Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Iš­ny­kęs van­dens tel­ki­nys li­ko nuo­trau­ko­je

Į Plun­gę pri­sta­ty­ti sa­vo bai­gia­mo­jo dar­bo de­vin­to­kas iš Ma­žei­kių at­vy­ko ne vie­nas. Į pir­mą­ją jau­no kū­rė­jo pa­ro­dą su­si­rin­ko ra­te­lis žmo­nių, ku­rie Vi­liaus ke­lią dai­lė­je ste­bė­jo nuo pir­mų­jų jo žings­nių. Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vo Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to dės­ty­to­jas, Me­no kū­ri­nių ka­pi­nių įkū­rė­jas Juo­zas Lai­vys, Rie­ta­vo me­no mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­jas ir Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jos įkū­rė­jas To­mas Da­ni­le­vi­čius, Ma­žei­kių me­no mo­kyk­los di­rek­to­rė bei vai­ki­no bai­gia­mo­jo dar­bo va­do­vė Lai­ma Mi­ka­laus­kie­nė kar­tu su dviem mo­ky­to­jais, taip pat vai­ki­no ma­ma Gied­rė.

Vi­liaus bai­gia­ma­ja­me dar­be su­si­ti­ko praei­tis ir da­bar­tis. Vie­na eks­po­zi­ci­jos da­lių – se­no­jo Ma­žei­kių par­ko me­džių ir juos at­spin­din­čio van­dens tel­ki­nio fo­tog­ra­fi­ja. Van­dens tel­ki­nio to­je vie­to­je jau ne­bė­ra. Jo vie­to­je da­bar įreng­ti te­ni­so kor­tai.

„Ma­no dar­bas yra apie par­ko prū­de gy­ve­nu­sius tri­to­nus. Iš­siaiš­ki­nau, kad tar­pu­ka­riu jų ten bū­da­vo, vai­kai su jais žais­da­vo“, – apie sa­vo kū­ri­nio idė­ją pa­sa­ko­jo Vi­lius, ku­ris šiais me­tais pra­dė­jo mo­ky­tis „Ga­bi­jos“ gim­na­zi­jo­je.

Ma­žei­kių me­no mo­kyk­los di­rek­to­rė L. Mi­ka­laus­kie­nė pa­pa­sa­ko­jo, kad jau tre­jus me­tus jos va­do­vau­ja­ma me­no mo­kyk­la vyk­do pro­jek­tą „Ne­ma­to­mi Ma­žei­kių mies­to ženk­lai“. Mo­ki­niai ty­ri­nė­ja sa­vo mies­to praei­tį, kul­tū­rą, gam­ti­nius ob­jek­tus, ieš­ko iš­ny­ku­sių upe­lių, van­dens tel­ki­nių ir ki­tų mies­to is­to­ri­jos pėd­sa­kų.

„Užk­liu­vo­me už tos se­nos nuo­trau­kos, ku­ri eks­po­nuo­ja­ma čia, ir vi­si su­si­do­mė­jo­me. Krei­pė­mės į is­to­ri­kus, jie ir pa­pa­sa­ko­jo, kad se­niau to­je par­ko da­ly­je bu­vo ke­tur­kam­pis prū­das. Apie 1970-uo­sius at­si­ra­do su­ma­ny­mas to­je vie­to­je įreng­ti te­ni­so kor­tus, tad van­dens tel­ki­nys su vi­sais tri­to­nais bu­vo už­stum­dy­tas“, – pa­sa­ko­jo di­rek­to­rė.

Kaip iš­siaiš­ki­no mo­ki­niai, se­niau žie­mą vai­kai ant už­ša­lu­sio van­dens tel­ki­nio čiuo­ži­nė­da­vo, žais­da­vo, o Vi­lius pa­ban­dė įam­žin­ti ma­žą da­le­lę šios mies­to is­to­ri­jos mo­liu.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

„Išp­lau­kė ge­rie­ji tri­to­nai iš Ma­žei­kių“

Vi­są Vi­liaus bai­gia­mą­jį dar­bą su­da­ro vie­nuo­li­ka ke­ra­mi­nių tri­to­nų. Juos vai­ki­nas nu­lip­dė pa­si­žiū­rė­da­mas į nuo­trau­kas. Vi­si tri­to­nai tu­ri var­dus, su­gal­vo­tus pa­ties jau­no­jo au­to­riaus. O var­dai ko­ne ka­ra­liš­ki, su­tei­kian­tys dar­bui ne­ti­kė­to iš­kil­min­gu­mo, is­to­riš­ku­mo.

Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jo­je Plun­gė­je eks­po­nuo­ja­mi trys tri­to­nai: Prū­dis, Ma­ri­nas V ir Ma­ren­tis IX – var­dai ryš­kiai įrėž­ti mo­ly­je ša­lia kiek­vie­no gy­vū­no. Taip iš­ny­kę gy­vū­nai ir vai­kys­tės žai­di­mai su­si­lie­jo į vie­ną me­ni­nę is­to­ri­ją.

Pris­ta­ty­me da­ly­va­vęs J. Lai­vys yra dir­bęs Ma­žei­kių me­no mo­kyk­lo­je ir dės­tė Vi­liui me­no is­to­ri­ją. Apie mo­li­nių tri­to­nų ke­lio­nę į Plun­gę dės­ty­to­jas kal­bė­jo su jam bū­din­gu vaiz­din­gu­mu: „Išp­lau­kė ge­rie­ji tri­to­nai iš Ma­žei­kių ir pa­si­ro­dė Plun­gės pa­vir­šiuo­se.“ Jis ak­cen­ta­vo, kad Vi­liaus dar­bas kal­ba ne vien apie praei­tį, bet ir apie tai, kaip žmo­gaus ran­ko­mis pa­keis­ta ap­lin­ka ga­li su­nai­kin­ti jo­je gy­ve­nu­sią gy­vy­bę.

Gal taps Ma­žei­kių mies­to ženk­lu?

Eks­po­nuo­ti sa­vo dar­bo Plun­gė­je V. Ge­ri­ką pa­kvie­tė Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jos įkū­rė­jas ir va­do­vas T. Da­ni­le­vi­čius. Šį pa­va­sa­rį jis bu­vo Ma­žei­kių me­no mo­kyk­los bai­gia­mų­jų dar­bų ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jo­je. Pa­ma­tęs Vi­liaus tri­to­nus, iš­kart pa­gal­vo­jo, kad šis dar­bas ver­tas ne tik mo­kyk­los, bet ir pla­tes­nės erd­vės. „Mes džiau­gia­mės ir esa­me at­vi­ri jau­ni­mo dar­bams. Gal ka­da nors di­džiuo­si­mės bu­vę pir­mie­ji, eks­po­na­vę Vi­liaus Ge­ri­kos dar­bus“, – svars­tė ga­le­ri­jos įkū­rė­jas.

As­me­ni­nio Vi­liaus Ge­ri­kos al­bu­mo nuotr.

Ma­žei­kiuo­se šiam kū­ri­niui nu­ma­to­ma ir ki­ta sto­te­lė. Me­no mo­kyk­los di­rek­to­rė pa­sa­ko­jo, kad tri­to­nų kom­po­zi­ci­ją ke­ti­na­ma su­mon­tuo­ti ne­to­li vie­tos, kur ka­dai­se bu­vo mi­nė­tas van­dens tel­ki­nys. Dėl to bus ta­ria­ma­si su mies­to ar­chi­tek­tais. Kū­ri­nys tu­rė­tų tap­ti vie­nu iš mies­to ženk­lų, pri­me­nan­čių apie su­nai­kin­tą vie­tą ir jo­je ka­dai­se gy­va­vu­sią gy­vy­bę.

T. Da­ni­le­vi­čius mes­te­lė­jo min­tį, kad gal­būt šie tri­to­nai vie­ną die­ną ga­lė­tų tap­ti net Ma­žei­kių mies­to ženk­lu – kaip Tel­šiams ta­po meš­ka.

Dai­lės kla­sė pa­kei­tė ka­ra­tė tre­ni­ruo­tes

Į dai­lės pa­sau­lį Vi­lius pa­su­ko ne vi­sai taip, kaip įpras­ta. Me­no mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti tik ket­vir­to­je kla­sė­je, o prieš tai po pa­mo­kų sku­bė­da­vo į ka­ra­tė tre­ni­ruo­tes. Gal­būt pa­šau­kė ge­nai?! Vi­liaus ma­ma Gied­rė at­sklei­dė, kad tiek ji, tiek Vi­liaus tė­tis taip pat yra bai­gę me­no mo­kyk­las, tad na­muo­se me­no nie­ka­da ne­trū­ko. „Pas mus sie­nos vi­sa­da bū­da­vo pri­pieš­tos, ypač tua­le­te, – juo­kė­si ma­ma. – Na­mai nu­ka­bi­nė­ti vai­kų pie­ši­niais, bet sū­naus pa­si­rin­ki­mas pa­suk­ti į dai­lę nu­ste­bi­no. To ne­si­ti­kė­jo­me“, – kal­bė­jo ma­žei­kiš­kė.

Ma­žei­kių me­no mo­kyk­los di­rek­to­rė sa­kė iš­kart pa­ste­bė­ju­si Vi­liaus skulp­tū­ri­nius ge­bė­ji­mus, jo su­pra­tin­gu­mą, mo­kė­ji­mą iš­reikš­ti me­niš­kas idė­jas.

Pak­laus­tas, kur to­liau pa­suks jo ke­lias, Vi­lius gūž­te­lė­jo pe­čiais – dar neap­sisp­ren­dęs. Jį trau­kia ir ta­tui­ruo­čių me­nas, ir skulp­tū­ra, la­bai pa­tin­ka ir se­ka­si bio­lo­gi­ja. Ir vis dėl­to vie­ną da­ly­ką vai­ki­nas ge­rai ži­no – jam pa­tin­ka dirb­ti ran­ko­mis, kaž­ką lip­dy­ti, kur­ti.

Pris­ta­ty­mo pa­bai­go­je T. Da­ni­le­vi­čius Vi­liui įtei­kė sim­bo­li­nę do­va­ną – li­ni­nį mai­še­lį su me­ni­nin­kų pa­var­dė­mis, ir ak­cen­ta­vo: „Vi­lius yra ly­gus su vi­sais kū­rė­jais, čia eks­po­na­vu­siais sa­vo dar­bus, jis įra­šy­tas į mū­sų ga­le­ri­jos is­to­ri­ją.“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 10 000 Eur.