Sauliaus Narkaus nuotr.

Kar­tais gy­ve­ni­mas ap­su­ka di­de­lį ra­tą ir grą­ži­na ten, iš kur išė­jai. Per tą lai­ką pa­si­kei­čia ne tik gim­to­jo mies­te­lio gat­vės, žmo­nės ar na­mai, pa­si­kei­ti ir pa­ts. Bū­tent to­kį gy­ve­ni­mo eta­pą iš­gy­ve­na ku­liš­kė Al­vy­da Mol­loy. Prieš pen­kio­li­ka me­tų į už­sie­nį iš­vy­ku­si de­vy­nio­lik­me­tė mer­gi­na į gim­tą­jį mies­te­lį su­grį­žo jau bū­da­ma tri­jų sū­nų ma­ma ir žmo­na. O ne­tru­kus pa­skui šei­mą į Že­mai­ti­ją tu­rė­tų at­ke­liau­ti ir ke­tu­rios de­šim­tys veis­li­nių avių. Mat su­tuok­ti­niai sva­jo­ja Lie­tu­vo­je tęs­ti Ai­ri­jo­je pra­dė­tą ūki­nin­ka­vi­mą.

Me­tai Ai­ri­jo­je vir­to pen­kio­li­ka me­tų

Kai ku­liš­kė Al­vy­da, sek­da­ma vy­res­nio bro­lio Li­no pa­vyz­džiu, iš­vy­ko į Ai­ri­ją, apie gy­ve­ni­mą sve­tur ne­gal­vo­jo. Pla­nas bu­vo pa­pras­tas – pa­dir­bė­ti, už­si­dirb­ti pi­ni­gų ir grįž­ti na­mo.

Ta­čiau gy­ve­ni­mas tu­rė­jo sa­vų pla­nų. Jū­ros gė­ry­bių fab­ri­ke, ku­ria­me įsi­dar­bi­no, mer­gi­na su­si­pa­ži­no su ai­riu Joh­nu.

Jau­nuo­liai vie­nas ki­tam kri­to į akį, ir už­si­mez­gu­si drau­gys­tė išau­go į san­tuo­ką.

Taip me­tai, ku­riuos Al­vy­da ke­ti­no pra­leis­ti už­sie­ny­je, vir­to pen­kio­li­ka me­tų ir pen­kio­mis die­no­mis emig­ra­ci­jo­je. Pa­sak mo­ters, per tą lai­ką Ai­ri­ja ta­po ne­be sve­ti­ma ša­li­mi, o jos sū­nų – dvy­li­ka­me­čio Ja­me­so, ne­tru­kus de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį švę­sian­čio Matt­hew ir pen­kia­me­čio Ar­man­do – gim­ti­ne.

Grįž­ti pa­siū­lė vy­ras

Šei­ma gy­ve­no Ai­ri­jos šiau­rės va­ka­ruo­se, Do­ne­ga­lo gra­fys­tė­je, ne­to­li At­lan­to van­de­ny­no. „Mes juo­kau­da­vo­me, kad gy­ve­na­me be­veik pa­sau­lio kraš­te“, – pa­sa­ko­jo A. Mol­loy.

Nors ša­lis že­mai­tei pa­ti­ko, min­tis apie gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je nie­kur ne­din­go. Vis dėl­to pir­mo­ji apie per­si­kraus­ty­mą pra­bi­lo ne gim­ti­nės iš­siil­gu­si emig­ran­tė, o jos vy­ras ai­ris.

Tie­sa, nuo pir­mų­jų po­kal­bių iki tik­ro­jo su­grį­ži­mo praė­jo maž­daug pen­ke­ri me­tai. Po­ra ne­no­rė­jo sku­bė­ti. Rei­kė­jo ap­svars­ty­ti, kur gy­vens, kuo už­siims, kaip nau­jo­je ša­ly­je sek­sis vai­kams.

Ša­lį, iš ku­rios ki­lu­si jo žmo­na, Joh­nas jau bu­vo ma­tęs. Jis ne kar­tą lan­kė­si su­tuok­ti­nės gim­ti­nė­je – šei­ma į Ku­lius par­vyk­da­vo maž­daug du­kart per me­tus.

Joh­nui pa­ti­ko lie­tu­viš­kas oras – pa­ly­gin­ti su lie­tin­gu Do­ne­go­lu, čia dau­giau sau­lės ir ši­lu­mos. Ža­vė­jo lie­tu­viš­kas kraš­to­vaiz­dis. Prie kal­vo­to rel­je­fo, ak­me­nuo­tos At­lan­to pa­kran­tės pri­pra­tu­siam ai­riui Že­mai­ti­jos lau­kai, ypač va­sa­rą, kai sau­lė­je no­kin­da­vo var­pas ja­vai, da­rė di­džiu­lį įspū­dį.

„Mo­kyk ma­ne že­mai­tiš­kai“

Ve­dęs lie­tu­vai­tę vy­ras pra­dė­jo mo­ky­tis kal­bos, ku­ria kal­ba jo my­li­ma mo­te­ris. „Jis ma­nęs pra­šė: tu mo­kyk ma­ne ne lie­tu­viš­kai, o že­mai­tiš­kai, nes aš su ta­vi­mi gy­ve­nu, o ne su vi­sa Lie­tu­va. Lie­tu­viš­kai, sa­ko, ir­gi iš­mok­siu, bet man svar­biau­sia su ta­vi­mi su­si­šne­kė­ti“, – juo­kė­si pa­šne­ko­vė.

Joh­nas jau ge­ba že­mai­tiš­kai su­si­kal­bė­ti pa­pras­to­se si­tua­ci­jo­se. Tie­sa, anot Al­vy­dos, su­pran­ta ge­ro­kai dau­giau, nei pa­ts iš­drįs­ta pa­sa­ky­ti.

Ai­riui ne­sve­ti­mi ir lie­tu­viš­ki val­giai, nors kai ku­rių pa­tie­ka­lų ne­pa­mė­go. Šal­ti­barš­čiai ir sil­kė – tik­rai ne jo sko­niui. Ce­pe­li­nus val­go, bet tik pa­ke­pin­tus, o štai ku­ge­lis la­bai patinka.

J. Mol­loy dar teks ar­ti­miau pa­žin­ti že­mai­tiš­ką gy­ve­ni­mą. Vy­ro adap­ta­ci­ją gal­būt pa­leng­vins tai, kad Ku­liuo­se jis jau tu­ri pa­žįs­ta­mų, ge­rai su­ta­ria su žmo­nos gi­mi­nai­čiais, kad per bend­ro gy­ve­ni­mo me­tus šei­mo­je su­si­py­nė ir abie­jų tau­tų tra­di­ci­jos.

Vai­kams Lie­tu­va iki šiol bu­vo ato­sto­gų ša­lis

Di­džiau­sias rū­pes­tis svars­tant per­si­kraus­ty­mo ga­li­my­bę bu­vo trys sū­nūs. Juk vi­si jie gi­mė Ai­ri­jo­je, ten au­go, lan­kė mo­kyk­lą, tu­rė­jo drau­gų.

Lie­tu­va ber­niu­kams iki šios va­sa­ros bu­vo ša­lis, į ku­rią va­žiuo­ja­ma ato­sto­gau­ti pas se­ne­lius. Da­bar ji ta­po jų kas­die­niais na­mais.

Al­vy­da ne­slė­pė, kad la­biau­siai ne­ri­ma­vo dėl mo­kyk­los ir kal­bos. Nors pa­ti su vai­kais sten­gė­si kal­bė­ti lie­tu­viš­kai, sū­nų kas­die­ny­bė­je vy­ra­vo ang­lų ir ai­rių kal­bos.

Sug­rį­žus vi­siems trims ten­ka pra­tin­tis prie lie­tu­viš­kos švie­ti­mo sis­te­mos. Ja­me­sas da­bar mo­ko­si šeš­to­je, Matt­hew – ket­vir­to­je, o Ar­man­das – pir­mo­je kla­sė­je.

Mo­te­ris džiau­gia­si mo­ky­to­jų ge­ra­no­riš­ku­mu. Pa­sak jos, pe­da­go­gai sten­gia­si vai­kams pa­dė­ti, paaiš­ki­na ne­sup­ran­ta­mus da­ly­kus, pri­rei­kus iš­ver­čia, to­dėl pri­si­tai­ky­ti prie nau­jos ap­lin­kos leng­viau.

La­biau­siai prie nuo­la­ti­nio Ai­ri­jos lie­taus pri­pra­tu­siems vai­kams pa­tin­ka sau­lė ir šil­tos die­nos, nors jie, pa­sak ma­mos, su ne­kant­ru­mu lau­kia pir­mo­jo snie­go.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Pas­kui šei­mą at­ke­liaus ir avys

Į Že­mai­ti­ją šei­ma grį­žo ne tik su la­ga­mi­nais, bet ir su aiš­kia sva­jo­ne. Dar prieš per­si­kraus­ty­da­mi įsi­gi­jo že­mės ir se­ną so­dy­bą Vil­kų kai­me, Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­ni­jo­je. Čia ke­ti­na tęs­ti Ai­ri­jo­je pra­dė­tą veik­lą – au­gin­ti veis­li­nes avis. Joh­nui avi­nin­kys­tė pa­žįs­ta­ma nuo jau­nys­tės, Al­vy­da taip pat užau­go kai­me, tad gy­vu­lių prie­žiū­ra jai nė­ra sve­ti­ma. Ai­ri­jo­je po­ra au­gi­no maž­daug 100 avių. Į Lie­tu­vą nu­spren­dė par­si­vež­ti apie ke­tu­rias­de­šimt ver­tin­gų su­fol­kų veis­lės gy­vu­lių. Šiuo me­tu vy­ras rū­pi­na­si ban­dos par­da­vi­mu ir at­si­rink­tų avių par­ga­be­ni­mu į Že­mai­ti­ją.

Su­fol­kai – mė­si­nės kryp­ties avys, ver­ti­na­mos dėl sa­vo veis­li­nių sa­vy­bių. Su­tuok­ti­niai no­rė­tų ne tik au­gin­ti ban­dą, bet ir pri­si­dė­ti prie veis­li­nin­kys­tės plėt­ros Lie­tu­vo­je.

„To­je sri­ty­je esa­me pa­da­rę di­džiu­lį įdir­bį – va­ži­nė­jo­me po pa­ro­das, auk­cio­nus, tad tu­ri­me vil­čių, kad įgy­tą pa­tir­tį pri­tai­ky­si­me ir Lie­tu­vo­je“, – aiš­ki­no mo­te­ris.

Kol kas su­tuok­ti­niai avi­nin­kys­tę lai­ko pa­pil­do­ma veik­la, tad Al­vy­da jau įsi­dar­bi­no mo­ky­to­jo pa­dė­jė­ja Že­mai­ti­jos ka­de­tų gim­na­zi­jos Ku­lių sky­riu­je, o Joh­nas, ga­lu­ti­nai įsi­kū­ręs Lie­tu­vo­je, taip pat ke­ti­na ieš­ko­tis dar­bo.

Šei­ma tu­ri ir dau­giau su­ma­ny­mų. Ka­dan­gi so­dy­ba yra gra­žio­je, ra­mio­je vie­to­je, atei­ty­je no­rė­tų su­tvar­ky­ti na­me­lį ir gal­būt jį nuo­mo­ti poil­siau­to­jams.

Sug­rį­žo į pa­žįs­ta­mus, bet pa­si­kei­tu­sius Ku­lius

Nors gim­tuo­siuo­se Ku­liuo­se Al­vy­da lan­ky­da­vo­si daž­nai, su­grįž­ti ato­sto­gų ir vėl čia ap­si­gy­ven­ti – du skir­tin­gi da­ly­kai.

„At­ro­do, vis­ką Ku­liuo­se ži­nau, vis­kas pa­žįs­ta­ma, bet kar­tu lyg ir ne­be­ži­nau. Mies­te­lis pa­si­kei­tęs, žmo­nės at­vi­res­ni, drau­giš­kes­ni. Toks keis­tas jaus­mas api­ma“, – pri­si­pa­ži­no ji.

Po il­gų emig­ra­ci­jos me­tų grį­žu­siai A. Mol­loy ma­lo­nu, kad ar­ti­mie­ji, drau­gai, pa­žįs­ta­mi ir ją, ir šei­mą priė­mė šil­tai, do­mi­si, kaip se­ka­si kur­tis.

Ypač šiuo su­grį­ži­mu džiau­gia­si Al­vy­dos tė­vai Nak­tis ir Al­vy­das Vait­kai. Į Ai­ri­ją bu­vo iš­vy­kę vi­si trys jųd­vie­jų vai­kai. Pir­miau­sia su­grį­žo vy­res­ny­sis sū­nus Vy­tau­tas, su šei­ma be­si­ku­rian­tis Pla­te­liuo­se, da­bar – duk­ra Al­vy­da. Tik Li­nas vis dar ten, sve­čio­je ša­ly­je, kur kar­tu su drau­ge au­gi­na duk­ry­tę.

Še­šių anū­kų se­ne­liams ir vie­nos proa­nū­kės pro­se­ne­liams sma­gu, kad nors da­lis šei­mos da­bar jau kar­tu su jais.

Ai­ri­ja vi­sa­da liks ant­rai­siais na­mais

Mol­loy šei­mos lau­kia dvi­gu­bos adap­ta­ci­jos lai­ko­tar­pis: žmo­nai teks pri­pras­ti prie pa­si­kei­tu­sios gim­ti­nės, vy­rui ir vai­kams – prie gy­ve­ni­mo sve­ti­mo­je kul­tū­ro­je.

Ta­čiau svar­biau­sias žings­nis jau ženg­tas. Po pen­kio­li­kos me­tų ir pen­kių die­nų Al­vy­da vėl gy­ve­na sa­vo gim­ta­ja­me kraš­te. Tik šį­kart ne vie­na, o su šei­ma, ku­rią su­kū­rė už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų nuo na­mų.

Pak­laus­ta, ką la­biau­siai no­rė­tų par­si­vež­ti iš sa­va ta­pu­sios Ai­ri­jos, jei ga­lė­tų pa­si­rink­ti bet ką, pa­šne­ko­vė ku­rį lai­ką svars­tė. „Ai­ri­ja vi­sa­da liks ant­rai­siais na­mais. Šio­je ša­ly­je pra­bė­go ne­ma­ža ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. Joh­no šei­ma ta­po ma­no šei­ma. Vy­ro tė­ve­liai bus tie, ku­rių la­biau­siai pa­siilg­siu, ku­rių mums vi­siems trūks čia, Lie­tu­vo­je“, – at­sa­kė mo­te­ris.