti pasaka tokia nėra. Glaustai ir kietai autorius išsako toli gražu ne skaidrią tautosakinio bernelio jauseną: „Vo tėn ožkaitės šėinava vaikis. Kėrzdams rogi i savi.“
Knygos dizainu užsiėmė Viktorija Juzefa Venckutė, talkinusi Juozui jau prie antros knygos. Priminsime, kad pernai J. Laivys ir menotyrininkė Aušra Trakšelytė išleido knygą „Meno kūrinių kapinės 2015–2025“.
Vilmos MOSTEIKIENĖS nuotr.O apie naująją knygą V. J. Venckutė sakė: „Atrodo, kad knyga pati susidėliojo – susibėgdavom, pasitardavom. Daug kas man, kaip maketuotojai, buvo padiktuota: tekstas, piešiniai… Tereikėjo suklijuoti į viena.“
Istorija pasakojama piešiniais, teksto žodžiais ir jų dizainu: raidelės susibėga, išsiskiria, čiuožia žemyn. Pasakojama ir balsu. Pasaką įgarsinusi dainininkė Austėja Gendvilaitė pasidžiaugė daininga teksto kalba ir galimybe prisidėti prie tolesnio „Pleštekės“ gyvenimo. Paklausyti jos galima „YouTube“ platformoje arba nuskaičius knygos pradžioje nurodytą QR kodą.
Kaip ir pernykštė knyga, šioji nespalvota. Visi kūrėjai sutarė, kad nereikia bijoti vaikams leisti juodų-baltų knygų: taip reabilituojama juoda spalva, išvengiama spalvų ir vaizdų pertekliaus. O be to, panorus, viršelį galima nusispalvinti…
Tai tikrai žemaitiškas produktas: visi knygos kūrėjai kilę iš Plungės ir/ar čia gyvena, ją spausdino Telšių spaustuvė „Spaudos lankas“. Knygos rengėjai pasidžiaugė, kad galėjo sau leisti tokią prabangą – neskubėti, pabrandinti… Ankstesnis knygos pavadinimas „Užčeriets vaikis“ tarsi „užčerėjęs“ visą procesą. Knygos sumanytojai vis negalėję apsispręsti: „Rašom projektą – nerašom?“ Pakeitė pavadinimą, pateikė paraišką Kultūros tarybai, gavo finansavimą. Knyga išleista 800 egzempliorių. Dėl įsigijimo už aukas dar tariamasi, o kol kas šią subtilią ir jaukią knygelę rasite Plungės viešojoje bibliotekose.
Vilma MOSTEIKIENĖ










































Parašykite komentarą