Kiek­vie­nam iš mū­sų ky­la eg­zis­ten­ci­nis po­rei­kis tu­rė­ti vil­tį. Ji kaip Va­ka­rė gied­ra­me, smo­go ar spro­gi­mų, gais­rų dū­mų neužk­lo­ta­me dan­gu­je, ro­do ke­lią į atei­tį. Jei ne­tu­rė­tu­me vil­ties, kad ry­toj, po­ryt ar po de­šim­ties me­tų bus ge­riau nei šian­dien, vaikš­čio­tu­me kaip zom­biai, pa­si­me­tę, apa­tiš­ki, čia ir da­bar ten­ki­nan­tys gai­va­liš­kus sa­vo po­rei­kius.

Ir aš tu­riu vil­tį, kad atei­ty­je vis dar ga­lė­siu re­gė­ti na­tū­ra­liais au­ga­lais nu­sė­tas žy­din­čias pie­vas, gir­dė­ti ger­vių kly­ka­vi­mus ar griež­lės grie­ži­mą va­sa­ros nak­tį. Tu­riu vil­tį, kad ga­lė­siu pri­si­glaust prie šim­ta­me­čio me­džio ar ei­ti ža­liuo­jan­čio­mis mies­to gat­vė­mis me­džių pa­vė­siais. To­ji vil­tis ma­ne stu­mia į prie­kį, ska­ti­na stu­di­juo­ti sa­vo ap­lin­ką, kal­bė­ti apie vi­sos eko­sis­te­mos pra­smę ir reikš­mę mums, žmo­nėms.

Apie vil­tį yra ir po­li­ti­ka, ypač rin­ki­mai. Vie­niems tai vil­tis, kad nau­ja val­džia ge­riau at­sto­vaus ma­ne, ta­ve, mus. Ki­tiems – vil­tis bū­ti iš­rink­tiems ir ga­li­my­bė ini­ci­juo­ti po­ky­čius, da­ry­ti ge­rus dar­bus. Gal kam ir vil­tis tu­rė­ti įta­ką, pri­pa­ži­ni­mą.

Jei­gu rin­ki­mų ne­bū­tų il­gą lai­ką, pra­dė­tų blės­ti ši Va­ka­rė. O gal ir už­si­trauk­tų neaiš­kiais pil­kais še­šė­liais, gąs­di­nan­čiais, ne­ra­mi­nan­čiais, slo­pi­nan­čiais bent kiek vie­šes­nį pa­reiš­ki­mą apie no­rą tu­rė­ti vil­tį.

Tad kol tu­ri­me tvir­tas de­mok­ra­ti­nes ver­ty­bes sa­vy­je ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, tol džiau­ki­mės jo­mis ir vil­ki­mės, kad iš­lai­ky­si­me jas sa­vo vai­kams ir anū­kams. Svar­bu tik ne­pa­mes­ti šal­to pro­to bei ge­bė­ji­mo at­skir­ti pe­lus nuo grū­dų, po­pu­liz­mą nuo pa­ža­dų. Juk gar­sie­ji pa­ža­dai ir lip­do­mi pa­si­tel­kiant mū­sų pa­čių vil­tį, api­pi­nant ją gra­žiais, bet nuo rea­ly­bės stip­riai ati­trū­ku­siais atei­ties vaiz­da­vi­mais.

O da­bar, dar tik pa­čio­je vi­so rin­ki­mi­nio lai­ko­tar­pio pra­džio­je, įsi­tai­sy­ki­me pa­to­giai, pa­si­dė­ki­me ša­lia ska­nių lie­tu­viš­kų mor­ky­čių ir leis­ki­mės į po­li­ti­nio teat­ro ke­lio­nę. Juk šis teat­ras tu­ri be­ga­lę ge­rų ak­to­rių, bent ke­le­tą gre­ta ei­nan­čių siu­že­to li­ni­jų, ne­pras­tų vi­zua­li­nių spren­di­mų, kar­tais net ir rim­tą ap­švie­ti­mą, gar­sų ir švie­sų efek­tus.

Te­gul šou pra­si­de­da!