Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio Klei­naus­kų šei­mos al­bu­mo

Mo­ky­to­ja iki kau­lų sme­ge­nų

M. Klei­naus­kie­nė – bu­vu­si ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja, ku­rios gy­ve­ni­me ne­trūks­ta veik­los, nau­jų pa­tir­čių ir bend­ra­vi­mo. Nors jau ga­lė­tų mė­gau­tis už­tar­nau­tu poil­siu, mo­kyk­los ne­pa­mir­šo – pri­rei­kus pa­va­duo­ja ko­le­gas ir ne­ke­ti­na at­si­sa­ky­ti ak­ty­vaus gy­ve­ni­mo bū­do.

Mo­te­ris mėgs­ta ke­liau­ti, tad, pa­si­tai­kius pro­gai, sten­gia­si ap­lan­ky­ti vis nau­jas ša­lis. Ji taip pat kon­sul­tuo­ja mo­te­ris gro­žio klau­si­mais, da­li­ja­si ži­nio­mis apie „Ma­ry Kay“ kos­me­ti­kos prie­mo­nes. Ta­čiau vie­na ryš­kiau­sių jos sa­vy­bių – nuo­la­ti­nis no­ras mo­ky­tis ir at­ras­ti ką nors nau­ja.

„Kai įsto­jau stu­di­juo­ti ang­lų kal­bos, ma­no pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja pa­sa­kė: „Sun­kią spe­cia­ly­bę pa­si­rin­kai, rei­kės vi­są gy­ve­ni­mą mo­ky­tis.“ Taip ir yra – vis mo­kau­si ir mo­kau­si, ir man la­bai įdo­mu“, – šyp­so­si kal­va­riš­kė.

Šiuo me­tu pa­šne­ko­vė mo­ko­si ita­lų kal­bos. Spa­lio 20-ąją jos lau­kia ke­lio­nė į Ita­li­ją, tad bus pui­ki pro­ga pra­ktiš­kai iš­ban­dy­ti tai, ką jau pa­vy­ko iš­mok­ti.

Mil­da džiau­gia­si, kai su­tik­ti bu­vę mo­ki­niai už­kal­bi­na ją ang­liš­kai. Mo­ky­to­jos pro­fe­si­ja – mo­ters tik­ra­sis pa­šau­ki­mas. Džiau­gė­si jį at­ra­du­si tiek dar dirb­da­ma mo­kyk­lo­je, tiek da­bar, kai į ją krei­pia­si no­rin­tie­ji ge­riau pra­mok­ti ang­lų kal­bą.

Ne­nu­sė­din­ti vie­to­je

Ne ma­žiau svar­bi M. Klei­naus­kie­nei ir mu­zi­ka. Ji dai­nuo­ja mo­te­rų an­samb­ly­je „Cres­cen­do“, ku­ris spa­lio 17 die­ną pa­mi­nė­jo sa­vo veik­los 20-me­tį. Kar­tu su vy­ru Bro­niu­mi jau dau­giau nei tris de­šimt­me­čius gie­da ir Že­mai­čių Kal­va­ri­jos baž­ny­čios cho­re.

Mil­da ak­ty­vi nuo pat jau­nų die­nų. Sa­vo verž­lu­mą ji api­bū­di­na ang­liš­ku po­sa­kiu „it­chy feet“ – lie­tu­viš­kai tai bū­tų „niež­tin­čios ko­jos“. Taip sa­ko­ma apie žmo­gų, ku­riam nuo­lat no­ri­si kur nors ke­liau­ti, ju­dė­ti ir pa­tir­ti ką nors nau­ja. Šis po­sa­kis kal­va­riš­kei pui­kiai tin­ka ne tik dėl ke­lio­nių, bet ir dėl jos no­ro da­ly­vau­ti kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me. „Bū­ti­nai tu­ri­me bent kar­tą per sa­vai­tę nuei­ti į ko­kį nors kul­tū­ros ren­gi­nį, ki­taip ne­ga­li­me. Vy­ras taip pat tu­ri tas „niež­tin­čias ko­jas“, jam taip pat rei­kia kaž­kur ei­ti, ke­liau­ti“, – at­vi­rau­ja ji.

Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio Klei­naus­kų šei­mos al­bu­mo

M. Klei­naus­kie­nė mie­lai tal­ki­na, kai pri­rei­kia ver­tė­jos, da­ly­vau­ja įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se su už­sie­nie­čiais. Pa­gal „Eras­mus“ pro­gra­mą ji ap­lan­kė Ang­li­ją, Suo­mi­ją ir Vo­kie­ti­ją. O ke­lio­nių kar­tu su vy­ru ar po vie­ną jau net ne­bes­kai­čiuo­ja, sa­ko, kas va­sa­rą vis kaž­kur vyks­tan­ti. Abu mėgs­ta ne tik pa­žin­ti pa­sau­lį, bet ir da­ly­tis pa­tir­tais įspū­džiais.

„O šei­mo­je aš esu vai­ruo­to­ja, vi­rė­ja, py­ra­gų ke­pė­ja, mo­čiu­tė. Ma­no žo­dy­ne nė­ra žo­džio „ne­ga­liu“, – juo­kia­si ji. Kai rei­kia, ji pa­de­da duk­rai pri­žiū­rė­ti ma­žą­jį anū­ką Li­ną, ku­rį be ga­lo my­li, ir da­bar lau­kia aš­tun­to anū­ko – Li­no bro­liu­ko.

Mil­da ne­nus­tygs­ta vie­to­je, juo­kau­ja, kad ne­tu­ri lai­ko be­veik nie­ka­da, bet vi­sa­da pa­da­rys, ką rei­kia pa­da­ry­ti. Ji ne tik pa­ti nuo­lat ju­da pir­myn, bet ir da­li­ja­si sa­vo ži­nio­mis, pa­de­da ki­tiems, pa­lai­ko ry­šius su žmo­nė­mis ir ne­pra­lei­džia pro­gų pra­tur­tin­ti kas­die­ny­bę. Žva­li sen­jo­rė sa­ko, jog svar­biau­sia – ne­pra­ras­ti smal­su­mo, no­ro veik­ti ir drą­sos sau pa­sa­ky­ti: „Aš ga­liu!“.

Mo­ky­to­jas, gi­das ir bend­ruo­me­nės tel­kė­jas

B. Klei­naus­kas – žmo­gus, ku­rio gy­ve­ni­me svar­bi vie­ta ten­ka švie­ti­mui, kraš­to is­to­ri­jai ir bend­ruo­me­ni­nei veik­lai. Že­mai­čių Kal­va­ri­ja – jo gim­ti­nė, čia jis užau­go, čia grį­žo bai­gęs moks­lus ir jau 50-tą rug­sė­jį su­ti­ko dirb­da­mas geog­ra­fi­jos mo­ky­to­ju bei kla­sės auk­lė­to­ju. 2020 me­tais B. Klei­naus­kui su­teik­tas Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­tų mo­ky­to­jo var­das.

Ta­čiau jo veik­la neap­si­ri­bo­ja vien mo­kyk­la. Bro­nius jau 21-erius me­tus dir­ba gi­du, yra smul­kiai iš­nag­ri­nė­jęs mies­te­lio is­to­ri­ją ir ga­li pa­pa­sa­ko­ti to­kių fak­tų, ko­kių ne­ra­si is­to­ri­jos kny­go­se. Daug ži­no jis apie tai, kaip kal­va­riš­kiai ir šar­ne­liš­kiai slė­pė ir gel­bė­jo žy­dus Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu, ve­da mo­ki­niams eks­kur­si­jas po tas vie­tas, at­sklei­džia šiur­pius to me­to įvy­kius bei drą­sius pa­pras­tų žmo­nių poel­gius.

Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio Klei­naus­kų šei­mos al­bu­mo

O apie Šar­ne­lė­je gy­ve­nu­sį poe­tą Vy­tau­tą Ma­čer­nį pe­da­go­gas bei gi­das ga­li kal­bė­ti va­lan­dų va­lan­das, dek­la­muo­ti jo ei­les, pa­sa­ko­ti apie gy­vus su­si­ti­ki­mus su poe­tą pa­ži­no­ju­siais žmo­nė­mis. Dar­bas V. Ma­čer­nio mu­zie­ju­je yra ant­ra­sis kal­va­riš­kio pa­šau­ki­mas: kad ir kiek eks­kur­si­jų per die­ną pra­ves­tų, Bro­nius nie­ka­da ne­si­skun­džia, tai da­ro su įkvė­pi­mu. Sa­ko, jam ma­lo­nu ste­bin­ti žmo­nes, ma­ty­ti, kaip kei­čia­si jų po­žiū­ris į jo gim­tą kraš­tą, pa­tin­ka jį gar­sin­ti.

O su mo­ki­niais mo­ky­to­jas bend­rau­ja leng­vai, pa­juo­kau­da­mas bei tė­viš­kai pa­bar­da­mas. Mo­ki­niai ger­bia jį ir išei­da­mi iš mo­kyk­los ski­ria gra­žiau­sius žo­džius. Ne vel­tui B. Klei­naus­kas bu­vo pri­pa­žin­tas me­tų mo­ky­to­ju – tai nė­ra tik vie­ne­rių me­tų ti­tu­las, o il­ga­me­čio dar­bo re­zul­ta­tas.

Jau apie du de­šimt­me­čius B. Klei­naus­kas va­do­vau­ja Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­ni­jos bend­ruo­me­nei „Gar­dai“. Tai dar­bas, skir­tas žmo­gui, ne­bi­jan­čiam ir ne­ven­gian­čiam ly­de­rys­tės. Juk čia at­ly­gi­ni­mo nie­kas ne­mo­ka – dir­ba­ma iš di­de­lio no­ro bei ini­cia­ty­vos jung­ti žmo­nes, kar­tu kur­ti bend­ras tai­syk­les ir tra­di­ci­jas.

Bro­niaus po­mė­gis – gam­ti­nės ke­lio­nės. Svar­bią vie­tą jo gy­ve­ni­me uži­ma ir mu­zi­ka. Abu su žmo­na gie­da baž­ny­čios cho­re ir dai­nuo­ja miš­ria­me jung­ti­nia­me cho­re „Al­sė­da“, su ku­riuo pa­si­ro­do įvai­rio­se šven­tė­se.

Ši iš­skir­ti­nė, gi­lio­mis ver­ty­bė­mis be­si­va­do­vau­jan­ti po­ra sa­vo il­ga­me­te pe­da­go­gi­ne, kul­tū­ri­ne ir bend­ruo­me­ni­ne veik­la įkve­pia ap­lin­ki­nius ir už­tik­ri­na gim­to­jo kraš­to tra­di­ci­jų tęs­ti­nu­mą.

„Me­tų sen­jo­rų rin­ki­mai 2026“ po­rta­le 15min.lt vyks iki spa­lio 25 die­nos. Pa­lai­ky­ki­me sa­vus!