Magnific nuotr.

Daž­nai mi­šioms pa­tar­nau­da­vo­me dvie­se – aš ir kle­bo­no šei­mi­nin­kės sū­nus. Juo vy­res­nis jis bu­vo, tuo la­biau pa­na­šes­nis į kle­bo­ną da­rė­si. Kol bu­vau ma­žas, ne­sup­ra­tau, ko šnabž­da­si kai­mie­čiai. Pra­si­dė­jo ap­kal­bos, o ga­liau­siai kle­bo­ną iš­kė­lė ki­tur.

Ta­da ir su­pra­tau, kad ku­ni­gai to­kie pa­tys žmo­nės kaip ir mes vi­si. Ir ly­giai taip pat nuo­dė­min­gi.

Ta­čiau nuo­dė­mė nuo­dė­mei ne­ly­gi. Vie­na, kai lais­va va­lia „su­si­me­ta“ suau­gę žmo­nės, ir vi­sai kas ki­ta, kai nu­skriau­džia­mi vai­kai. Bai­siau bū­ti ne­ga­li.

Kaip ir dau­ge­lį, iš­ti­ko šo­kas iš­gir­dus apie ku­ni­gus pe­do­fi­lus. Juk iš ku­ni­gų ti­ki­mės ypa­tin­go el­ge­sio, mo­ra­lės nor­mų lai­ky­mo­si, pa­gar­bos ki­tiems ir at­jau­tos.

Bet dar la­biau nu­ste­bi­no pir­mi­nė ka­ta­li­kų baž­ny­čios hie­rar­chų reak­ci­ja. At­ro­dė, kad jie la­biau su­si­rū­pi­nę pe­do­fi­lais, o ne au­ko­mis, psi­cho­lo­gi­ne pa­gal­ba dva­si­nin­kams, o ne dė­me­siu ir at­jau­ta nu­ken­tė­ju­sie­siems.

Jo­kio skir­tu­mo, ko­kia nu­si­kal­tė­lio pro­fe­si­ja: ku­ni­gas, mo­ky­to­jas, po­li­ti­kas, vai­ruo­to­jas. Vi­si pri­va­lo at­sa­ky­ti pa­gal įsta­ty­mus. Ti­kiu, kad taip ir bus, kad bai­sius nu­si­kal­ti­mus pa­da­rę ku­ni­gai su­lauks baus­mės ne tik ana­me, bet ir šia­me pa­sau­ly­je.

Ti­kiu, kad baž­ny­čia ras jė­gų pri­pa­žin­ti sa­vo pa­sly­di­mus ir pa­si­rū­pins, kad, at­si­ti­kus pa­na­šiam at­ve­jui, ku­ni­gas ne­bus per­kel­tas į ki­tą pa­ra­pi­ją, o jo ap­skri­tai ne­be­liks baž­ny­čio­se. Ne ma­žiau svar­bu – kad baž­ny­čia at­si­pra­šy­tų au­kų ir pa­siū­ly­tų joms rea­lią pa­gal­bą.

Nea­be­jo­ju, kad dau­gu­ma ku­ni­gų jais ta­po iš pa­šau­ki­mo. Jie ra­do sa­vo ke­lią, sa­vo bū­dą pa­dė­ti, ypač tiems, ku­rie ne­be­ži­no, kur kreip­tis, ir ti­ki, kad bū­tent baž­ny­čia yra ta vie­ta, kur jie ga­li su­lauk­ti pa­gal­bos.

Šių die­nų su­dė­tin­ga­me laik­me­ty­je ka­ta­li­kų baž­ny­čia pri­va­lo ras­ti drą­sos po­ky­čiams, ant­raip jos lau­kia sun­kūs lai­kai.