Kar­tais di­džiau­sia is­to­ri­ja sly­pi ne pa­čia­me įvy­ky­je, o ta­me, kas vyks­ta po jo. Laik­raš­tis „Plun­gė“ at­si­dū­rė bū­tent to­kio­je si­tua­ci­jo­je: yra ka­la­mas prie kry­žiaus dėl to, kad iš­drį­so pa­si­do­mė­ti, ar tie­sa yra tai, apie ką kal­ba plun­giš­kiai – apie ga­li­mai par­duo­da­mą Plun­gė­je esan­tį „Flow“ res­to­ra­ną ir vieš­bu­tį „Ogins­ki Ho­tel“. Tarp­tau­ti­nė­je ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to plat­for­mo­je pa­si­ro­dęs ir re­dak­ci­jos ap­tik­tas skel­bi­mas apie ne­va par­duo­da­mus šiuos ob­jek­tus su­kė­lė ne­ma­žai klau­si­mų. Dar dau­giau jų at­si­ra­do tuo­met, kai vers­lo at­sto­vai pa­rei­ka­la­vo ne tik pa­neig­ti laik­raš­čio pa­reng­to­je pub­li­ka­ci­jo­je pa­skelb­tą in­for­ma­ci­ją, bet ir iš es­mės pa­neig­ti pa­tį vie­šai eg­zis­ta­vu­sį fak­tą – skel­bi­mo pa­si­ro­dy­mą. Ar tai – tik ne­su­sip­ra­ti­mas, ar ban­dy­mas iš­trin­ti ne­pa­to­gią is­to­ri­jos da­lį? Šis res­to­ra­no ir vieš­bu­čio par­da­vi­mo de­tek­ty­vas at­sklei­dė kur kas pla­tes­nę pro­ble­mą – kur bai­gia­si tei­sė gin­ti sa­vo re­pu­ta­ci­ją ir pra­si­de­da spau­di­mas ži­niask­lai­dai?

Žur­na­lis­ti­ka re­mia­si pa­pras­tu prin­ci­pu – vi­suo­me­nė tu­ri tei­sę ži­no­ti. Ta­čiau ne ma­žiau svar­bu, kad vi­suo­me­nė gau­tų vi­są in­for­ma­ci­ją, o ne tik vie­nai pu­sei pa­lan­kią jos da­lį.

Bū­tent toks bu­vo ir straips­nio „Ant pre­kys­ta­lio – „Ogins­ki Ho­tel“ ir „Flow“?“ tiks­las, ku­ris pa­si­ro­dė bir­že­lio 12 die­ną „Plun­gės“ laik­raš­ty­je. Re­dak­ci­ja in­for­ma­vo skai­ty­to­jus apie vie­šai tarp­tau­ti­nė­je ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to plat­for­mo­je pa­skelb­tą skel­bi­mą, ku­ria­me bu­vo siū­lo­mas par­duo­ti Plun­gė­je vei­kian­tis vieš­bu­tis ir res­to­ra­nas. Atk­rei­pia­me dė­me­sį, jog tai ne­bu­vo gan­das, ano­ni­mi­nis pra­ne­ši­mas ar so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­skli­du­si ži­nu­tė – tai bu­vo rea­liai eg­zis­ta­vęs vie­šas skel­bi­mas, ku­rį su­ras­ti, tie­są pa­sa­kius, ne­bu­vo su­dė­tin­ga. Tai pa­da­ry­ti ga­lė­jo bet ku­ris in­ter­ne­tu ge­ban­tis nau­do­tis žmo­gus.

Straips­nis laik­raš­ty­je kaip rei­kiant suer­zi­no vieš­bu­čio ir res­to­ra­no val­dy­to­jus. Į re­dak­ci­jos elekt­ro­ni­nio pa­što dė­žu­tę pra­dė­jo gul­ti laiš­kai su rei­ka­la­vi­mais iš pra­džių pa­tiks­lin­ti (be­je, tą jų var­du pa­da­rė­me), o ga­liau­siai ir pa­neig­ti in­for­ma­ci­ją. Iki šiol ne­sup­ran­ta­me, ką re­dak­ci­ja tu­ri pa­neig­ti. Straips­nis ne­bu­vo „vie­na­ko­jis“, t. y. aiš­ki­nan­tis si­tua­ci­ją bu­vo iš­klau­sy­ta ir ki­ta pu­sė. O ir pa­ts skel­bi­mas iš­ties eg­zis­ta­vo.

Ren­giant straips­nį su­si­siek­ta su vers­li­nin­ku Juo­zu Ra­ma­naus­ku – vieš­bu­čio ir res­to­ra­no vie­nu iš stei­gė­jų. Jis ka­te­go­riš­kai pa­reiš­kė, jog vieš­bu­tis ir res­to­ra­nas ne­par­duo­da­mi, o skel­bi­mą pa­va­di­no ne­są­mo­ne. Ši jo po­zi­ci­ja bu­vo aiš­kiai ir ne­dvip­ras­miš­kai pa­ci­tuo­ta straips­ny­je. Va­di­na­si, skai­ty­to­jai ga­lė­jo su­si­da­ry­ti ob­jek­ty­vią nuo­mo­nę, ma­ty­da­mi abi si­tua­ci­jos pu­ses.

Kaip mi­nė­ta, šian­dien re­dak­ci­jos pra­šo­ma pa­skelb­ti pa­nei­gi­mą. Ta­čiau ky­la es­mi­nis klau­si­mas – ką pa­neig­ti? Ar tai, kad skel­bi­mas eg­zis­ta­vo? Jis eg­zis­ta­vo. Ar tai, kad re­dak­ci­ja krei­pė­si į sa­vi­nin­ką ir pa­skel­bė jo paaiš­ki­ni­mą? Tai taip pat yra fak­tas. Ar tai, kad skel­bi­mas ne­tru­kus bu­vo pa­ša­lin­tas? Tai ir­gi bu­vo nu­ro­dy­ta pub­li­ka­ci­jo­je.

Pa­nei­gi­mas pa­gal sa­vo es­mę yra prie­mo­nė iš­tai­sy­ti pa­skelb­tus ne­tei­sin­gus fak­tus. Ta­čiau jis ne­ga­li tap­ti prie­mo­ne iš vie­šo­sios erd­vės iš­trin­ti ne­pa­to­gią, bet tik­rą in­for­ma­ci­ją ar­ba pa­keis­ti pub­li­ka­ci­jos tu­ri­nį taip, tar­si tam tik­rų įvy­kių ap­skri­tai ne­bū­tų bu­vę.

Re­dak­ci­ja vi­suo­met ger­bia kiek­vie­no as­mens tei­sę pa­teik­ti sa­vo po­zi­ci­ją. Bū­tent to­dėl ji bu­vo pa­skelb­ta dar pir­mi­nė­je pub­li­ka­ci­jo­je. Ta­čiau žur­na­lis­to pa­rei­ga nė­ra slėp­ti vi­suo­me­nei reikš­min­gus fak­tus vien to­dėl, kad jie kam nors ne­pa­tin­ka. Prie­šin­gai – pa­rei­ga yra juos pa­tik­rin­ti, pa­teik­ti vi­sas suin­te­re­suo­tas pu­ses ir leis­ti skai­ty­to­jui pa­čiam ver­tin­ti si­tua­ci­ją.

Lais­va spau­da ne­ga­li tap­ti prie­mo­ne per­ra­šy­ti is­to­ri­ją. Jei pub­li­ka­ci­jo­je pa­teik­ti fak­tai bu­vo tiks­lūs, o suin­te­re­suo­tai ša­liai bu­vo su­teik­ta ga­li­my­bė iš­sa­ky­ti sa­vo po­zi­ci­ją, re­dak­ci­ja sa­vo pa­rei­gą at­li­ko. Tai ir yra pro­fe­sio­na­lios, ne­prik­lau­so­mos žur­na­lis­ti­kos pa­grin­das.

Plun­gė – ne­di­de­lis mies­tas, čia vie­ni ki­tus pa­žįs­ta, ži­no ir vie­nur ar ki­tur dir­ban­čius žmo­nes. Jiems kal­bė­ti nė­ra už­draus­ta, o jie šne­ka, kad vie­šo­jo mai­ti­ni­mo ir ap­gy­ven­di­ni­mo vers­las nė­ra leng­vas, ja­me ne­trūks­ta iš­šū­kių, tad svars­ty­mai par­duo­ti res­to­ra­ną ir vieš­bu­tį – ne iš pirš­to lauž­ti. Tai re­dak­ci­jai pa­tvir­ti­no bu­vęs „Flow“ res­to­ra­no vir­tu­vės še­fas Lu­kas Gau­du­tis. Iš­ties šio­je si­tua­ci­jo­je ver­tė­tų pa­svars­ty­ti, ar skel­bi­mą pa­vyk­tų pa­ša­lin­ti vos ne iš­kart po po­kal­bio su žur­na­lis­tu, jei jis į par­da­vi­mų plat­for­mą bu­vo įkel­tas ne pa­ties sa­vi­nin­ko? Ir prie­šin­gai – ar vers­lo at­sto­vai ne­tu­rė­tų bū­ti dė­kin­gi re­dak­ci­jai už tai, kad at­krei­pė jų dė­me­sį į skel­bi­mą, ku­ris, kaip tei­gia­ma, bu­vo me­la­gin­gas? Va­di­na­si, kaip tik pri­si­dė­jo­me prie da­ly­ki­nės šių įstai­gų re­pu­ta­ci­jos sau­go­ji­mo ir in­for­ma­vo­me apie ga­li­mą ne­su­sip­ra­ti­mą.

Par­da­vi­mo de­tek­ty­vas, pa­na­šu, tu­rės tę­si­nį.

Dai­va GE­RI­KIE­NĖ
Laik­raš­čio „Plun­gė“ re­dak­to­rė