
Kartais didžiausia istorija slypi ne pačiame įvykyje, o tame, kas vyksta po jo. Laikraštis „Plungė“ atsidūrė būtent tokioje situacijoje: yra kalamas prie kryžiaus dėl to, kad išdrįso pasidomėti, ar tiesa yra tai, apie ką kalba plungiškiai – apie galimai parduodamą Plungėje esantį „Flow“ restoraną ir viešbutį „Oginski Hotel“. Tarptautinėje nekilnojamojo turto platformoje pasirodęs ir redakcijos aptiktas skelbimas apie neva parduodamus šiuos objektus sukėlė nemažai klausimų. Dar daugiau jų atsirado tuomet, kai verslo atstovai pareikalavo ne tik paneigti laikraščio parengtoje publikacijoje paskelbtą informaciją, bet ir iš esmės paneigti patį viešai egzistavusį faktą – skelbimo pasirodymą. Ar tai – tik nesusipratimas, ar bandymas ištrinti nepatogią istorijos dalį? Šis restorano ir viešbučio pardavimo detektyvas atskleidė kur kas platesnę problemą – kur baigiasi teisė ginti savo reputaciją ir prasideda spaudimas žiniasklaidai?
Žurnalistika remiasi paprastu principu – visuomenė turi teisę žinoti. Tačiau ne mažiau svarbu, kad visuomenė gautų visą informaciją, o ne tik vienai pusei palankią jos dalį.
Būtent toks buvo ir straipsnio „Ant prekystalio – „Oginski Hotel“ ir „Flow“?“ tikslas, kuris pasirodė birželio 12 dieną „Plungės“ laikraštyje. Redakcija informavo skaitytojus apie viešai tarptautinėje nekilnojamojo turto platformoje paskelbtą skelbimą, kuriame buvo siūlomas parduoti Plungėje veikiantis viešbutis ir restoranas. Atkreipiame dėmesį, jog tai nebuvo gandas, anoniminis pranešimas ar socialiniuose tinkluose pasklidusi žinutė – tai buvo realiai egzistavęs viešas skelbimas, kurį surasti, tiesą pasakius, nebuvo sudėtinga. Tai padaryti galėjo bet kuris internetu gebantis naudotis žmogus.
Straipsnis laikraštyje kaip reikiant suerzino viešbučio ir restorano valdytojus. Į redakcijos elektroninio pašto dėžutę pradėjo gulti laiškai su reikalavimais iš pradžių patikslinti (beje, tą jų vardu padarėme), o galiausiai ir paneigti informaciją. Iki šiol nesuprantame, ką redakcija turi paneigti. Straipsnis nebuvo „vienakojis“, t. y. aiškinantis situaciją buvo išklausyta ir kita pusė. O ir pats skelbimas išties egzistavo.
Rengiant straipsnį susisiekta su verslininku Juozu Ramanausku – viešbučio ir restorano vienu iš steigėjų. Jis kategoriškai pareiškė, jog viešbutis ir restoranas neparduodami, o skelbimą pavadino nesąmone. Ši jo pozicija buvo aiškiai ir nedviprasmiškai pacituota straipsnyje. Vadinasi, skaitytojai galėjo susidaryti objektyvią nuomonę, matydami abi situacijos puses.
Kaip minėta, šiandien redakcijos prašoma paskelbti paneigimą. Tačiau kyla esminis klausimas – ką paneigti? Ar tai, kad skelbimas egzistavo? Jis egzistavo. Ar tai, kad redakcija kreipėsi į savininką ir paskelbė jo paaiškinimą? Tai taip pat yra faktas. Ar tai, kad skelbimas netrukus buvo pašalintas? Tai irgi buvo nurodyta publikacijoje.
Paneigimas pagal savo esmę yra priemonė ištaisyti paskelbtus neteisingus faktus. Tačiau jis negali tapti priemone iš viešosios erdvės ištrinti nepatogią, bet tikrą informaciją arba pakeisti publikacijos turinį taip, tarsi tam tikrų įvykių apskritai nebūtų buvę.
Redakcija visuomet gerbia kiekvieno asmens teisę pateikti savo poziciją. Būtent todėl ji buvo paskelbta dar pirminėje publikacijoje. Tačiau žurnalisto pareiga nėra slėpti visuomenei reikšmingus faktus vien todėl, kad jie kam nors nepatinka. Priešingai – pareiga yra juos patikrinti, pateikti visas suinteresuotas puses ir leisti skaitytojui pačiam vertinti situaciją.
Laisva spauda negali tapti priemone perrašyti istoriją. Jei publikacijoje pateikti faktai buvo tikslūs, o suinteresuotai šaliai buvo suteikta galimybė išsakyti savo poziciją, redakcija savo pareigą atliko. Tai ir yra profesionalios, nepriklausomos žurnalistikos pagrindas.
Plungė – nedidelis miestas, čia vieni kitus pažįsta, žino ir vienur ar kitur dirbančius žmones. Jiems kalbėti nėra uždrausta, o jie šneka, kad viešojo maitinimo ir apgyvendinimo verslas nėra lengvas, jame netrūksta iššūkių, tad svarstymai parduoti restoraną ir viešbutį – ne iš piršto laužti. Tai redakcijai patvirtino buvęs „Flow“ restorano virtuvės šefas Lukas Gaudutis. Išties šioje situacijoje vertėtų pasvarstyti, ar skelbimą pavyktų pašalinti vos ne iškart po pokalbio su žurnalistu, jei jis į pardavimų platformą buvo įkeltas ne paties savininko? Ir priešingai – ar verslo atstovai neturėtų būti dėkingi redakcijai už tai, kad atkreipė jų dėmesį į skelbimą, kuris, kaip teigiama, buvo melagingas? Vadinasi, kaip tik prisidėjome prie dalykinės šių įstaigų reputacijos saugojimo ir informavome apie galimą nesusipratimą.
Pardavimo detektyvas, panašu, turės tęsinį.
Daiva GERIKIENĖ
Laikraščio „Plungė“ redaktorė












































Parašykite komentarą