„Žemaičio“ nuotr.Miestelio „apšvarinimo“ preliudija
Šį pasakojimą pradėkime iš toliau, cituodami MVD Telšių apskrities skyriaus viršininko papulkininkio Ovčinikovo tarnybinį pranešimą Lietuvos SSR vidaus reikalų ministrui generolui majorui J. Bartašiūnui: „1946 m. birželio 7 d. apie 23 val. nežinoma ginkluota 25–30 žmonių gauja, dalis jų vilkėjo raudonosios armijos karių uniformomis, užpuolė piliečio Kosto Zubavičiaus, Igno sūnaus, gyvenančio Šarnelės kaime, Alsėdžių valsčiuje, ūkį.
Užpuolimo metu banditai nužudė pilietį Zubavičių ir raudonosios armijos leitenantą Konstantiną Frolovą, kuris tuo metu atostogavo Kosto Zubavičiaus namuose, nes ketino vesti jo dukterį. Iš leitenanto buvo paimti dokumentai ir ordinai.
Po žmogžudystės, apie 1 val. nakties, tie patys banditai užėjo pas pilietį Kazlauską, gyvenusį Šašaičių kaime (čia minimas kaimas, esantis dabartinėje Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje – autoriaus pastaba), pas kurį buvo apsistojęs Kauno universiteto advokatas Kaminskas, kuris tarnybiniais reikalais buvo atvykęs sunkvežimiu su vairuotoju Vaitkevičiumi. Jie pagrobė automobilį su vairuotoju ir išvažiavo į Kalvarijos mietelį.“
Šioje citatoje minimus įvykius, vykusius netoli Žemaičių Kalvarijos, nelabai pavadinsi nuotykiais ar nutikimais. Labiau tiktų pasakyti, jog tai buvo partizanų keršto okupantams ir jiems prijautusiems akcija. Vis dėlto toliau jau pasakosime apie ganėtinai įžūlų partizanų išpuolį pačioje Žemaičių Kalvarijoje.
Pirmasis pieninės „krikštas“
Taigi laisvės kovotojai tą pačią naktį ryžosi savotiškai avantiūrai – užpulti pamaldumu garsėjantį miestelį ir apiplėši sovietų nacionalizuotą pieninę. Ir ne tik ją.
Prisidengę nakties tamsa, partizanai pirma įsiveržė į mažai saugomas pieninės patalpas, ten radę nemažai sukauptos produkcijos, į sunkvežimį ėmė nešti sviestą, jo susikrovė ar tik ne 21 dėžę, dar rado 100 litrų šviežios grietinėlės, supiltos į metalinius bidonus. Po ranka papuolė ir 62 kilogramai lašinių (lašinius kalvariškiai į pieninę buvo sunešę, kad atsiskaitytų už sovietų valdžios paskirtas pyliavas).
Susikrovę visą rastą grobį, miško broliai sunkvežimį privairavo prie miestelio pašto. Iš čia jie paėmė rastą telefoninį dešimties lizdų komutatorių ir tris telefono aparatus. Išvertę pašto stalčius, partizanai dar rado ir 1 500 rublių. Kadangi operacijoje dalyvavo ne vienas partizanas, jie apsilankė ir Žemaičių Kalvarijos kooperatyve – iš jo laisvės kovotojai paėmė nemažai cukraus, degtukų ir kitų jiems reikalingų prekių.
Apie pieninės, pašto ir parduotuvės apiplėšimą saugumiečiai sužinojo tik dienai išaušus. Bet kur tu ką berasi! Vis dėlto sovietų pareigūnai apklausė dalį miestelio gyventojų, kai kuriuos net tardė. Gavę šiokių tokių duomenų, čekistai suprato, jog pakrautu sunkvežimiu partizanai pasuko Platelių miškų link.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotrLaisvės kovotojų paieškos ir likvidavimo grupei vadovavo MVD Telšių apskrities skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Solodovnikovas. Bandė persekioti, miškuose rado tik tuščia sunkvežimį, o miško brolių, maisto produktų, prekių – nė kvapo.
Iki 18 valandos trukusi čekistinė ir karinė partizanų paieškos operacija baigėsi dideliu šnipštu. Saugumiečiai net oficialiai savo valdžiai skundėsi, kad „toje operacijoje buvo sutelkta mažai kariuomenės“.
Populiariausi anuomet buvo lašiniai ir sviestas…
Nepraėjo nė puspenkto mėnesio, o tų apylinkių laisvės kovotojai vėl atakavo Žemaičių Kalvarijos bažnytkaimį. MVD Telšių apskrities skyriaus viršininko pavaduotojas Solodovnikovas, tas pats gvardijos majoras, kuris visą birželio 8-osios dieną su rusų kareivių paieškos ir likvidavimo grupe po Platelių miškus vaikėsi partizanus, lapkričio pradžioje pats raportavo Lietuvos SSR vidaus reikalų ministrui generolui majorui J. Bartašiūnui: „Pranešu, kad 1946 m. spalio 31 d. 2 valandą nakties 15-kos banditų gauja dviem poriniais arklių tempiamais vežimais atvažiavo prie pieninės, esančios Kalvarijos miestelyje, Alsėdžių valsčiuje. Banditai, grasindami ginklais, pieninės technologą Kavaliūną ir darbininką Ulbą, gyvenusius tame pat pieninės pastate, privertė atidaryti pieninės duris…“
Pasirodo, miško broliai ir tą rudens naktį „nuskriaudė“ sovietų valdžią – vėl apšvarino Žemaičių Kalvarijos pieninę, sukaupusią produkcijos, kuri po poros dienų turėjo būti pristatyta į apskrities centro sandėlius. Partizanai, matyt, turėjo tikslių žinių, kada labiausiai apsimoka pulti pieninę. Iš jos tą naktį į savo vežimus susikrovė net 575 kilogramus sviesto, 300 kilogramų lašinių! Laisvės kovotojai su savimi taip pat prigriebė ir pieninėje rastus kanistrus su 50 litrų žibalo, kažkokios technikos pavarų diržą bei kelis telefono aparatus.
Prieš pasitraukdami iš miestelio, partizanai minėtąjį technologą Kavaliūną ir darbininką Ulbą užrakino atskirame pieninės kambaryje, kad šie nepaspruktų ir nepraneštų milicijai.
Ir vėl sovietų saugumas nieko nesuuodė, nes apie drąsų partizanų išpuolį, kaip jau tapo įprasta, sužinojo tik kitos dienos rytą. Pieninės darbuotojai, 8 valandą atėję į darbą, rado ne tik apiplėštas gamybines patalpas, sandėlį, bet ir tuos du nelaimėlius, užrakintus pieninės gale.
Apskrities saugumiečiai, tirdami šį neeilinį įvykį, sužinojo tik tiek, kad apiplėšę Žemaičių Kalvarijos pieninę, partizanai su visu savo grobiu išvažiavo Šarnelės kaimo kryptimi. Į miestelį buvo atsiųsta MVD Alsėdžių valsčiaus operatyvinė grupė, vadovaujama to skyriaus viršininko leitenanto Umanskio. Ši ir papildomai atsiųsta rusų kareivių bei karininkų grupė dvi pirmąsias lapkričio dienas naršė Žemaičių Kalvarijos apylinkes, šukavo aplinkinių kaimų miškus ir pamiškes, tikrino kai kurių gyventojų trobesius, bet – nieko. Ir saugumiečiai, ir kariškiai liko it musę kandę.
Tik po kelių dienų buvo sužinota, jog ir birželio mėnesį, ir lapkritį Žemaičių Kalvarijos apylinkėse veikė Lietuvos laisvės armijos Mažeikių partizanų kuopa, turėjusi beveik šešiasdešimt kovotojų. Ši kuopa buvo perdislokuota į Telšių ir Kretingos apskritis ir turėjo tris būrius. Vienas iš jų, vadovaujamas partizanų vado Jogailos, ir buvo susietas su mūsų aptartais įvykiais.
Rimantas MĖČIUS














































Parašykite komentarą