Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Plun­gė­je – ne­re­tas sve­čias

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas į Ogins­kių rū­mus su­bū­rė ne tik me­ni­nin­kų bi­čiu­lius, drau­gus, gi­mi­nai­čius ir me­no my­lė­to­jus, bet ir bu­vu­sius stu­den­tus.

Išs­kir­ti­nį pa­ro­dos ati­da­ry­mo va­ka­rą pra­dė­jo Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus vy­riau­sio­ji fon­dų sau­go­to­ja Da­nu­tė Ei­ni­kie­nė. Gau­siai su­si­rin­ku­siems sve­čiams ji pri­sta­tė jau­ną ir itin ta­len­tin­gą plun­giš­kį – akor­deo­nis­tą Eli­jų Da­ni­le­vi­čių, ku­ris ren­gi­nio pra­džią nu­spal­vi­no mu­zi­ki­niais kū­ri­niais.

Po mu­zi­ki­nės įžan­gos vi­sų dė­me­sys nu­kry­po į pa­grin­di­nį va­ka­ro kal­ti­nin­ką. Dai­li­nin­kas A. Vi­soc­kis gi­mė 1941 me­tais Šiau­lių ap­skri­ty­je, Džiui­kių kai­me. Mo­kė­si Ju­liaus Ja­no­nio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, kur ta­po ži­no­mo me­ni­nin­ko Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus mo­ki­niu. Šis kū­rė­jas pa­da­rė di­de­lę įta­ką jau­nuo­lio me­ni­nei rai­dai bei es­te­ti­niam su­vo­ki­mui.

Nuo 1968 me­tų A. Vi­soc­kis pra­dė­jo ak­ty­viai da­ly­vau­ti kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me kaip ta­py­to­jas ir in­ter­je­rui skir­tų mo­nu­men­ta­lio­sios ke­ra­mi­kos kū­ri­nių bend­raau­to­ris – šiuos dar­bus jis kū­rė kar­tu su žmo­na ži­no­ma ke­ra­mi­ke A. Vi­soc­kie­ne. Per il­ga­me­tį kū­ry­bos ke­lią me­ni­nin­kas su­ren­gė 25 au­to­ri­nes pa­ro­das bei pri­sta­tė sa­vo dar­bus maž­daug 300 bend­rų pa­ro­dų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je: Pran­cū­zi­jo­je, Bel­gi­jo­je, Ita­li­jo­je, Šve­di­jo­je, Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, Ny­der­lan­duo­se, taip pat Af­ri­kos ša­ly­se.

A. Vi­soc­kio kū­ry­bi­nių eta­pų punk­ty­rai ryš­kiai at­si­sklei­džia kas ket­ve­rius me­tus Plun­gė­je ren­gia­mo­se Pa­sau­lio že­mai­čių dai­lės pa­ro­do­se. Tad reikš­min­ga, kad pri­sta­ty­ti sa­vo ju­bi­lie­ji­nę ret­ros­pek­ty­vi­nę pa­ro­dą „Di­die­ji Grį­žu­lo Ra­tai“ kū­rė­jas vėl su­grį­žo į Plun­gę, į Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jų.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Iš­sis­ki­ria sa­vi­tu brai­žu

Ati­da­ry­mo me­tu pa­ro­dą pro­fe­sio­na­liai pri­sta­tė me­no­ty­ri­nin­kė pro­f. Ra­mu­tė Rach­le­vi­čiū­tė. Ji iš­sa­miai ap­žvel­gė A. Vi­soc­kio ir A. Vi­soc­kie­nės kū­ry­bos sa­vi­tu­mą, me­ni­nės raiš­kos bruo­žus bei iš­skir­ti­nę jų vie­tą Lie­tu­vos dai­lės kon­teks­te. Sa­vo įžval­go­se pro­fe­so­rė pa­brė­žė švie­sias ir iš­ki­lias abie­jų me­ni­nin­kų as­me­ny­bes. Me­no­ty­ri­nin­kės tei­gi­mu, Vi­soc­kių gy­ve­ni­mas ir bend­ras ke­lias liu­di­ja be­komp­ro­mi­sį at­si­da­vi­mą me­nui, kū­ry­bi­nei lais­vei bei nuo­la­ti­niam dva­si­niam ieš­ko­ji­mui.

„An­ta­no Vi­soc­kio ak­va­re­lės dar­buo­se vi­sur ga­li­ma įžvelg­ti švie­sos li­ni­ją, spin­du­lį, nu­kreip­tą į dan­gų. Me­ni­nin­ko dar­bai rei­ka­lau­ja įsi­jau­ti­mo, ati­daus įsi­žiū­rė­ji­mo. Tai nė­ra ti­piš­ka, tra­di­ci­nė, ko­lo­ris­ti­nė ta­py­ba, kur la­bai svar­bu yra ges­tas, tem­pe­ra­men­tas. A. Vi­soc­kiui bū­din­gas švel­nus, me­di­ta­ty­vus kū­ry­bos sti­lius, ir tai iš­ski­ria jį iš vi­sos Lie­tu­vos ak­va­re­lės is­to­ri­jos. Šis kū­rė­jas pri­klau­so ak­va­re­lės auk­so fon­dui“, – kal­bė­jo R. Rach­le­vi­čiū­tė.

Me­no­ty­ri­nin­kė at­sklei­dė ir tai, kad A. Vi­soc­kio dar­bai iš­si­ski­ria uni­ka­lia ta­py­bos tech­ni­ka, ku­rią ga­li­ma pa­va­din­ti neoimp­re­sio­nis­ti­ne. Taip ta­pė pran­cū­zų dai­li­nin­kai.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

O pa­ts A. Vi­soc­kis su­si­rin­ku­sie­siems pa­sa­ko­jo, kad į gy­ve­ni­mą žiū­ri ro­man­tiš­kai, ne­konf­lik­tuo­ja, o su­si­lie­ja su gam­ta. Žmo­nos Al­do­nos tė­viš­kė – Tel­šių ra­jo­nas, Ža­rė­nų kai­mas. Čia me­ni­nin­kas pjau­da­vo ir grėb­da­vo šie­ną, te­ko ir dar­ži­nė­je vie­ną ki­tą nak­tį pra­leis­ti.

„Dar­ži­nės sto­gas bū­da­vo pu­siau kiau­ras, pro jį aiš­kiai ma­ty­da­vo­si dan­gaus skliau­tas, mė­nu­lis. Kar­tu – ir Di­die­ji Grį­žu­lo Ra­tai. Su­ža­vė­tas ma­ne su­pan­čių žmo­nių ir nuo­sta­baus gam­tos gro­žio gal­vo­jau, kaip man vi­są tai per­teik­ti ir pa­ro­dy­ti ki­tiems“, – at­vi­ra­vo me­ni­nin­kas.

Šei­my­ni­nis tan­de­mas

Ži­no­mos Lie­tu­vos ke­ra­mi­kės ir il­ga­me­tės pe­da­go­gės A. Vi­soc­kie­nės kū­ry­ba pa­si­žy­mi iš­skir­ti­niu plas­tiš­ku­mu ir su­bti­liu de­ko­ra­ty­vu­mu. Bai­gu­si stu­di­jas Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te, me­ni­nin­kė de­šimt­me­čius ak­ty­viai for­ma­vo Šiau­lių re­gio­no kul­tū­ri­nį vei­dą, ne tik dės­tė stu­den­tams, bet ir kar­tu su vy­ru A. Vi­soc­kiu su­kū­rė mo­nu­men­ta­lių ke­ra­mi­kos dar­bų įvai­rių vi­suo­me­ni­nių įstai­gų in­ter­je­rams.

Jos vi­zi­ti­ne kor­te­le ta­pę plas­tiš­ki, de­ko­ra­ty­vūs bal­to ša­mo­to kū­ri­niai nuo­lat eks­po­nuo­ja­mi ša­lies bei tarp­tau­ti­nė­se pa­ro­do­se, o bend­ri pro­jek­tai su šei­ma iki šiol ža­vi me­no ger­bė­jus ele­gan­tiš­ku for­mų bei spal­vų dia­lo­gu.

„Dar­be aš kant­ry­bės tu­rė­jau ženk­liai dau­giau ne­gu An­ta­nas, tą tur­būt nu­lė­mė ma­no že­mai­tiš­kas cha­rak­te­ris. Nes vis­ką, ką pra­de­du da­ry­ti, pri­va­lau iki ga­lo ir už­baig­ti, o An­ta­nas yra im­pul­sy­ves­nis“, – kal­bė­jo ke­ra­mi­kė.

A. Vi­soc­kie­nė at­sklei­dė, kad jos vy­ro tė­ve­lis bu­vo ope­ros dai­ni­nin­kas, iš jo su­tuok­ti­nis ir pa­vel­dė­jo pui­kų bal­są, mu­zi­ki­nius bei me­ni­nius ge­bė­ji­mus.

Ret­ros­pek­ty­vi­nė pa­ro­da „Di­die­ji Grį­žu­lo Ra­tai“ Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je veiks iki 2027 me­tų sau­sio 15 die­nos.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 10 000 Eur.