Magnific nuotr.

Ir te­ka vel­niš­ku grei­čiu. Vi­soks tas srau­tas: ka­ra­tais tuš­čias ir be tu­ri­nio, kar­tais pri­far­ši­ruo­tas pa­slėp­to psi­cho­lo­gi­nio po­vei­kio da­ly­kų. O ir kur­ti tą tu­ri­nį ga­li vi­si. Kiek­vie­nas, pirš­tu­kais ju­din­da­mas ek­ra­ną, yra kaip kal­nų „raf­tin­go“ ke­lei­vis. Ra­šan­tis ir ke­lian­tis vi­so­kius vaiz­de­lius – plaus­to irk­li­nin­kas.

Vie­niems se­ka­si to­je upė­je iš­la­vi­ruo­ti, jie gau­na kal­nus pa­gy­ri­mų ir pa­ska­ti­ni­mų, ki­tiems – vi­sai ne­la­bai. Bet vi­si, ir ra­šan­tys, ir skai­tan­tys, le­kia to­se pa­čio­se val­ty­se. Be su­sto­ji­mo, be ato­kvė­pio, be ga­li­my­bės pa­suk­ti prieš sro­vę. Nors tų upių van­duo dėl kli­ma­to kai­tos vis pur­vi­nes­nis da­ro­si.

Sė­dė­da­mas val­ty­je jau­tie­si dirb­ti­nai lai­min­gas. Dėl ga­li­my­bės bū­ti pri­pa­žin­tam ar pro rak­to sky­lu­tę žiū­rė­ti į ki­tų pa­sau­lį. Pa­si­da­vus šiai tėk­mei, lie­ka tik lenk­ty­niau­ti, ku­ris grei­čiau, ku­ris mand­riau įveiks upės slenks­čius, o įvei­kus pa­si­da­ry­ti „sel­fį“ ir vėl lėk­ti to­lyn.

O kas, jei­gu nu­sto­tum už­siim­ti tuo „raf­tin­gu“, at­si­sės­tum ša­lia kal­nų upės ir ste­bė­tum ra­ke­tos grei­čiu pra­le­kian­čius ki­tus? Lai­min­gus nuo gau­tų pa­tik­tu­kų, so­čius nuo be­ga­li­nio grei­tos in­for­ma­ci­jos ri­ji­mo. Sun­ku tai pa­da­ry­ti. Sun­ku iš­lip­ti ir sau­sam pa­siek­ti kran­tą, nes už­val­džiu­si pri­klau­sy­mo šiai tėk­mei ga­lia vi­lio­ja pa­sro­viui.

Iš­li­pau, su­sto­jau. Kol kas šla­piais nuo ka­pa­no­ji­mo­si į kran­tą rū­bais. Kaž­kiek su ne­ri­mu ste­biu, ko­kia bus atei­tis ne upė­je. Ar su­spė­siu su­gau­dy­ti bent kaž­kiek in­for­ma­ci­jos, ste­bė­da­mas plau­ki­kus iš ša­lies?

Gy­ve­ni­mas be so­cia­li­nių tink­lų, at­ro­do, vis tiek ver­da, kun­ku­liuo­ja. O esan­tys van­de­ny­je pra­lėk­da­mi vis klau­sia – ka­da grį­šiu? Kaip si­re­nos jū­rų to­liuo­se dai­nuo­ja sal­džiau­sias gies­mes apie so­cia­li­nių tink­lų gė­rius.

Gal dėl ky­lan­čio van­de­ny­nų ly­gio ir be­si­kei­čian­čio kli­ma­to teks vėl lip­ti val­tin ar No­jaus lai­van? Gal vėl teks pri­si­jung­ti ir irk­luo­ti plaus­tą ne­si­bai­gian­čio­je, pur­vo pil­no­je kal­nų upė­je? Lai­kas pa­ro­dys, ar ėji­mas kran­tu prieš sro­vę kaž­kur nu­ves. O gal net pa­ke­lei­vių teks su­tik­ti ir akis į akį ar au­sis į au­sį bend­rau­jant lė­tai ke­liau­ti kar­tu.

Ramūnas LYDIS