Ra­sos VI­LI­MIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Mei­lė žir­gams, at­ke­lia­vu­si per kar­tas

Šian­dien sun­ku pa­ti­kė­ti, kad prieš de­vy­ne­rius me­tus, bū­da­mas vos še­še­rių, Gy­tis į Rie­ta­vo žir­gy­ną atė­jo sa­vo no­ru, nie­kie­no ne­ra­gi­na­mas. Iš pra­džių tė­ve­liams at­ro­dė, kad tai bus tie­siog gra­žus, tu­ri­nin­gas lais­va­lai­kio pra­lei­di­mas, ta­čiau ne­drą­sūs pir­mie­ji ban­dy­mai ma­nie­že ne­tru­kus pe­rau­go į aist­rą žir­gams. Ir to prie­žas­tis ga­li bū­ti už­ko­duo­ta krau­jy­je – Gy­čio pro­se­ne­liai taip pat la­bai my­lė­jo žir­gus ir sa­vo ūky­je lai­kė ne vie­ną ris­tū­ną.

Bė­gant me­tams žir­gai ta­po itin svar­bia ber­niu­ko kas­die­ny­bės da­li­mi. Nors iki tol jis iš­ban­dė ne­ma­žai skir­tin­gų veik­lų, net aš­tuo­ne­rius me­tus lan­kė fut­bo­lą, plau­ki­mo tre­ni­ruo­tes Rie­ta­vo ba­sei­ne bei tink­li­nį, šian­dien vi­sas jo dė­me­sys ir šir­dis pri­klau­so tik gra­žuo­liams žir­gams.

Ir du sva­rūs lai­mė­ji­mai Rie­ta­ve kas­met vyks­tan­čio­se ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių tau­rės var­žy­bo­se tik įro­do, kad pa­si­rink­ta tei­sin­gai.

„Kai lai­mi pir­mą kar­tą, tie­siog sie­ki sa­vo tiks­lo, o ant­rą kar­tą jau jau­ti di­des­nę at­sa­ko­my­bę, no­ri­si ap­gin­ti iš­ko­vo­tą ti­tu­lą ir vi­siems įro­dy­ti, kad pir­mo­ji per­ga­lė tik­rai ne­bu­vo at­si­tik­ti­nė“, – ti­ki­na jau­na­sis rai­te­lis.

Gy­tis ne­sle­pia, kad prieš star­tą ne­trūks­ta nei jau­du­lio, nei įtam­pos. Ir džiau­gia­si, kai ga­liau­siai pa­vyks­ta su­si­kaup­ti ir įveik­ti vi­sas kliū­tis

Šie­met per­ga­lę kon­kū­ro aikš­te­lė­je Gy­tis iš­ko­vo­jo su že­mai­tu­ke Ka­na. Nors šis žir­gas nė­ra jo nuo­sa­vas, per il­gus dar­bo me­tus jie­du už­mez­gė tvir­tą ry­šį. Vai­ki­nas Ka­ną api­bū­di­na kaip la­bai pro­tin­gą, jaut­rią, bet cha­rak­te­rin­gą ku­me­lę, ku­ri kar­tais tu­ri sa­vo nuo­mo­nę, tad rei­kia mo­kė­ti su­si­tar­ti.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, jo­jant su Ka­na svar­biau­sias yra abi­pu­sis pa­si­ti­kė­ji­mas. Kai abu vie­nas ki­tą jau­čia, įveik­ti kliū­tis tam­pa daug leng­viau.

Ma­mos šir­dis

Kol Gy­tis su žir­gu skrie­ja it vė­jas per kliū­tis, var­žy­bas ste­bin­ti jo ma­ma Ra­sa, BĮ „Veik­lus Rie­ta­vas“ vy­riau­sio­ji ad­mi­nist­ra­to­rė, pri­si­pa­žįs­ta plie­ni­nių ner­vų dar neuž­siau­gi­nu­si.

Ra­sos VI­LI­MIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

„Kiek­vie­ną kar­tą, kai sū­nus star­tuo­ja, šir­dis pla­ka tik­rai žy­miai grei­čiau. Ypač kai jis ar­tė­ja prie kliū­ties, at­ro­do, kad tas ke­lias se­kun­des net ne­kvė­puo­ju“, – jaut­riais iš­gy­ve­ni­mais da­li­jo­si ma­ma.

Jai la­biau­siai rū­pi ne sū­naus per­ga­lės, bet sau­gu­mas. Vis­gi Ra­sa džiau­gia­si ma­ty­da­ma, kad šis spor­tas au­gi­na jos sū­nų kaip as­me­ny­bę. Per pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus Gy­tis ta­po daug sa­va­ran­kiš­kes­nis, at­sa­kin­ges­nis, iš­mo­ko ne­pa­si­duo­ti po ne­sėk­mių ir rū­pin­tis ki­tu – juk žir­gui kas­dien rei­kia dė­me­sio ir prie­žiū­ros.

Rie­ta­viš­kė pri­si­pa­žįs­ta, kad jai sma­giau­sia ma­ty­ti ne sū­naus lai­mė­tas tau­res, bet žmo­gų, ku­riuo jis tam­pa ei­da­mas šiuo ypa­tin­gu ke­liu.

Bend­ri šei­mos po­mė­giai ir pa­lai­ky­mas

Vi­sas Vi­li­mų šei­mos gy­ve­ni­mas ver­da itin ak­ty­viai. Tė­tis Au­ri­mas dir­ba Plun­gės prieš­gais­ri­nė­je gel­bė­ji­mo tar­ny­bo­je ug­nia­ge­siu-gel­bė­to­ju ir rū­pi­na­si ki­tų sau­gu­mu, o jau­nė­lė de­vy­ne­rių me­tų Gy­čio se­su­tė Gin­tė, Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos tre­čio­kė, ak­ty­viai lan­ko plau­ki­mą.

Pats Gy­tis va­sa­rą la­bai mėgs­ta van­dens pra­mo­gas, itin pa­tin­ka ekst­re­ma­lūs nu­si­lei­di­mo kal­ne­liai, o žie­mą sli­di­nė­ja snieg­len­te bei sli­dė­mis. Taip pat mėgs­ta va­ži­nė­ti mo­to­cik­lu ir leis­ti lai­ką su drau­gais.

Vi­sa Vi­li­mų šei­ma yra pui­kus pa­vyz­dys, kad bend­ros veik­los su­tel­kia ir stip­ri­na ry­šį. Jų lais­va­lai­kis stip­riai su­si­jęs su vai­kų už­siė­mi­mais, vi­si kar­tu va­žiuo­ja į var­žy­bas, karš­tai pa­lai­ko vie­ni ki­tus ir kar­tu iš­gy­ve­na tiek per­ga­les, tiek iš­šū­kius.

Ra­sos VI­LI­MIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Ži­no­ma, smal­su su­ži­no­ti, kaip jau­na­jam rai­te­liui se­ka­si su­de­rin­ti moks­lus gim­na­zi­jo­je ir in­ten­sy­vias tre­ni­ruo­tes, ku­rios vyks­ta ke­tu­ris kar­tus per sa­vai­tę. Vai­ki­nas pa­ti­ki­na, kad se­ka­si vi­sai ne­blo­gai, o sa­vo atei­tį Gy­tis nea­be­jo­ti­nai pla­nuo­ja sie­ti su žir­gų spor­tu.

Tvir­tas tė­vų bei se­sers už­nu­ga­ris ir pa­ties už­si­spy­ri­mas lei­džia ti­kė­ti, kad lai­mė­tos dvi ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių tau­rės – tik di­de­lio ir gra­žaus ke­lio pra­džia.