Sauliaus Narkaus nuotr.

„Kul­tū­ri­nė erd­vė, ku­rią ku­ria Leo­nar­das Čer­niaus­kas, sly­pi ne tik es­te­ti­ko­je, bet ir san­ty­ky­je su vie­ta, nes Bab­run­gė­nai, Plun­gė, van­dens ma­lū­no erd­vė, žie­mos ke­liai ir mies­tų frag­men­tai tam­pa ne fo­nu, o kul­tū­ri­ne geog­ra­fi­ja, ku­rio­je me­ni­nin­kas įra­šo sa­vo ma­ty­mą. Tai nė­ra pro­vin­ci­jos ro­man­ti­za­vi­mas, o tiks­lus su­pra­ti­mas, kad kul­tū­ra gims­ta ne tik did­mies­čiuo­se, o ir ten, kur žmo­gus tu­ri lai­ko ste­bė­ti“, – to­kius sam­pro­ta­vi­mus ano­ta­ci­jo­je apie dai­li­nin­ką Leo­nar­dą Čer­niaus­ką iš­sa­kė dai­li­nin­kas, ra­šy­to­jas eseis­tas To­mas Kregž­dė. Na, o spa­lio 16-ąją Plun­gės kul­tū­ros cent­ro pa­ro­dų sa­lė­je įvy­ko šio Plun­gės kraš­to me­ni­nin­ko pa­ro­dos, skir­tos pra­smin­gam jo 60 me­tų kū­ry­bi­nės veik­los ju­bi­lie­jui pa­mi­nė­ti, ati­da­ry­mas.

Ju­bi­lie­ji­niai me­tai

„Tai la­bai ener­gin­gas, daug me­tų ku­rian­tis L. Čer­niaus­kas. Jū­sų dar­bai kei­čia­si: jie vis dau­giau sau­lės įgau­na“, – su­si­rin­ku­siuo­sius ir pa­ro­dos au­to­rių pa­svei­ki­no Plun­gės kraš­to tau­to­dai­li­nin­kų ku­ra­to­rė Jo­lan­ta Mil­te­nė. Be­je, mi­ni­ma ne tik dai­li­nin­ko 60 me­tų kū­ry­bi­nės veik­los su­kak­tis, bet ir Bab­run­gė­nų ma­lū­no, ku­ria­me me­ni­nin­kas gy­ve­na ir yra įkū­ręs me­no ga­le­ri­ją, 210 me­tų ju­bi­lie­jus.

„Pa­ro­da la­bai svar­bi ir ypa­tin­ga to­dėl, kad tu­ri­me ga­li­my­bę pri­sta­ty­ti vie­ną pro­duk­ty­viau­sių, ta­len­tin­giau­sių ir įdo­miau­siai ku­rian­čių žmo­nių. Ne­sa­me to­kie tur­tin­gi, kad ga­lė­tu­me ant kiek­vie­no kam­po ras­ti to­kį me­ni­nin­ką. Džiu­gu, kad kar­tu šven­čia­mas ir 60 me­tų kū­ry­bos ju­bi­lie­jus. Ką ga­li­ma pa­da­ry­ti per 60 me­tų? Tur­būt daug, bet jūs ta­po­te Plun­gės kraš­to at­ski­ra is­to­ri­jos da­li­mi. No­rė­čiau, kad dar il­gai ne­su­pyk­tu­mė­te ant tep­tu­ko ir su juo vis dar žais­tu­mė­te, ieš­ko­tu­mė­te, keis­tu­mė­tės. Idė­jos su lai­ku tik tam­pa bran­des­nės, jų vis dau­gė­ja“, – L. Čer­niaus­kui lin­kė­jo Plun­gės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius Ro­mas Ma­tu­lis.

Pa­ro­dos au­to­rių svei­ki­no ir Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, bu­vę vai­kys­tės drau­gai, bend­ra­dar­biai, kai­my­nai ir, ži­no­ma, pa­tys ar­ti­miau­si žmo­nės.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Be­je, ki­tais me­tais me­ni­nin­kas mi­nės sa­vo 80 me­tų ju­bi­lie­jų. Tad jis pa­ts trum­pai pa­pa­sa­ko­jo sa­vo gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos is­to­ri­ją.

Gi­mė ir gy­ve­no L. Čer­niaus­kas Plun­gė­je, Rie­ta­vo gat­vė­je. Bū­da­mas 16 me­tų pra­dė­jo dirb­ti liau­dies kū­ry­bos ga­mi­nių įmo­nė­je „Mi­ni­ja“, kur dro­žė su­ve­ny­rus. Kal­bė­da­mas apie moks­lus, jis juo­ka­vo, jog šo­ki­nė­jo ir šen, ir ten, bet nie­kur ne­ga­vo to, ko no­rė­jo. Iš pra­džių ban­dė pa­tek­ti į Dai­lės ins­ti­tu­tą, bet… „Ke­tu­ris prii­ma, ir iš tų ke­tu­rių trys dai­li­nin­kų vai­kai. Tai kur tu įsto­si?“ – juo­ka­vo me­ni­nin­kas.

Ban­dy­mas į tuo­me­ti­nį Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą bu­vo sėk­min­gas, ta­čiau po dvie­jų kur­sų jau rei­kė­jo ei­ti į mo­kyk­lą ir mo­ky­ti mo­ki­nius. „Pa­sa­kiau „vi­so ge­ro“, čia ne man“, – pri­si­mi­nė dai­li­nin­kas. Me­tęs moks­lus Šiau­liuo­se, L. Čer­niaus­kas išė­jo tar­nau­ti. „At­va­žia­vo iš Ry­gos ka­ri­nin­kas ir iš Plun­gės mus ke­tu­ris at­si­rin­ko į Ry­gą tar­nau­ti. Ten šta­be dve­jus me­tus iš­dir­bau dai­li­nin­ku“, – pa­sa­ko­jo jis. At­li­kęs tar­ny­bą bū­si­ma­sis dai­li­nin­kas įsto­jo mo­ky­tis į anuo­me­ti­nį Kau­no Ste­po Žu­ko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mą, kur įgi­jo dai­li­nin­ko de­ko­ra­to­riaus su me­ni­ne fo­tog­ra­fi­ja spe­cia­ly­bę. Ten jau lyg ir ga­vo tru­pu­tį to, ko ti­kė­jo­si. Po stu­di­jų grį­žo į „Mi­ni­ją“, kur iki 1989 m. dir­bo eta­lo­nų kū­rė­ju. 1989 m. įsi­gi­jo Bab­run­gė­nų ma­lū­ną ar­ba, kaip pa­ts sa­kė, jo griu­vė­sius.

Pak­laus­tas, kiek per sa­vo kū­ry­bos ke­lią yra su­ren­gęs as­me­ni­nių pa­ro­dų, at­sa­kė ne­tu­rin­tis tiks­lo prie kiek­vie­nos pa­ro­dos dė­ti pliu­siu­ką, o su­skai­čiuo­tų jų dau­giau nei šim­tą. Na, o kiek nu­ta­py­ta pa­veiks­lų, sun­ku net įsi­vaiz­duo­ti – 1 000 ri­ba jau se­niai per­kop­ta.

Per še­šis kū­ry­bos de­šimt­me­čius L. Čer­niaus­kas sa­vo dar­buo­se fik­sa­vo jam ar­ti­mą Že­mai­ti­jos kraš­to­vaiz­dį, gam­tą ir žmo­gaus ap­lin­ką. Jo kū­ry­bo­je at­si­spin­di sa­vi­tas san­ty­kis su gim­tą­ja Že­mai­ti­ja ir jos gro­žiu.

210 me­tų is­to­ri­jos

Kaip ir mi­nė­ta, pa­ro­da taip pat kvie­tė pri­si­min­ti Šua­ze­lio van­dens ma­lū­no 210 me­tų is­to­ri­ją.

„Čia yra me­ni­nin­ko gy­ve­ni­mo bū­das, me­ni­nin­ko po­žiū­ris ir no­rė­ji­mas iš­sau­go­ti tai, kas se­na“, – at­krei­pė dė­me­sį J. Mil­te­nė.

L. Čer­niaus­kas ano­ta­ci­jo­je ra­šo, jog ma­lū­nas ant Bab­run­go upės mi­ni­mas 1791 m. Pla­te­lių sta­ros­ti­jos in­ven­to­riu­je. Da­bar­ti­nį Bab­run­gė­nų ak­mens mū­ro ma­lū­ną su fach­ver­ko konst­ruk­ci­jo­mis ant­ra­me aukš­te iki 1816 m. pa­sta­tė gra­fai Šua­ze­liai. Gra­fas Šua­ze­lis bu­vo Ru­si­jos ca­ro Pa­ve­lo ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kas. Už ge­rą tar­ny­bą ga­vo iš ca­ro Pla­te­lių mies­te­lį, kur tu­rė­jo pa­si­sta­tęs dva­rą, ir ap­lin­ki­nes že­mes. Ma­lū­ną sta­tė bau­džiau­nin­kai. Žmo­nės pri­si­me­na, kad vie­nas pra­si­kal­tęs bau­džiau­nin­kas esą bu­vo įmū­ry­tas ma­lū­no sie­no­je.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Ma­lū­nas – L rai­dės for­mos. Jo iš­si­ki­šu­sio­je da­ly­je ant­ra­me aukš­te bu­vo įreng­ta vil­nų kar­šyk­la. Sie­nų sto­ris iki 2 met­rų: iš lau­ko ak­muo, vi­du­je – mū­ry­tos ply­tos. Tarp ma­lū­no ir gy­ve­na­mų­jų pa­tal­pų yra iš­li­kęs se­no­vi­nis ka­mi­nas, kur prie an­gos ant ge­le­ži­nio tri­ko­jo bu­vo ga­mi­na­mas val­gis. Duon­ke­pis, bu­vęs vir­tu­vė­je ir ka­mi­ne, neiš­li­ko. Yra iš­li­ku­si ori­gi­na­li spin­ta.

Apie Bab­run­gė­nų ma­lū­ną, pri­klau­siu­sį gra­fui Šua­ze­liui, pa­sa­ko­ja­ma, jog gra­fas ir jam pri­klau­siu­sio Pla­te­lių eže­ro, ir Bab­run­go upės van­de­nį nu­sta­ty­tam lai­kui iš­nuo­mo­da­vo že­miau esan­tiems ma­lū­nams. Pa­gal su­si­ta­ri­mą van­duo tu­rė­da­vo te­kė­ti vi­są lai­ką. Sy­kį, su­stab­džius jo bė­gi­mą, ma­lū­ni­nin­kai pa­pir­ko Pla­te­lių mies­te­lė­nus ir jie iš­grio­vė Bab­run­gė­nų ma­lū­no už­tvan­ką.

Po ka­ro mo­der­ni­zuo­tas Bab­run­gė­nų ma­lū­nas bu­vo per­duo­tas Plun­gės pra­mo­nės kom­bi­na­tui, ku­riam pri­klau­sė vi­si ra­jo­no ma­lū­nai. Apie 1950 m. prie ma­lū­no bu­vo pa­sta­ty­tas ūki­nis pa­sta­tas, apie 1960 m. iš­tie­sin­ta Bab­run­go upės va­ga, per­sta­ty­tas se­na­sis me­di­nis til­tas (vė­liau den­giant ke­lio dan­gą as­fal­tu, me­di­nis til­tas bu­vo vi­sai pa­nai­kin­tas). Ma­lū­no gir­nas pra­dė­jo su­kti dy­ze­li­nis va­rik­lis. Pra­mo­nės kom­bi­na­tas, vė­liau „Mi­ni­jos“ įmo­nė, per­da­vė ma­lū­ną Did­vy­čių ko­lū­kiui, kur jis vei­kė iki 1977 m. 1989 m. per di­džiu­lius var­gus, ga­vęs įvai­rių val­džios ins­ti­tu­ci­jų lei­di­mus, vi­sai ap­griu­vu­sį ma­lū­ną nu­si­pir­ko dai­li­nin­kas L. Čer­niaus­kas. Sep­ty­ne­rius me­tus res­tau­ra­vęs ja­me įkū­rė sa­vo ta­py­bos ir me­džio dro­ži­nių me­no ga­le­ri­ją-kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Bab­run­gė­nų van­dens ma­lū­nas yra vie­nin­te­lis ak­me­ni­nis ma­lū­nas Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke, pa­skelb­tas ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lu.

Ši pa­ro­da – tai ne tik ga­li­my­bė iš­vys­ti bran­džią me­ni­nin­ko kū­ry­bą, bet ir su­si­ti­ki­mas su Plun­gės kraš­to žmo­gu­mi, sa­vo ta­len­tu ir dar­bais pra­tur­ti­nu­siu mū­sų mies­to kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą.

Pa­ro­da Plun­gės kul­tū­ros cent­re veiks vi­są mė­ne­sį.