Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Ry­šys, stip­res­nis už lai­ką ir at­stu­mą

Cho­ro na­riams stu­di­jų me­tai Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, da­bar­ti­nia­me Kau­no tech­no­lo­gi­jų uni­ver­si­te­te, li­ko to­li­mo­je praei­ty­je. Bai­gę moks­lus, vy­rai iš­si­bars­tė po skir­tin­gus Lie­tu­vos mies­tus, su­kū­rė šei­mas ir pa­si­nė­rė į pro­fe­si­nes veik­las. Ta­čiau nei pra­bė­gę de­šimt­me­čiai, nei kas­die­niai rū­pes­čiai ne­nut­rau­kė to ne­ma­to­mo ry­šio, ku­ris juos su­jun­gė jau­nys­tė­je.

Cho­ris­tai pa­sa­ko­jo, kad mu­zi­ka ir bend­ros re­pe­ti­ci­jos stu­den­tų bend­ra­bu­čiuo­se su­for­ma­vo ver­ty­bi­nį pa­ma­tą. Tas pa­ts vy­riš­kas so­li­da­ru­mas, ku­ris ka­dai­se pa­dė­jo pa­siek­ti skam­bių per­ga­lių cho­rų kon­kur­suo­se, šian­dien juos ska­ti­na re­gu­lia­riai su­si­tik­ti, pa­lai­ky­ti vie­niems ki­tus ir kar­tu ke­liau­ti.

„Tai bu­vo šau­nus jau­nat­viš­kas ko­lek­ty­vas, ku­rį įkū­rė ir jam va­do­va­vo iš Pa­ne­vė­žio at­vy­kęs mu­zi­kos mo­ky­to­jas, jau­nat­viš­kai ener­gin­gas ir ta­len­tin­gas Juo­zas Šid­laus­kas, su­kū­ręs ne vie­ną skam­bią vi­sų pla­čiai pa­mėg­tą dai­ną. Vie­na iš pir­mų­jų bu­vo „Mėgs­tu va­sa­ros va­ka­rą ty­lų“, o „Su šven­tėm“ skam­bė­jo kaip mar­šas vi­sur, kur tik žy­gia­vo dar­nios KPI vy­rų cho­ro gre­tos“, – pa­sa­ko­jo cho­ro na­rys ir met­raš­ti­nin­kas Juo­zas Žvi­nys.

Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to aka­de­mi­nis vy­rų cho­ras su­si­kū­rė 1950 me­tų pa­bai­go­je, kai tuo­me­tis Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas bu­vo reor­ga­ni­zuo­tas į at­ski­rus ins­ti­tu­tus. Tarp tech­niš­kų­jų spe­cia­ly­bių stu­den­tų šis vy­rų ko­lek­ty­vas grei­tai ta­po itin po­pu­lia­rus: ak­ty­viai kon­cer­tuo­da­vo stu­den­tų dai­nų šven­tė­se „Gau­dea­mus“, gast­ro­liuo­da­vo už­sie­ny­je, tuo­me­ti­nė­je Če­kos­lo­va­ki­jo­je, Suo­mi­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je, skin­da­vo lau­rus įvai­riuo­se fes­ti­va­liuo­se.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Kad dai­nos skam­bė­tų kon­cer­tų sa­lė­se, žy­giuo­se ir to­li­muo­se kraš­tuo­se, pir­miau­sia tu­rė­da­vo su­skam­bė­ti re­pe­ti­ci­jo­se. Ne­re­tai bū­da­vo, kad po pa­skai­tų ir už­si­tę­su­sius re­pe­ti­ci­jų, prieš vi­dur­nak­tį cho­ris­tams žings­niuo­jant į bend­ra­bu­tį, jų lū­po­se ne­ti­kė­tai su­skam­bė­da­vo ko­kia nors liau­diš­ka dai­na, kar­tais ir vi­sai ne­gir­dė­ta, ne­dai­nuo­ta, ka­dan­gi vy­rai bu­vo su­va­žia­vę iš skir­tin­gų Lie­tu­vos kam­pe­lių. Ne vi­sos dai­nos bu­vo ži­no­mos – mo­kė­si vie­ni iš ki­tų.

KPI vy­rų cho­ro na­riai pa­sa­ko­jo, kad tai bu­vo gra­žiau­sias jau­nys­tės me­tų lai­kas: drau­giš­ki bend­ra­min­čiai, drau­gys­tė su ki­tais cho­rais, kon­cer­tai, iš­vy­kos, da­ly­va­vi­mas Dai­nų šven­tė­se. Vi­sa tai la­bai pra­tur­tin­da­vo lais­va­lai­kį. Ir nė kiek ne­bu­vo gai­la, kad tuo me­tu ki­ti bend­ra­kur­siai mė­tė ka­muo­lį į krep­šį, ki­no teat­ruo­se žiū­rė­jo vi­sus fil­mus iš ei­lės ar kil­no­jo bo­ka­lus.

Tra­di­ci­ja, ta­pu­si gy­ve­ni­mo bū­du

Nors ofi­cia­lios cho­ro re­pe­ti­ci­jos ins­ti­tu­te bai­gė­si 1989 me­tais, mu­zi­ka iki šiol skam­ba cho­ris­tų su­si­ti­ki­mų me­tu. Su­si­bū­rę kar­tu, vy­rai iki šiol lais­vai, be jo­kio pa­si­ruo­ši­mo, už­dai­nuo­ja se­ną­sias cho­ro dai­nas. Jų tei­gi­mu, bend­ras dai­na­vi­mas ke­lių bal­sų par­ti­jo­mis – tai ypa­tin­gas jaus­mas, ku­rio neį­ma­no­ma pa­keis­ti kuo nors ki­tu.

Re­gu­lia­rūs su­si­ti­ki­mai, bend­ros šven­tės ir pa­žin­ti­nės ke­lio­nės po Lie­tu­vą ta­po neat­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­li­mi. Ke­liau­da­mi po ša­lį, cho­ro ve­te­ra­nai vi­sa­da ieš­ko vie­tų, tu­rin­čių gi­lią dva­si­nę ir is­to­ri­nę ver­tę. Ne­nu­vy­lė ir praė­ju­sį sa­vait­ga­lį pa­si­rink­tas Rie­ta­vas. Vaikš­čio­da­mi po is­to­ri­nį par­ką, lan­ky­da­mi Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jų bei baž­ny­čią, vy­rai ne tik sė­mė­si is­to­ri­nių ži­nių, bet ir da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais, juo­ka­vo bei aki­mirks­niu grį­žo į tuos lai­kus, kai bu­vo jau­ni stu­den­tai.

Šių me­tų su­si­bū­ri­mas Rie­ta­ve tu­rė­jo ir dar vie­ną, itin jaut­rią pra­smę. Su­si­ti­ki­mo or­ga­ni­za­to­rius Ka­zi­mie­ras Klau­sas Ber­lic­kas, kvies­da­mas vy­rus vėl su­si­bur­ti, vi­sus nuo­šir­džiai ra­gi­no nea­ti­dė­lio­ti šios aki­mir­kos. Jo žo­džiais, vi­si cho­ro na­riai jau yra pa­sie­kę to­kį gar­bin­gą am­žių, kai lai­kas tam­pa itin bran­gus.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

„Su­lau­kė­mė gra­žaus ir bran­daus am­žiaus, kiek­vie­nas iš mū­sų nu­gy­ve­no pra­smin­gą ir ku­pi­na įvai­rių po­ty­rių gy­ve­ni­mą, tad ka­da jei­gu ne da­bar mums rei­kia dar kar­tą su­si­tik­ti, su­sės­ti prie bend­ro sta­lo, pa­bend­rau­ti ir su­dai­nuo­ti šir­dį vir­pi­nan­čių dai­nų po­smus“, – kal­bė­jo K. K. Ber­lic­kas.

Šis vi­zi­tas Rie­ta­ve ta­po dar vie­nu ryš­kiu pus­la­piu jų bend­ro­je is­to­ri­jo­je. KPI vy­rų cho­ro na­riai sa­vo pa­vyz­džiu įro­do, kad skait­me­ni­nia­me ir sku­ban­čia­me pa­sau­ly­je tik­ra, gy­va drau­gys­tė bei iš­ti­ki­my­bė sa­vo jau­nys­tės idea­lams yra di­džiu­lė ver­ty­bė, ku­rią ver­ta puo­se­lė­ti iki ži­los se­nat­vės.