Sauliaus Narkaus nuotr.

Šie­met 90-me­tį mi­nin­tis maest­ro Juo­zas Do­mar­kas – žmo­gus, ku­rio var­das neat­sie­ja­mas ne tik nuo Lie­tu­vos pro­fe­sio­na­lio­sios mu­zi­kos, bet ir nuo Plun­gės kraš­to. Var­ka­liuo­se gi­męs di­ri­gen­tas dau­giau kaip pu­sę am­žiaus sto­vė­jo prie Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio sim­fo­ni­nio or­kest­ro vai­ro, išug­dė vie­ną svar­biau­sių ša­lies mu­zi­ki­nių ko­lek­ty­vų, mo­kė iš­ti­sas di­ri­gen­tų kar­tas. „Aš ren­kuo­si Lie­tu­vą“, – taip tvir­tai jis at­sa­kė, kai po stu­di­jų su­lau­kė kvie­ti­mo pa­si­lik­ti ir di­ri­gen­to kar­je­rą tęs­ti Sankt Pe­ter­bur­ge, kur jam bū­tų at­si­vė­ru­sios di­džiau­sių pa­sau­lio kon­cer­tų sa­lių du­rys. Juo­zas grį­žo ir šiuo sa­vo spren­di­mu, kaip įro­dė vė­liau, ap­do­va­no­jo Lie­tu­vą sa­vo ta­len­tu ir dar­bais.

Juo­zas Do­mar­kas gi­mė 1936 me­tų lie­pos 28 die­ną Var­ka­liuo­se. Plun­gės kraš­tas jam – ne tik įra­šas biog­ra­fi­jo­je. Čia pra­bė­go vai­kys­tė, čia jis mo­kė­si, čia pir­mą kar­tą pa­ju­to mu­zi­kos ga­lią.

Kaip pa­ts maest­ro yra pa­sa­ko­jęs, jo mu­zi­ki­nė kar­je­ra pra­si­dė­jo Plun­gės baž­ny­čios cho­re. Bū­tent ši pa­tir­tis vė­liau ta­po vie­nu svar­biau­sių jo gy­ve­ni­mo at­skai­tos taš­kų. 2023 me­tų rug­sė­jo 24-ąją, di­ri­ga­vęs W. A. Mo­car­to „Ka­rū­na­vi­mo mi­šias“ Plun­gės Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je, J. Do­mar­kas už­bai­gė sa­vo di­ri­gen­to kar­je­rą. Tą­kart maest­ro bu­vo su­teik­tas ir po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus apaš­ta­li­nis pa­lai­mi­ni­mas.

Tai­gi Plun­gė­je pra­si­dė­jęs mu­zi­ki­nis ke­lias Plun­gė­je ir sim­bo­liš­kai už­si­vė­rė.

Lie­tu­vos sim­fo­ni­nės mu­zi­kos pa­triar­chas

Ke­lias į di­džią­ją sce­ną ne­bu­vo tie­sus. J. Do­mar­kas mo­kė­si Klai­pė­dos mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, vė­liau Lie­tu­vos kon­ser­va­to­ri­jo­je stu­di­ja­vo klar­ne­tą, o 1965 me­tais bai­gė tuo­me­tę Le­ning­ra­do kon­ser­va­to­ri­ją, kur di­ri­ga­vi­mo mo­kė­si pas gar­sų pe­da­go­gą Il­ją Mu­si­ną. 1963 me­tais Mask­vo­je jis sta­ža­vo­si pas pran­cū­zų di­ri­gen­tą Igo­rį Mar­ke­vi­čių.

Dar stu­di­jų me­tais iš­ryš­kė­jo jau­no­jo mu­zi­ko ta­len­tas. 1957-ai­siais jis ta­po Vil­niaus pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų or­kest­ro, vė­liau pa­va­din­to „Tri­mi­tas“, di­ri­gen­tu.

O 1964 me­tais J. Do­mar­kui bu­vo pa­ti­kė­tas Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės fil­har­mo­ni­jos sim­fo­ni­nis or­kest­ras. Tuo me­tu jis bu­vo vos 28-erių.

Šis spren­di­mas iš es­mės pa­kei­tė ne tik jo pa­ties, bet ir Lie­tu­vos sim­fo­ni­nės mu­zi­kos is­to­ri­ją. Tai­gi ne be prie­žas­ties per XXI-ojo tarp­tau­ti­nio My­ko­lo Ogins­kio fes­ti­va­lio ati­da­ry­mo va­ka­rą Plun­giš­kių drau­gi­jos vi­cep­re­zi­den­tė Ge­no­vai­tė Žio­ba­kie­nė, svei­kin­da­ma J. Do­mar­ką, pa­va­di­no ger­bia­mą maest­ro Lie­tu­vos sim­fo­niz­mo pa­triar­chu.

Lie­tu­vos na­cio­na­li­niam sim­fo­ni­niam or­kest­rui J. Do­mar­kas va­do­va­vo net 51 me­tus – nuo 1964 iki 2015-ųjų. Vė­liau jam su­teik­tas šio or­kest­ro gar­bės di­ri­gen­to var­das.

Per tuos de­šimt­me­čius maest­ro su or­kest­ru kon­cer­ta­vo Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je, dir­bo su žy­miau­siais sa­vo epo­chos at­li­kė­jais, pri­sta­tė Lie­tu­vos kom­po­zi­to­rių kū­ry­bą. J. Do­mar­ko ir LNSO re­per­tua­re – dau­giau kaip šim­tas lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių kū­ri­nių prem­je­rų.

„Pats J. Do­mar­kas yra Lie­tu­vos kul­tū­ra“

Taip apie maest­ro yra sa­kę jo ko­le­gos. Ir šis api­bū­di­ni­mas, ko ge­ro, ge­riau­siai nu­sa­ko jo reikš­mę Lie­tu­vos mu­zi­kai.
J. Do­mar­kas ne tik di­ri­ga­vo. Jis kū­rė or­kest­rą, for­ma­vo jo skam­be­sį, ug­dė mu­zi­kan­tus, mo­kė jau­nus di­ri­gen­tus.

Pe­da­go­gi­nį dar­bą Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je maest­ro pra­dė­jo 1968 me­tais. Il­gus me­tus jis va­do­va­vo Di­ri­ga­vi­mo ka­ted­rai, bu­vo pro­fe­so­rius. Jo mo­ki­niai šian­dien pa­tys yra Lie­tu­vos mu­zi­ki­nio gy­ve­ni­mo da­lis.

Ta­čiau be­ne di­džiau­sias J. Do­mar­ko pro­fe­si­nis nuo­pel­nas – jo pa­stan­go­mis užau­gin­tas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis sim­fo­ni­nis or­kest­ras. Kaip yra pa­ste­bė­ta, maest­ro nuo pat pir­mų­jų dar­bo me­tų iš­si­kė­lė tiks­lą su­kur­ti aukš­to pro­fe­si­nio meist­riš­ku­mo ko­lek­ty­vą. Ir šis tiks­las bu­vo pa­siek­tas.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Plun­gė maest­ro gy­ve­ni­me – ypa­tin­ga

Nors di­džio­ji J. Do­mar­ko pro­fe­si­nio gy­ve­ni­mo da­lis pra­bė­go Vil­niu­je, Plun­gė jo ne­pa­lei­do.

2003 me­tais Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba pro­fe­so­riui Juo­zui Do­mar­kui su­tei­kė Plun­gės gar­bės pi­lie­čio var­dą – už jo nuo­pel­nus Lie­tu­vos kul­tū­rai ir pro­fe­sio­na­lio­sios mu­zi­ki­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mą.

Maest­ro yra ne kar­tą pa­brė­žęs sa­vo že­mai­tiš­kas šak­nis. „Plun­gė – ma­no biog­ra­fi­jos mies­tas“, – yra sa­kęs jis. O pa­klaus­tas, ko­dėl my­li Lie­tu­vą, at­sa­kė pa­pras­tai ir la­bai že­mai­tiš­kai: „To­dėl, kad esu že­mai­tis.“

Šia­me at­sa­ky­me, ko ge­ro, tel­pa ne­ma­žai J. Do­mar­ko cha­rak­te­rio – tie­su­mo, san­tū­ru­mo ir stip­raus ry­šio su sa­vo kraš­tu. Jis taip pat yra ir Plun­giš­kių drau­gi­jos na­rys. Bū­tent jo dė­ka kiek­vie­nais me­tais Plun­gė­je vyks­tan­tis Tarp­tau­ti­nis My­ko­lo Ogins­kio fes­ti­va­lis, or­ga­ni­zuo­ja­mas šios aso­cia­ci­jos, išau­go iki kul­tū­ri­nio reiš­ki­nio vi­so­je Lie­tu­vo­je. Fes­ti­va­lis puo­se­lė­ja kla­si­ki­nės mu­zi­kos tra­di­ci­ją. J. Do­mar­kas il­gus me­tus bu­vo fes­ti­va­lio pro­gra­mos me­no va­do­vas. Bū­tent jo nuo­sta­tos lai­ko­ma­si iki šių die­nų: My­ko­lo Ogins­kio fes­ti­va­lio ati­da­ry­mo kon­cer­to sce­no­je vi­sa­da grie­žia Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis sim­fo­ni­nis or­kest­ras.

Sauliaus Narkaus nuotr.

J. Do­mar­kas šią va­sa­rą pa­si­ti­ko gar­bin­gą 90-ies me­tų ju­bi­lie­jų. Nors pa­ts jau ku­rį lai­ką ne­be­di­ri­guo­ja, ta­čiau mu­zi­ka vi­sa­da yra ša­lia jo. Maest­ro lan­ko kon­cer­tus, ste­bi, kas vyks­ta mu­zi­kos pa­sau­ly­je, do­mi­si bu­vu­sių mo­ki­nių ir ko­le­gų dar­bais.

Rug­sė­jo 26 die­ną Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė fil­har­mo­ni­ja ir Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis sim­fo­ni­nis or­kest­ras J. Do­mar­ko 90-me­čiui skirs ypa­tin­gą kon­cer­tą. Sim­bo­liš­ka, kad maest­ro ju­bi­lie­jus bus mi­ni­mas su or­kest­ru, ku­riam jis ati­da­vė dau­giau kaip pen­kis sa­vo gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čius.

O Plun­gei Juo­zo Do­mar­ko 90-me­tis – tai dar vie­na pro­ga pri­si­min­ti žmo­gų, ku­rio gy­ve­ni­mo pra­džia bu­vo mū­sų kraš­te, o jo kū­ry­bi­nis ke­lias ta­po vi­sos Lie­tu­vos kul­tū­ros is­to­ri­jos da­li­mi.

J. Do­mar­kas bu­vo pa­gerb­tas per XXI-ojo tarp­tau­ti­nio My­ko­lo Ogins­kio fes­ti­va­lio ati­da­ry­mą rugp­jū­čio 29-ąją.

„Di­džiau­sias nuo­pel­nas Lie­tu­vai, Lie­tu­vos mu­zi­ki­nei kul­tū­rai ir Lie­tu­vos stu­den­tams, man at­ro­do, yra tas, kad Juo­zas Do­mar­kas po stu­di­jų Sankt Pe­ter­bur­ge at­si­sa­kė ten jam siū­lo­mos tarp­tau­ti­nės kar­je­ros, jis bū­tų ga­lė­jęs di­ri­guo­ti di­džiau­siems pa­sau­lio or­kest­rams, bet pa­sa­kė: „Ne, aš ren­kuo­si Lie­tu­vą.“ Ir tai yra nuo­sta­biau­sia, ką jis pa­da­rė“, – pub­li­kos dė­me­sį po kon­cer­to at­krei­pė fes­ti­va­lio kon­cer­tų il­ga­me­tis ve­dė­jas mu­zi­ko­lo­gas Vik­to­ras Ge­ru­lai­tis.

„Jū­sų šir­dies ir su­pra­ti­mo dė­ka daug me­tų iš­bu­vo­te fes­ti­va­lio me­no va­do­vu ir la­bai at­sa­kin­gai, su di­de­le nuo­vo­ka ir pa­jau­ti­mu ve­dė­te mū­sų fes­ti­va­lį į tam tik­rą pri­pa­ži­ni­mą. Šian­dien Ogins­kio fes­ti­va­lis yra ži­no­mas ir ver­ti­na­mas dė­ka Jū­sų. Vals­ty­bė jus ap­do­va­no­jo aukš­čiau­sios pra­bos ap­do­va­no­ji­mais. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad vie­nas žmo­gus ga­lė­jo tiek pel­ny­ti. Jūs ga­lė­jo­te, nes esa­te že­mai­tis, Plun­gės kraš­to žmo­gus! Bū­ki­te su mu­mis, skleis­ki­te tą su­pra­ti­mą, aukš­tą kul­tū­rą. Plun­gė dė­ka jū­sų skam­ba mu­zi­ki­nė­je erd­vė­je. Vi­sa­da su­grįž­ki­te į Plun­gę“, – svei­kin­da­ma maest­ro su gar­bin­ga su­kak­ti­mi kal­bė­jo Plun­giš­kių drau­gi­jos vi­cep­re­zi­den­tė G. Žio­ba­kie­nė.

Sa­vo ruož­tu J. Do­mar­kas dė­ko­jo pub­li­kai už jam pa­ro­dy­tą dė­me­sį, džiau­gė­si, jog Plun­gei pa­vy­ko įgy­ven­din­ti, ro­dos, neį­ma­no­mą da­ly­ką: žir­gy­no pa­sta­tą pa­vers­ti vie­na ge­riau­sių akus­ti­ką tu­rin­čių kon­cer­tų sa­lių Lie­tu­vo­je!

„Čia vi­sa­da tu­ri skam­bė­ti kla­si­ki­nė mu­zi­ka… Dė­ko­ju vi­siems, kad su­si­ren­ka­te į fes­ti­va­lio ren­gi­nius ir kad man šį­va­kar da­vėt šio­kios to­kios ši­lu­mos. Daug jė­gų ne­be­tu­riu vi­so­kiems mi­nė­ji­mams, bet į Plun­gę at­va­žiuo­siu“, – tvir­tai pa­ža­dė­jo maest­ro.