Praė­jus mo­liū­ga­die­niui at­si­ra­do pui­ki ga­li­my­bė at­ver­ti gar­sų­jį „soft po­wer“ (ar­ba ki­taip – minkš­to­sios ga­lios) fai­lą (at­si­pra­šau – ap­lan­ka­lą).

Kaip tik­ras nuo­sek­lu­mą mėgs­tan­tis keis­tuo­lis, vi­sų pir­ma per­skai­čiau šio fai­lo me­ta­duo­me­nų len­te­lę. Čia rai­dė po rai­dės (buk­va­liai) at­skleis­ta minkš­to­sios ga­lios pra­smė ir es­mė. Pa­si­ro­do, ši ga­lia api­bū­di­na­ma kaip vals­ty­bės ar­ba su­bjek­to ge­bė­ji­mas da­ry­ti įta­ką ki­tų el­ge­siui, nuo­sta­toms ar pa­si­rin­ki­mams ne per ka­ri­nę ar eko­no­mi­nę prie­var­tą, bet pa­si­tel­kiant pa­trauk­lu­mą, ver­ty­bes, kul­tū­rą ir įti­ki­ni­mą.

Su­si­mąs­čiau… Pra­dė­jau ieš­ko­ti šia­me fai­le įra­šo apie mo­liū­gus. Juk šis nuo­sta­bus su­bjek­tas (nors gal ir ob­jek­tu jį rei­kė­tų lai­ky­ti) da­ro to­kią di­džiu­lę įta­ką lie­tu­vio są­mo­nei, el­ge­siui ir pa­si­rin­ki­mams, kad net bai­su.

Ly­giai apie lapk­ri­čio pir­mą­ją vi­so­se erd­vė­se, so­cia­li­nė­se ir net fi­zi­nė­se, pra­si­de­da ma­si­nis šio nuo­sta­baus subjekto/objekto gar­bi­ni­mas. Mo­liū­gai ri­kiuo­ja­mi gat­vė­se, ant pa­lan­gių ar ki­to­se dar gar­bin­ges­nė­se vie­to­se. O žva­ke­lės, įpras­tai de­ga­mos Vi­sų Šven­tų­jų ar Vė­li­nių va­ka­rą ka­pi­nė­se, stai­ga at­si­du­ria mo­liū­gų vi­du­riuo­se, sa­vo švie­se­lė­mis pa­ryš­kin­da­mos dai­lias jų kū­no for­mas ir ypa­tin­gas mi­mi­kas.

O žmo­nės, pa­veik­ti minkš­to­sios mo­liū­go ga­lios, pa­sku­ti­nę spa­lio nak­tį, prieš pat nuo se­no mū­sų kraš­tuo­se bu­vu­sią mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo rim­tį, puo­la puoš­tis išei­gi­niais nu­mi­rė­lių, gal­va­žu­džių ar ko­kių ki­tų „udžių“ kos­tiu­mais, skry­bė­lė­mis ir dar kaž­kuom ir šė­lio­ti.

Sma­gu vi­siems. Ir mo­liū­gai, pla­čiai iš­si­šie­pę, džiau­gia­si sa­vo „soft po­wer“ vei­ki­mu. Jie ži­no, kad per il­gą lai­ką su­for­muo­ta nau­ja tra­di­ci­ja ims plis­ti že­mai­tiš­kos že­mės to­liuo­se ir to nuo­sta­bio­jo mo­liū­go, at­vež­to iš to­li­miau­sių už­jū­rio ka­ra­lys­čių, vi­si no­rės. O kai jis toks trokš­ta­mas bus, už­si­tik­rins sa­vo gen­ties iš­li­ki­mą, dar gi rim­tą plėt­rą.

Tik įdo­mu, kiek dar il­gai se­no­ji mi­ru­sių pa­ger­bi­mo tra­di­ci­ja ge­bės iš­lik­ti šios minkš­to­sios ga­lios vei­ki­mo lau­ke? Ki­ta ver­tus, gal ir ta pa­ti žva­ke­lės už­de­gi­mo ant ka­po ce­re­mo­ni­ja kaž­ka­da ir­gi bu­vo nau­ja „minkš­to­sios ga­lios“ ap­raiš­kos for­ma?