Sauliaus Narkaus nuotr.

Pir­ma­die­nį mi­nė­si­me Tarp­tau­ti­nę mo­ky­to­jų die­ną. Tą­dien vi­sas dė­me­sys, gė­lės, gra­žiau­si pa­dė­kos žo­džiai bus skir­ti tiems, ku­rie ve­dė mus per ži­nių pa­sau­lį, pa­dė­jo at­ras­ti sa­vy­je ge­bė­ji­mus ar ta­len­tus, gal net nu­lė­mė mū­sų atei­tį. „Plun­gė“ tę­sia sa­vo tra­di­ci­ją – ar­tė­jant Mo­ky­to­jų die­nai, kal­bi­na pe­da­go­gą. Šį kar­tą no­ri­me jus su­pa­žin­din­ti, ko ge­ro, su pa­čiu jau­niau­siu ra­jo­no mo­ky­to­ju – 25-erių Jo­nu Mi­la­šiu­mi, Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lo­je mo­ki­niams dės­tan­čiu au­to­ma­ti­nių sis­te­mų me­chat­ro­ni­ką.

Į ten, iš kur išė­jo

Jo­nas yra tik­ras plun­giš­kis – Plun­gė­je gi­mė ir užau­go. Mo­kė­si Se­na­mies­čio mo­kyk­lo­je. Vė­liau moks­lus tę­sė Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lo­je. Čia įgi­jo ne tik vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, bet ir ap­dai­li­nin­ko pro­fe­si­ją.

„Ta­da dar spor­ta­vau, bu­vau „Bab­run­go“ fut­bo­lo ko­man­dos na­rys ir, kaip dau­gu­ma ma­no am­žiaus, ma­niau, kad moks­lo man ne­rei­kės, kad bū­siu spor­ti­nin­kas“, – pri­si­mi­nė Jo­nas. Ta­čiau dėl gau­tų trau­mų fut­bo­lo jis tu­rė­jo at­si­sa­ky­ti.

Vos tik pra­dė­jęs mo­ky­tis Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lo­je, Jo­nas tiks­liai ži­no­jo, kad nei sta­ty­bo­se, nei ap­dai­los sri­ty­je jis ne­dirbs, bet ka­dan­gi įsto­jo, mes­ti ne­ke­ti­no. „Bai­gęs moks­lus, ga­vau pa­siū­ly­mą dar­buo­tis vie­no­je įmo­nė­je. Už­siim­da­vo­me įvai­riais elekt­ros ins­ta­lia­ci­jos dar­bais. Sup­ra­tau, kad man vi­sai pa­tin­ka, kad ma­ne tai „ka­bi­na“, – pri­si­mi­nė jau­na­sis pe­da­go­gas. Tai­gi be­dirb­da­mas vėl įsto­jo į Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lą, Rie­ta­vo fi­lia­le mo­kė­si elekt­ri­ko pro­fe­si­jos. To­liau – dar­bas įmo­nė­je ir mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­siū­ly­mas pa­ban­dy­ti mo­ky­ti pro­fe­si­jos. Pir­mas pa­ban­dy­mas – Rie­ta­ve, mo­ky­ti elekt­ri­kus.

„Kaip tik Plun­gė­je at­si­ra­do au­to­ma­ti­nių sis­te­mų me­chat­ro­ni­kos pro­fe­si­ja, kur di­de­lė da­lis moks­lo – apie va­rik­lius, elekt­rą. Taip pra­dė­jau dės­ty­ti ir šį da­ly­ką“, – pa­sa­ko­jo J. Mi­la­šius ir juok­da­ma­sis pri­dū­rė: „Ma­tyt, be­si­mo­ky­da­mas šio­je mo­kyk­lo­je blo­gai mo­kiau­si, tai da­bar vėl mo­kau­si. Kuo dau­giau mo­kiau, žiū­rė­jau į mo­ky­mo pla­nus, tuo la­biau pra­dė­jau do­mė­tis, kas tai yra, ką ga­li­ma pa­čiam iš­mok­ti ir… Da­bar esu Klai­pė­dos vals­ty­bi­nės ko­le­gi­jos ant­ro kur­so stu­den­tas, studijuojantis me­cha­ni­kos in­ži­ne­ri­ją. Tai iš es­mės pa­na­šus da­ly­kas, ką pa­ts dės­tau, bet kar­tu iš­ple­čiu ir pa­gi­li­nu sa­vo ži­nias. Šiuo me­tu pra­dė­jau mo­ky­ti ir pneu­ma­ti­kos. Grei­čiau­siai pa­bai­gęs stu­di­jas iš tos sfe­ros ga­lė­siu dės­ty­ti bet ką.“

O ar no­rint mo­ky­ti ne­rei­kia tu­rė­ti pe­da­go­gi­nio iš­si­la­vi­ni­mo? Pa­sak Jo­no, su pro­fe­si­niu mo­ky­mu daug pa­pras­čiau, nes pa­kan­ka iš­klau­sy­ti tri­jų mė­ne­sių kur­są.

Mo­ky­to­ju bū­ti ne­ke­ti­no

Kaip jau su­pra­to­me, pe­da­go­gi­nis dar­bas J. Mi­la­šiaus gy­ve­ni­me at­si­ra­do vi­sai ne­ti­kė­tai. Bet gal ka­da nors bu­vo to­kių min­čių?

„Kai bu­vau dar vi­sai ma­žas, sa­ky­da­vau, jog bū­siu vers­li­nin­kas. Apie mo­ky­to­ja­vi­mą net ne­gal­vo­jau. Jei pa­bai­gus dvy­li­ka kla­sių bū­tų kas nors pa­sa­kęs, kad grį­šiu į šią mo­kyk­lą kaip pe­da­go­gas, tur­būt bū­čiau pra­šęs taip ne­juo­kau­ti“, – bu­vo at­vi­ras mo­ky­to­jas.

Tie­sa, praė­jus pen­ke­riems mo­ky­to­ja­vi­mo me­tams jis pri­pa­žįs­ta, jog ga­vęs pa­siū­ly­mą ma­nė, kad ne kiek­vie­nas ga­li bū­ti mo­ky­to­ju. „At­ro­dė, kad tai pres­ti­ži­nė vie­ta, nes, ma­no ma­ny­mu, mo­ky­to­jas tik­rai tu­ri kaž­ką su­ge­bė­ti, kad ga­lė­tų mo­ky­ti. O aš dar ga­nė­ti­nai jau­nas atė­jau į šią sfe­rą. Iš pra­džių man bu­vo šo­kas, nes sa­vo mo­ky­to­jus tu­rė­jau pra­dė­ti va­din­ti ko­le­go­mis. Ma­nau, kad ir kai ku­riems mo­ky­to­jams tai bu­vo taip pat neįp­ras­ta. Pui­kiai pri­si­me­nu pir­mą Rug­sė­jo 1-ąją. Per pir­mą po­sė­dį, kai rei­kė­jo pri­si­sta­ty­ti ko­le­goms, pa­sa­kiau: „Mie­li ko­le­gos, nuo šios die­nos pra­šau ne­su­mai­šy­ti ma­nęs su mo­ki­niu. Jei per pa­mo­ką ei­siu ko­ri­do­riu­mi, ne­sa­ky­ki­te, kad ei­čiau į pa­mo­ką.“ Bu­vo tik­rai keis­ta, nes atė­jau į ne­ži­no­my­bę, ne­la­bai ži­no­jau, kaip pa­mo­ka tu­ri at­ro­dy­ti, kaip su­val­dy­ti kla­sę…“ – pri­si­mi­nė Jo­nas.

Bai­mę kė­lė ir tai, ar pa­ts bū­da­mas jau­nas su­ge­bės bū­ti au­to­ri­te­tu ki­tiems jau­niems žmo­nėms, trū­ko pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis. „Bet, ma­nau, pa­si­se­kė ir šiuo me­tu se­ka­si tą da­ry­ti. Aiš­ku, kuo to­liau, tuo la­biau pa­tir­ties dau­gė­ja“, – sa­kė pe­da­go­gas.

Bu­vo smal­su iš­girs­ti, ko­kios tak­ti­kos ėmė­si jau­nas mo­ky­to­jas, kad su­do­min­tų ir su­val­dy­tų kla­sę. „Tu­riu tai­syk­les sa­vo kla­sė­je, bet jos nė­ra per griež­tos. Juk pa­ts ne­se­niai bu­vau mo­ki­nys. Pa­gal­vo­jau, kad pa­nau­do­jęs tai, kas man pa­ti­ko pa­mo­ko­se, ir eli­mi­na­vęs tai, kas ne­pa­ti­ko, to­kią pa­mo­ką ga­lė­čiau pa­va­din­ti idea­liau­sia, – kal­bė­jo Jo­nas. – Ma­nau, kad kla­sė­je tu­ri jaus­tis mo­ki­nių ir mo­ky­to­jo abi­pu­sis ry­šis, pa­mo­ka tu­ri bū­ti in­for­ma­ty­vi ir pri­tai­ko­ma.“

Jau­na­sis mo­ky­to­jas at­sklei­dė sa­vo mo­ky­mo me­to­dus. Pa­sak jo, dau­ge­liui gal ir priim­ti­na, ta­čiau jis, pa­ste­bė­jęs, kad da­lis mo­ki­nių ne­sup­ra­to dės­to­mos me­džia­gos, pa­gal pro­gra­mą to­liau „ne­bė­ga“. „Jei aš „nu­bėg­siu“, ta ne­sup­ra­tu­si pu­sė taip ir liks, jiems bus ne­beį­do­mu. Ta­da ge­riau ga­bes­niems už­duo­du pa­pil­do­mo dar­bo, o su ki­tais aiš­ki­na­mės. Ma­no prio­ri­te­tas, kad vai­kai su­pras­tų, ką jie da­ro ir kam to rei­kia. Su mo­ki­niu, ku­ris atei­na ir ne­sup­ran­ta, ko jis čia atė­jo, ko­dėl tą tu­ri mo­ky­tis, rei­kia dirb­ti, ei­ti žings­nis po žings­nio ir to­bu­lė­ti. Ta­da jis su­vo­kia es­mę ir pa­si­da­ro vis­kas pa­pras­ta – moks­lus bai­gia bū­da­mas pir­mū­nu. Man bū­da­vo taip pat, kai bu­vau mo­ki­nys: ieš­ko­da­vau sa­vo tei­sy­bės, vers­da­vau mo­ky­to­jus pa­ro­dy­ti, ko­dėl man to rei­kia“, – at­vi­ra­vo Jo­nas.

Pap­ras­ta fi­lo­so­fi­ja: jie – ma­no ko­le­gos

Ži­no­ma, neiš­ven­gė Jo­nas ir mo­ki­nių „pa­tik­ri­ni­mų“. Kaip pa­ts sa­kė, ko ge­ro, pa­ban­dy­mų iš­siaiš­kin­ti ma­ni­pu­lia­ci­jos ly­gį jis su­lau­kia ko­ne kiek­vie­ną sa­vai­tę. „Dau­giau­siai dar­bo tur­būt bū­na su pir­ma­kur­siais, kai jie su­si­ren­ka iš skir­tin­gų mo­kyk­lų, o nau­jo­je ban­do­je tu­ri bū­ti ly­de­ris. Jis ta­da ban­do žiū­rė­ti, ar jam pa­vyks paim­ti vir­šų. Bet kol kas ne­pa­vyks­ta, nes aš dar ne­su la­bai nu­to­lęs nuo jau­ni­mo, ži­nau, kuo jie do­mi­si, ži­nau ten­den­ci­jas ar jų juo­ke­lius“, – įsi­ti­ki­nęs J. Mi­la­šius.

Pap­ra­šy­tas api­bū­din­ti sa­ve – griež­tas ar at­lai­dus mo­ky­to­jas yra, pa­šne­ko­vas ne­dve­jo­da­mas tars­te­lė­jo, jog per vi­du­riu­ką – nei per griež­tas, nei per daug at­lai­dus. „Lai­kau­si po­žiū­rio, kad pas ma­ne atei­na ne mo­ki­niai, o ko­le­gos, nes mes dir­ba­me dėl vie­no tiks­lo, tu­ri­me vie­ną pro­jek­tą. Va­di­na­si, tu­ri bū­ti pa­gar­ba vie­nas ki­tam, abi­pu­sis su­ta­ri­mas ir su­pra­ti­mas. Sie­kiu, kad žai­di­mo tai­syk­lės kla­sė­je vi­siems be išim­ties, net ir man, bū­tų vie­no­dos. Jei man kas nors pa­skam­bi­na ir aš išei­nu po­rai mi­nu­čių pa­si­kal­bė­ti, ko­dėl to tu­rė­čiau ne­leis­ti mo­ki­niui?“ – sa­vo nuo­mo­nę iš­sa­kė plun­giš­kis.

Kar­tais žmo­nės sa­ko, kad tu­rė­da­mi ga­li­my­bę rink­tis iš nau­jo pro­fe­si­ją, pa­suk­tų ki­tu ke­liu. O kaip Jo­nas, į pe­da­go­gi­ką pa­puo­lęs vi­sai at­si­tik­ti­nai? Rei­kia pa­žy­mė­ti, jog iš­gir­dęs klau­si­mą jis stab­te­lė­jo ir už­tik­rin­tai ta­rė, kad rink­tų­si tą pa­tį. Vie­na iš prie­žas­čių – nie­ka­da ne­si­jau­tė lais­vai kal­bė­da­mas au­di­to­ri­jai, tad tai bu­vo vie­na iš ga­li­my­bių išei­ti iš kom­for­to zo­nos ir da­ry­ti tai, ko nie­ka­da ne­da­rei.

„Prieš su­tik­da­mas dirb­ti pro­fe­si­jos mo­ky­to­ju tu­rė­jau min­čių, kad jei man ir ne­pa­vyks, aš pa­to­bu­lė­siu kaip žmo­gus, gau­siu kaž­ką, kas man pra­vers gy­ve­ni­me atei­ty­je. Jei bū­tu­me su­si­ti­kę prieš ko­kius še­še­rius me­tus, tur­būt sun­kiai bū­tu­mė­te iš ma­nęs žo­džius trau­kę“, – ne­slė­pė pa­šne­ko­vas.

Pa­si­do­mė­jo­me ir kas tu­rė­tų at­si­tik­ti, kad J. Mi­la­šius at­si­sa­ky­tų mo­ky­to­ja­vi­mo. Vie­nin­te­lė jo įvar­dy­ta prie­žas­tis – jei at­si­ras per di­de­lė mo­no­to­ni­ja. „Kai pa­jau­siu, kad pa­ts ne­be­to­bu­lė­ju, kad ne­be­tu­riu ką pa­pa­sa­ko­ti nau­jo. Bet kol kas tai, ko mes mo­ko­me, kei­čia­si kas sa­vai­tę. Ma­nau, kad ir mo­ky­to­jui pa­čiam tu­ri bū­ti įdo­mu, ko jis mo­ko. Mo­ki­niai pui­kiai su­pran­ta kū­no kal­bą ir greit pa­ste­bi, jog mo­ky­to­jui neį­do­mu, jog jis ne­tu­ri ko pa­pa­sa­ko­ti. Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, mo­ky­to­jas, ku­riam neį­do­mus jo dės­to­mas da­ly­kas, nė­ra ge­ras mo­ky­to­jas. Ne ge­res­nis ir tas, ku­ris pra­de­da skai­čiuo­ti, kiek jam li­ko iki pen­si­jos, ar tas, ku­ris ei­na į pa­mo­kas tik dėl at­ly­gi­ni­mo“, – at­vi­rai kal­bė­jo plun­giš­kis. Na, o di­džiau­sias jo pa­stan­gų įver­ti­ni­mas – tė­vų pa­sa­ky­mas, kad vai­kas per vie­nuo­li­ka me­tų pir­mą kar­tą pa­rė­jęs pa­sa­kė, jog pa­ga­liau bu­vo įdo­mi pa­mo­ka.

Klys­ti nor­ma­lu

Jau su­pra­to­me, kad J. Mi­la­šius yra mėgs­ta­mas mo­ki­nių, kad ku­riam nors jis taps pa­vyz­džiu, au­to­ri­te­tu, tad pa­smal­sa­vo­me, kur ta pa­slap­tis, jei iš­mes­tu­me jau­nys­tės fak­to­rių.

„Vie­nas iš ma­no prin­ci­pų – ne­rei­kia bi­jo­ti pa­ro­dy­ti mo­ki­niui, kad ir mo­ky­to­jas ga­li kaž­ko ne­ži­no­ti, ga­li kaž­ko ne­sup­ras­ti ir kad tai nė­ra nei kaž­ko­kia blo­gy­bė, nei kaž­koks aš­tun­tas pa­sau­lio ste­buk­las. Už­ten­ka paaiš­kin­ti, kad ga­li­ma klys­ti, kad ga­li­ma klai­das iš­tai­sy­ti. Tai mo­ki­niui su­tei­kia tik dar dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi“, – at­sklei­dė pa­šne­ko­vas.

Kiek­vie­nas mū­sų lan­kė­me mo­kyk­lą, tad tu­ri­me gra­žių ar ne to­kių gra­žių pri­si­mi­ni­mų, vie­nus mo­ky­to­jus my­lė­jo­me, ki­tų bi­jo­jo­me. O štai J. Mi­la­šius su ši­lu­ma pri­si­me­na bu­vu­sį sa­vo kla­sės va­do­vą Gin­tau­tą Čer­nec­kį: „Jis kaip mo­ky­to­jas pa­li­ko sa­vo da­le­lę ma­ny­je. Jis kaip mo­ky­to­jas, kaip auk­lė­to­jas man bu­vo au­to­ri­te­tas. Su juo tu­rė­jau ry­šį. Tai ir aš no­riu to­kį ry­šį tu­rė­ti su mo­ki­niais. Kai kur jis va­do­va­vo­si fi­lo­so­fi­nė­mis min­ti­mis, tą da­rau ir aš. Tų fra­zių už­tek­da­vo, kad su­pras­tum, ką no­rė­ta pa­sa­ky­ti. Nus­kam­bė­da­vo jos ne­ba­na­liai ir pa­lik­da­vo ga­li­my­bę į si­tua­ci­ją pa­žvelg­ti iš ki­tos pri­zmės.“

Gal kai ku­rie mo­ky­to­jai, per­skai­tę jau­no pe­da­go­go min­tis, sa­kys, kad jis dar ve­da­mas jau­nat­viš­ko mak­si­ma­liz­mo, ki­ti su­tiks su jo pa­mąs­ty­mais, o mes at­si­svei­kin­da­mi no­rė­jo­me iš­girs­ti, ką jis Mo­ky­to­jų die­nos pro­ga pa­lin­kė­tų sau ir ko­le­goms.

„Tiek sau, tiek ko­le­goms pa­lin­kė­siu iš­lai­ky­ti ži­nių troš­ki­mą ir su­si­do­mė­ji­mą dės­to­mu da­ly­ku. Juk jei pa­čiam bus įdo­mu, bus leng­viau per­duo­ti ži­nias mo­ki­niams. Vi­sa tai ve­da į prie­kį. Jei ne­sto­vi­me vie­no­je vie­to­je, mes to­bu­lė­ja­me“, – sa­kė jau­niau­sias ra­jo­no mo­ky­to­jas J. Mi­la­šius.