
Spalio pabaigoje Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšomis į septynis Telšių rajono ežerus buvo paleista 7 650 šiųmečių lydekų. Apie tai, kodėl pasirinkti būtent šie ežerai, kokią naudą ekosistemai atneša plėšrūnės ir kokie kiti vandenų gyventojai pastaraisiais metais apsigyveno Telšių krašte, pasakoja Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos departamento Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vyriausioji specialistė Alina Širvinska.
Diana PUZERĖ
Spalio 20 dieną atvežtos lydekos buvo šiųmetinės – šį pavasarį išsiritusios ir per vasarą išaugintos žuvys, kurių vidutinis svoris siekia apie 26 gramus. Didžiausia jų dalis atiteko didesniems ir gausiau žvejų lankomiems ežerams: Stervas – 3 000 vnt., Biržulis – 2 000 vnt., Germantas – 1 000 vnt., Mastis – 900 vnt., Salotas – 500 vnt., Pluotinalis – 150 vnt., Baltežeris – 100 vnt.
Šis rudens žuvų įveisimas – ne vienintelis šiais metais. Dar gegužės 6-ąją po 2 000 Žuvininkystės tarnybos paaugintų lydekų jauniklių buvo įleista į Tausalo ir Ilgio ežerus.
Lydeka ežere – ne tik azartiškas laimikis meškeriotojui, bet ir būtinas ekosistemos „sanitaras“. Kaip pabrėžia A. Širvinska, lydekos reguliuoja smulkesnių, menkaverčių žuvų gausą ir padeda palaikyti natūralią žuvų bendrijų struktūrą.
Tam tikromis sąlygomis tai tiesiogiai atsiliepia ir paties telkinio būklei: „Sumažėjus smulkių žuvų, kurios minta zooplanktonu, gali padaugėti šiuos mikroskopinius dumblius vartojančių organizmų. Tuomet vanduo gali tapti skaidresnis, o povandeniniams augalams susidaro palankesnės sąlygos augti. Vis dėlto toks poveikis priklauso nuo konkretaus telkinio sąlygų – vien žuvų įveisimas savaime negarantuoja vandens kokybės pagerėjimo.“
Nors lydekos sulaukia didžiausio dėmesio, Telšių rajono ežerai nuosekliai turtinami ir kitomis vertingomis rūšimis. 2024–2026 m. laikotarpiu į Lūksto ežerą iš viso įleista net 250 000 sterkų jauniklių. Masčio ežeras papildytas 2 000 margųjų plačiakakčių. Į Baltežerį šiemet įleista 400 Žuvininkystės tarnybos išaugintų vietinių, saugotinų plačiažnyplių vėžių.

Vandens telkiniai įveisimui nėra parenkami atsitiktinai. Šis procesas remiasi ichtiologiniais tyrimais, mokslininkų rekomendacijomis ir telkinių tinkamumu konkrečioms žuvų rūšims. Taip pat vertinami vietos savivaldos ir žvejų organizacijų pasiūlymai. Galutinius planus, suderinus su Aplinkos ministerija, tvirtina Žemės ūkio ministerija.
Paklausta apie tai, kokia dalis paleistų žuvų išgyvena, A. Širvinska pabrėžia, kad universalaus procento nėra: „Įveisimo efektyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių – jauniklių amžiaus ir dydžio, maisto bazės, plėšrūnų gausos, įveisimo laiko ir paties vandens telkinio specifikos. Net ir įleidus vienodo dydžio jauniklius į skirtingus ežerus, jų išgyvenamumas gali gerokai skirtis.“
Tam, kad paleistos žuvys spėtų užaugti ir duoti palikuonių, joms galioja visi Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse numatyti reikalavimai: griežti sugavimo dydžių limitai (pvz., lydekas leidžiama imti tik joms pasiekus nustatytą minimalų ilgį), draudimo laikotarpiai ir paros limitai. Šių taisyklių laikymąsi Telšių rajono telkiniuose nuolat kontroliuoja Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai.













































Parašykite komentarą