Ar­tė­jant šal­ta­jam me­tų lai­kui, vis daž­niau no­ri­si kal­bė­ti apie ši­lu­mą – šį kar­tą apie tą, ku­ri gims­ta žmo­gaus ran­ko­se. Plun­giš­kė Au­re­li­ja Drus­ki­nie­nė jau ne­sus­kai­čiuo­ja, kiek su­kne­lių, lie­me­nių, megz­ti­nių, ša­li­kų jos ran­kos yra nu­mez­gu­sios, siu­vi­nių pa­siu­vu­sios, pa­puo­ša­lų su­vė­ru­sios ar nė­ri­nių nu­nė­ru­sios. Mo­te­ris per gy­ve­ni­mą yra iš­ban­džiu­si įvai­riau­sių veik­lų – vie­nų ėmė­si ten­kin­da­ma kū­ry­bi­nį po­rei­kį, ki­tų – ieš­ko­da­ma bū­dų už­dirb­ti pa­ja­mų šei­mai. Šian­dien jos ran­ko­se daž­niau­siai „šo­ka“ vą­še­lis. Su­ka­si jis ai­riš­kais mo­ty­vais, kol siū­lai virs­ta skir­tin­go­mis de­ta­lė­mis, ku­rias su­jun­gus gims­ta iš­skir­ti­niai ran­kų dar­bo ga­mi­niai.

Pir­mas aš­tuon­me­tės mez­gi­nys – megz­ti­nis su py­nė­mis

Plun­giš­kiams A. Drus­ki­nie­nė pa­žįs­ta­ma kaip vers­li­nin­kė, sep­ty­nio­li­ka me­tų cent­ri­nė­je mies­to gat­vė­je pre­kia­vu­si siu­vi­mo reik­me­ni­mis. Prieš ke­le­rius me­tus iš ma­žos par­duo­tu­vė­lės ji per­si­kė­lė į di­des­nę par­duo­tu­vę „Au­re­li­ja“, ku­rią pa­vel­dė­jo iš ma­mos.

Kas­dien jo­je su­ki­nė­ja­si: ap­tar­nau­ja pir­kė­jus, o kai jų nė­ra, ima­si ki­tos veik­los – ne­ria vą­še­liu, mez­ga, ve­ria pa­puo­ša­lus, ka­ro­liu­kais siu­vi­nė­ja ran­ki­nes ar sė­di prie siu­vi­mo ma­ši­nos ir tai­so žmo­nių at­neš­tus dra­bu­žius.

Au­re­li­ja – pro­fe­sio­na­li siu­vė­ja, ta­čiau pri­si­pa­žįs­ta, kad megz­ti mėgs­ta la­biau nei siū­ti. Pir­mą­jį megz­ti­nį nu­si­mez­gė bū­da­ma aš­tuo­ne­rių. Ir ne pa­pras­tą, o su py­nė­mis! „Tuo me­tu gy­ve­nau pas mo­čiu­tę. Ma­ty­da­ma jos ran­ko­se vir­ba­lus su­gal­vo­jau, kad ir aš no­rė­čiau megz­ti. „Tik ne ko­ji­nes!“ – pra­šiau, kai su­ti­ko pa­mo­ky­ti. Pir­mo­ji už­duo­tis – ge­ros ir blo­gos akys. Vos per­pra­tu­si ši­tą „triu­ką“, ėmiau­si įvai­riau­sių raš­tų. Ir man se­kė­si“, – pri­si­mi­nė drau­gys­tės su siū­lais pra­džią mo­te­ris.

Bend­ra­bu­ty­je mez­gi­mas jau ne­šė pa­ja­mas

Bai­gu­si Se­na­mies­čio mo­kyk­lą Plun­gė­je Au­re­li­ja pir­miau­sia pus­me­čiui iš­vy­ko į siu­vė­jų kur­sus Vil­niu­je, o vė­liau šio ama­to tre­jus me­tus mo­kė­si Klai­pė­do­je. Pir­mie­ji jos klien­tai, be vai­kys­tė­je puoš­tų lė­lių, bu­vo pro­fe­si­nės mo­kyk­los mo­ky­to­jai. Per pa­mo­kas plun­giš­kė siu­vo, o po jų į ran­kas im­da­vo vir­ba­lus. Va­ka­rais, kol ki­tos mer­gi­nos trauk­da­vo pra­mo­gau­ti į mies­tą, Au­re­li­ja už­dar­biau­da­vo megz­da­ma drau­gėms megz­ti­nius.

Moks­lus plun­giš­kė bai­gė įgi­ju­si ket­vir­tą­ją – tuo­met aukš­čiau­sią mo­kyk­lo­je – siu­vė­jos ka­te­go­ri­ją. Ir grį­žo gy­ven­ti į Plun­gę.

Ga­bioms ama­tui ran­koms pa­klu­so ir vą­še­lis. Prie al­to­riaus Au­re­li­ja ėjo pa­si­puo­šu­si sa­vo nu­si­ner­ta ves­tu­vi­ne su­kne­le. Ta­pu­si ma­ma ir au­gin­da­ma na­muo­se vai­kus, pra­dė­jo megz­ti il­gas, že­mę sie­kian­čias su­kne­les iš plo­nų mo­he­ros siū­lų. Jų apa­čia bū­da­vo itin pla­ti – dvi­gu­bo sau­lės klio­šo. Pir­mą­ja pa­puo­šė ma­mą, o vė­liau su­lau­kė ir už­sa­ky­mų. Prie to­kio mo­de­lio su­kne­lės dirb­da­vo vi­są mė­ne­sį. Il­gas mez­gi­mas var­gin­da­vo ran­kas, jos su­ski­li­nė­da­vo, o nuo mo­he­ros dul­kių pra­si­dė­da­vo aler­gi­ja. To­dėl kas­kart, už­bai­gu­si ga­mi­nį, mez­gė­ja tu­rė­da­vo da­ry­ti po­ros sa­vai­čių per­trau­ką vien tam, kad at­si­gau­tų ran­kos.

A. Drus­ki­nie­nės kū­ry­bos bū­das nė­ra įpras­tas. Ji sa­kė ne­se­kan­ti raš­tų sche­mo­mis: „Pa­sii­mu vir­ba­lus ar vą­še­lį ir dir­bu. Vis­kas ma­no gal­vo­je. Be jo­kių sche­mų ga­liu iš­megz­ti ke­lias­de­šimt raš­tų.“

Vą­še­lis šo­ka ai­riš­kais mo­ty­vais

Au­re­li­ja pri­si­pa­ži­no, kad pa­pras­ti mez­gi­niai jos nie­ka­da ne­vi­lio­jo: kuo su­dė­tin­giau – tuo įdo­miau. Šiuo me­tu di­džiau­sią kū­ry­bos džiaugs­mą auk­sa­ran­kei tei­kia ai­riš­kas nė­ri­mas.

Nė­ri­mo prin­ci­pas neįp­ras­tas – vą­še­liu nu­ne­ria­ma dau­gy­bė at­ski­rų mo­ty­vų, ku­rie vė­liau su­jun­gia­mi į no­ri­mą ga­mi­nį. Vie­ni de­ta­les su­ne­ria, ki­ti – su­siu­va. Au­re­li­ja ren­ka­si ant­rą­jį va­rian­tą. Pa­sa­ko­jo, kad iš­si­dė­lio­ja de­ta­les ant tu­ri­mo le­ka­lo ir pa­ma­žu jas jun­gia: „Įsi­jau­čiu taip, kad kar­tais už­mirš­tu, jog rei­kia ei­ti mie­go­ti.“

Vie­nam megz­ti­niui rei­kia ke­lių šim­tų de­ta­lių. To­kia tech­ni­ka pa­da­ry­tas ga­mi­nys sun­kus ne tik tech­no­lo­gi­ne, bet ir tie­sio­gi­ne pra­sme. Il­gas ai­riš­ko nė­ri­mo megz­ti­nis ga­li sver­ti net tris ar ke­tu­ris ki­log­ra­mus.

Daž­niau­siai plun­giš­kės nė­ri­niais puo­šia­si mo­te­rys, vy­res­nės nei pen­kias­de­šim­ties me­tų, gy­ve­nan­čios did­mies­čiuo­se ir ver­ti­nan­čios iš­skir­ti­nį ran­kų dar­bą. Paš­ne­ko­vė pa­sa­ko­jo apie klien­tę, ku­ri tu­rė­jo sva­jo­nę įsi­gy­ti to­kį megz­ti­nį ir ją įgy­ven­di­no, kai at­siė­mė su­kaup­tas ant­ros pen­si­jos pa­ko­pos lė­šas.

„Sun­ku­mai ma­ny­je užau­gi­no dra­ko­ną…“

Kaip jau mi­nė­jo­me, pa­grin­di­nis A. Drus­ki­nie­nės pa­ja­mų šal­ti­nis yra pre­ky­ba. Maž­daug du de­šimt­me­čius ji pre­kiau­ja siu­vi­mo, mez­gi­mo reik­me­ni­mis, pa­puo­ša­lų ga­my­bos prie­mo­nė­mis.

Ta­čiau su­dė­tin­giau­siais gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piais ją gel­bė­jo ama­tas. Mo­te­ris pri­si­me­na „ko­vi­do“ pan­de­mi­ją. Tarps­nį, kai vais­ti­nė­se trū­ko kau­kių. Per tą sa­vai­tę ji pa­siu­vo apie 600 vie­ne­tų. Iš­nau­do­da­ma ga­li­my­bę dir­bo die­ną ir nak­tį, kad tik už­dirb­tų šei­mai pi­ni­gų. Dėl tos pa­čios prie­žas­ties kaž­ku­riuo mo­men­tu bu­vo pra­dė­ju­si ga­min­ti vie­no kąs­nio su­muš­ti­nius, siū­ti gal­va­juos­tes. Ne vel­tui, ma­tyt, sa­ko­ma, kad ama­tą mo­kė­da­mas duo­nos ne­mal­dau­si.

Ke­tu­rių vai­kų ma­ma bu­vo at­vi­ra: „As­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me esu pa­ty­ru­si ne vie­ną iš­ban­dy­mą. Sun­ku­mai ne­pa­lau­žė. Jie užau­gi­no ma­ny­je dra­ko­ną, ku­ris ver­žia­si skris­ti aukš­tyn. To­dėl vi­sa­da tu­riu atei­ties sva­jo­nių, pla­nų.“

Ge­bė­ji­mus pa­vel­dė­jo iš gi­mi­nės mo­te­rų

Au­re­li­ja sa­kė ga­bu­mus ama­tams pa­vel­dė­ju­si iš gi­mi­nės anks­tes­nių kar­tų mo­te­rų – vie­nos jų gra­žiai siu­vi­nė­jo, ki­tos mez­gė vir­ba­lais. Ji pa­ti ku­ria sa­ges, ve­ria apy­ran­kes, ka­ro­lius, aus­ka­rus, siu­va ir puo­šia li­ni­nius pir­ki­nių krep­šius, ka­ro­liu­kais iš­siu­vi­nė­ja ran­ki­nes. Prieš Ka­lė­das ima­si žais­liu­kų ga­my­bos.

Jau­nys­tė­je plun­giš­kė yra ta­piu­si ant stik­lo ir teks­ti­li­nių švies­tu­vų. Bū­da­ma vos 21-erių, už sa­vo dar­bus ant stik­lo bu­vo įver­tin­ta tau­to­dai­li­nin­kės var­du. Nors yra iš­ban­džiu­si dau­gy­bę ama­tų – smal­su­mas nie­kur ne­din­go. Mo­te­ris dar no­rė­tų iš­mok­ti dirb­ti su mo­liu, iš­ban­dy­ti tik­rą­ją ju­ve­ly­ri­ką. „Man pa­tin­ka. Aš krapš­tu­kė“, – pa­pras­tai paaiš­ki­no ran­kų po­rei­kį nuo­lat ju­dė­ti.

Mez­gi­mas ir nė­ri­mas pa­šne­ko­vei – dau­giau nei ama­tas: „Lai­kas su vir­ba­lais ar vą­še­liu ran­ko­se – ge­riau ne­gu lai­kas, pra­leis­tas SPA pro­ce­dū­ro­se. Kai na­muo­se ra­mu, pa­sii­mu mez­gi­nį ir ke­lioms va­lan­doms at­si­ri­bo­ju nuo vi­so pa­sau­lio. Mėgs­ta­mas dar­bas pa­de­da už­si­mirš­ti – su­si­kau­pęs į kū­ry­bą leng­viau iš­gy­ve­ni sun­kias emo­ci­jas.“

Ma­tyt, tai ir mo­ty­vuo­ja Au­re­li­ją rink­tis su­dė­tin­ges­nius nė­ri­nius – to­kius, ku­riuo­se tel­pa ne tik žmo­gaus ran­kų ši­lu­ma, bet ir il­gi va­ka­rai, nak­ties tam­su­ma ir kant­ry­bė.