As­me­ni­nio Ma­riaus La­sins­ko al­bu­mo

Tarp far­ma­ci­jos ir žo­li­nin­kys­tės

Į tra­di­ci­nę Žo­li­nės šven­tę su­si­rin­kę vie­tos gy­ven­to­jai ir iš to­liau at­vy­kę sve­čiai tu­rė­jo uni­ka­lią ga­li­my­bę iš žo­li­nin­ko lū­pų iš­girs­ti ap­link mus au­gan­čių au­ga­lų gy­do­mą­sias sa­vy­bes ar apie gam­to­je ty­kan­čius pa­vo­jus. Cha­riz­ma­tiš­kas lek­to­rius M. La­sins­kas – vais­ti­nin­kas, bai­gęs far­ma­ci­jos stu­di­jas Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te, taip pat ak­ty­vus žo­li­nin­kas, „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ vi­cep­re­zi­den­tas.

Sve­čias pa­sa­ko­jo sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sky­ręs dviems pa­sau­liams – moks­li­nei far­ma­ci­jai ir liau­dies me­di­ci­nai, tiks­liau – sie­kiui juos ap­jung­ti. Jis yra po­pu­lia­rių kny­gų „Vai­kai vais­ta­žo­lių pa­sau­ly­je“ ir „Svei­ka­tos re­cep­tai vi­sai šei­mai“ au­to­rius. Nuo­lat ke­liau­ja po Lie­tu­vą, ve­da edu­ka­ci­jas, skai­to pa­skai­tas ir ren­gia sto­vyk­las, siek­da­mas vai­kams bei suau­gu­sie­siems su­pran­ta­ma kal­ba paaiš­kin­ti, kaip gam­ta ga­li pa­dė­ti pa­lai­ky­ti fi­zi­nę ir emo­ci­nę svei­ka­tą.

M. La­sins­kas pri­si­pa­ži­no, kad dirb­da­mas vais­ti­nė­je ne­tru­kus su­pra­to, jog ne iki ga­lo ga­li pa­dė­ti ser­gan­tiems ir li­gų iš­ka­muo­tiems žmo­nėms – net ir tu­rė­da­mas stal­čiu­je vi­są ga­ly­bę vais­tų. Nes vais­tai daž­niau­siai ne­pa­ša­li­na ne­ga­la­vi­mo prie­žas­ties, o tik mal­ši­na pa­da­ri­nius.

Pa­vyz­džiui, kai duo­da­vo pir­kė­jui vais­tų nuo pa­di­dė­ju­sio skran­džio rūgš­tin­gu­mo, žmo­gus jau po sa­vai­tės su­grįž­da­vo ir sa­ky­da­vo, kad vais­tai ne­vei­kia. Ta­da tek­da­vo duo­ti stip­res­nių, o po pu­sės me­tų pa­cien­tas jau pra­šy­da­vo pa­ties stip­riau­sio vais­to skran­džiui ir kar­tu kaž­ko ke­pe­nų ne­ga­la­vi­mams spręs­ti. Po me­tų to­kios dar­bo pra­kti­kos M. La­sins­kas nu­ta­rė dar­bą vais­ti­nė­je pa­lik­ti ir sa­vo jė­gas iš­ban­dy­ti far­ma­ci­nė­je kom­pa­ni­jo­je.

„Pa­si­puo­šęs kos­tiu­mu ir sė­dęs į nau­ju­tė­lai­tį au­to­mo­bi­lį lan­ky­da­vau įvai­rias vais­ti­nes Že­mai­ti­jos re­gio­ne, ap­da­lin­da­vau juo­se dir­ban­čius vais­ti­nin­kus šo­ko­la­dais ir pra­šy­da­vau, kad ma­no siū­lo­mų vais­tų par­duo­tų dau­giau nei ki­tų įmo­nių. Vos tik spė­jau ap­šil­ti ko­jas nau­ja­me dar­be, su­pra­tau, kad ši veik­la ne man, tai ne ma­no pa­šau­ki­mas ir ne­tu­riu čia ką veik­ti, ne­pai­sant net ir ge­ro at­ly­gio. Už­da­rius auk­si­nes far­ma­ci­jos du­ris, man at­si­vė­rė ki­tos du­rys – į gam­tos vais­ti­nės pa­sau­lį“, – kal­bė­jo jau­nas vy­ras.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Gam­tai rei­kia pa­dė­ko­ti

At­ra­dęs žo­li­nin­kys­tę, M. La­sins­kas apie 10 me­tų rink­da­vo, džio­vin­da­vo įvai­rias vais­ta­žo­les ir pre­kiau­da­vo jo­mis mu­gė­se, tur­guo­se. 2022 me­tais Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te, Au­ga­lų bio­lo­gi­jos ir mais­to moks­lų ka­ted­ro­je ap­si­gy­nė dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją, ją ren­gė apie sa­vo mė­gia­miau­sią au­ga­lą – gau­ro­me­tį, ku­rį ty­ri­nė­jo net 4-erius me­tus. Nuo ta­da žo­li­nin­kas dės­to to­je pa­čio­je Au­ga­lų bio­lo­gi­jos ir mais­to moks­lų ka­ted­ro­je, kar­tu su stu­den­tais ty­ri­nė­ja au­ga­lų fi­zio­lo­gi­ją bei mor­fo­lo­gi­ją.

Vy­ras kal­bė­jo, kad yra ke­lios tai­syk­lės, ku­rių neiš­ma­nant ge­riau į gam­tą ko­jos ne­kel­ti. Vie­na jų – prieš ei­nant rink­ti įvai­rių žo­le­lių yra bū­ti­na tin­ka­mai nu­si­teik­ti, pa­si­ruoš­ti ir su­si­kaup­ti. Se­niau žmo­nės net pa­si­mels­da­vo prieš ei­da­mi žo­liau­ti, reng­da­vo­si li­ni­nius dra­bu­žius, su nie­ku ne­si­kal­bė­da­vo, kad ne­pa­mes­tų svar­bios min­ties.

Ant­ro­ji tai­syk­lė, ku­rią su­gal­vo­jo pa­ts žo­li­nin­kas, – bū­ti­na pa­dė­ko­ti gam­tai, au­ga­lams, me­džiams, ku­rie sa­vo gė­ry­bė­mis da­li­na­si su žmo­nė­mis. Tą pa­da­ry­ti ga­li­ma la­bai pa­pras­tai, už­tek­tų nuo že­mės pa­kel­ti bent vie­ną šiukš­lę. O pa­sku­ti­nė, bet ne ma­žiau svar­bi tai­syk­lė – da­ly­bos. Nuo se­no yra ži­no­ma, jog žmo­gui pri­klau­so tik vie­nas ket­vir­ta­da­lis, o kas li­ko – tas gam­tos.

Svei­kas žar­ny­nas – svei­kas žmo­gus

Žo­li­nin­kas su­si­rin­ku­sie­siems pa­pa­sa­ko­jo apie po­pu­lia­riau­sius Lie­tu­vos lau­kų au­ga­lus, jų rin­ki­mo tai­syk­les ir tei­sin­gą džio­vi­ni­mą. Klau­siu­sie­ji pa­skai­tą su­ži­no­jo, kaip pa­pras­tos pikt­žo­lės, to­kios kaip kiaul­pie­nės ar dil­gė­lės, ga­li tap­ti ga­lin­gu įran­kiu stip­ri­nant imu­ni­te­tą, va­lant or­ga­niz­mą ir at­ku­riant jė­gas.

M. La­sins­kas ak­cen­ta­vo, kad kiek­vie­nas au­ga­las tu­ri sa­vo cha­rak­te­rį ir po­vei­kį, to­dėl juos var­to­ti rei­kia at­sa­kin­gai ir su mei­le. Šiek tiek iš­gir­do­me ir apie nuo­din­gus au­ga­lus. Vie­nas jų – di­džio­ji ug­nia­žo­lė, ku­ri var­to­ja­ma tik išo­riš­kai, odos li­goms gy­dy­ti. Prie nuo­din­gų au­ga­lų pri­ski­ria­ma ir mė­ly­no­ji kur­pe­lė, ku­rios sul­ti­mis se­no­vė­je tep­da­vo strė­lių ant­ga­lius.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Pas­kai­tos da­ly­viai ak­ty­viai už­da­vi­nė­jo klau­si­mus, do­mė­jo­si, kaip na­tū­ra­liais bū­dais įveik­ti kas­die­nius ne­ga­la­vi­mus, ir čia pat gy­vai ty­ri­nė­jo, uos­tė, ra­ga­vo žo­li­nin­ko at­si­vež­tas gam­tos gė­ry­bes.

Pa­sak M. La­sins­ko, už­klu­pus mig­re­nai ar pra­dė­jus ber­ti odą, rei­kia iš­va­ly­ti virš­ki­na­mą­jį trak­tą. Gam­to­je tik­rai gau­su au­ga­lų, ku­rie vei­kia kaip na­tū­ra­lūs or­ga­niz­mo sa­ni­ta­rai. Pui­kus pa­vyz­dys – gys­lo­tis. Žo­li­nin­ko pa­sa­ko­ji­mu, jau­nus gys­lo­čio la­pe­lius ga­li­ma drą­siai pjaus­ty­ti į sa­lo­tas ar tie­siog kram­ty­ti vie­nus. Šis au­ga­las ne tik iš­ju­dins virš­ki­ni­mą, bet ir pa­leng­vins ke­pe­nų dar­bą.

„Vi­si ge­riau­si vais­tai au­ga čia pat, po mū­sų ko­jo­mis“, – įsi­ti­ki­nęs M. La­sins­kas. Po su­si­ti­ki­mo su juo žli­bi­niš­kiai ir sve­čiai iš­si­skirs­tė ge­ro­kai pa­pil­dę sa­vo ži­nių ba­ga­žą ir su­tvir­ti­nę ži­no­ji­mą, kad bū­ti­na ieš­ko­ti bū­dų, kaip gy­ven­ti svei­kiau ir dar­niau su gam­ta.