Prieš ku­rį lai­ką pra­dė­ti ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių val­dy­mo lai­kais pa­sta­ty­tos Rie­ta­vo dva­ro tvo­ros frag­men­tų tvar­ky­mo, res­tau­ra­vi­mo ir re­mon­to dar­bai. Ma­tant ap­link šį kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tą be­si­su­ki­nė­jan­čius res­tau­ra­to­rius, ki­lo min­tis pa­si­do­mė­ti ne tik pa­čiu pro­jek­tu, bet ir sta­ti­niu. Su­si­ti­kę su Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi Vy­tu Rut­kaus­ku iš­gir­do­me tvo­ros is­to­ri­ją, ku­ri, ti­ki­mės, bus įdo­mi ir mū­sų skai­ty­to­jams.

Dva­ro tvo­ros il­gis sie­kė 4 ki­lo­met­rus

Ma­tant Plun­gės ir Ogins­kių gat­vė­se esan­čius tvo­ros frag­men­tus, sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad dvar­vie­tę ka­dai­se juo­sė dau­giau kaip ke­tu­rių ki­lo­met­rų il­gio mū­ri­nė juos­ta. Šian­dien iš jos li­kę vos ke­li šim­tai met­rų, ta­čiau ir jie pa­sa­ko­ja be­veik du šimt­me­čius sie­kian­čią is­to­ri­ją – nuo Ogins­kių lai­kų iki tar­pu­ka­riu vy­ku­sio Že­mai­čių plen­to tie­si­mo, žmo­nių ini­cia­ty­va so­viet­me­čiu or­ga­ni­zuo­tų tal­kų ir da­bar­ti­nių res­tau­ra­vi­mo dar­bų.

Ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių re­zi­den­ci­jos sta­ty­ba Rie­ta­ve pra­dė­ta apie 1833 me­tus. Pag­rin­di­niai dva­ro sta­ty­bos dar­bai vy­ko iki XIX am­žiaus vi­du­rio, nors kai ku­rie pa­sta­tai bu­vo sta­to­mi ir ge­ro­kai vė­liau – net iki 1870-ųjų.

Ple­čian­tis re­zi­den­ci­jai at­si­ra­do bū­ti­ny­bė ap­sau­go­ti di­džiu­lę dva­ro ir par­ko te­ri­to­ri­ją, ku­ri apė­mė maž­daug 70–80 hek­ta­rų. Tuo tiks­lu ir bu­vo pa­sta­ty­ta ma­sy­vi ak­me­nų mū­ro tvo­ra.

Bend­ras tvo­ros il­gis, kaip jau mi­nė­jo­me, sie­kė dau­giau kaip 4 ki­lo­met­rus. Di­džio­ji jos da­lis bu­vo mū­ri­nė, maž­daug 3–3,5 met­ro aukš­čio, o kai kur, pa­vyz­džiui, ties Jau­ju­piu, mū­ras ga­lė­jo siek­ti apie 5 met­rus.

Tuo me­tu tai bu­vo mil­ži­niš­ko mas­to sta­ty­ba. Ak­me­nis rei­kė­jo su­rink­ti, su­skal­dy­ti, su­vež­ti, su­kel­ti ir su­mū­ry­ti be­veik vien ran­ko­mis.

Rau­do­nie­ji var­tai – pa­ra­di­nis įva­žia­vi­mas

Svar­biau­si ir puoš­niau­si bu­vo Rau­do­nie­ji var­tai. Jie lai­ky­ti pa­ra­di­niu įva­žia­vi­mu į dva­ro so­dy­bą, nes bū­tent nuo jų at­si­ver­da­vo rep­re­zen­ta­ci­nis re­zi­den­ci­jos vaiz­das. To­dėl ir tvo­ra ša­lia jų pa­da­ry­ta gra­žes­nė – pa­puoš­ta me­ta­li­niu ažū­ru.

Ki­ti įva­žia­vi­mai į dvar­vie­tę, tarp jų ir Bal­tie­ji var­tai, bu­vo dau­giau kas­die­nės ar ūki­nės pa­skir­ties.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad sie­kiant ap­si­sau­go­ti nuo žmo­nių, ban­dan­čių per­lip­ti mū­rą, nuo­ša­les­nė­se vie­to­se ant tvo­ros vir­šaus bu­vo įtvir­tin­ti ašt­rūs smai­gai ar net stik­lo šu­kės.

Di­džiau­sią smū­gį su­da­vė ne lai­kas, o žmo­gaus spren­di­mai

Pra­si­dė­jęs Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras nu­nio­ko­jo kraš­tą. Maž­daug 1920–1926 me­tais ne­be­li­ko rū­mų ir Rie­ta­ve. Su­vo­ki­mo apie pa­vel­do svar­bą pri­trū­ko ir tar­pu­ka­rio val­džiai. To­dėl tie­siant Že­mai­čių plen­tą, kai pri­rei­kė di­džiu­lio kie­kio ak­me­nų, maž­daug 1930–1936 me­tais išar­dy­ta di­de­lė Rie­ta­vo dva­ro tvo­ros da­lis. Ak­me­nys bu­vo skal­do­mi, da­lis jų sprog­di­na­ma ir nau­do­ja­ma ke­lio pa­grin­dui, įdu­boms už­pil­ti bei ki­tiems dar­bams.

Taip su­nai­kin­tas uni­ka­lus sta­ti­nys ir Rie­ta­vo dva­ro tvo­ra su­gu­lė į Že­mai­čių plen­tą.

Iš­li­ko tik tvo­ros frag­men­tai – maž­daug 400–450 met­rų, ma­to­mi pa­lei Plun­gės ir Ogins­kių gat­ves bei Rau­do­nų­jų var­tų priei­go­se.

XX am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je tvo­ros būk­lė jau bu­vo la­bai pra­sta.

Ir tų frag­men­tų šian­dien gal ne­bū­tų li­kę, jei­gu ne pa­stan­gos, dė­tos juos sau­gant. V. Rut­kaus­kas pri­si­mi­nė, kad pir­mie­ji yran­čio is­to­ri­nio sta­ti­nio gel­bė­ji­mo dar­bai pra­dė­ti maž­daug 1973 me­tais. En­tu­zias­tų dė­ka bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos tal­kos, ku­rio­se da­ly­va­vo anuo­me­ti­nio Že­mės ūkio tech­ni­ku­mo stu­den­tai, vie­tos gy­ven­to­jai.

„Daug ply­ti­nių tvo­ros stul­pe­lių jau bu­vo su­griu­vę, o jų „ke­pu­rės“ – nu­vers­tos, kai ku­rios net su­mes­tos į tven­ki­nį. Per tal­kas jų ieš­ko­jo­me, trau­kė­me iš van­dens ir grą­ži­no­me į vie­tą“, – pri­si­mi­nė tuo me­tu dės­ty­to­ju tech­ni­ku­me dir­bęs V. Rut­kaus­kas.

Mu­zie­jaus di­rek­to­rius pa­sa­ko­jo apie maž­daug 1988–1990 me­tais įvy­ku­sį in­ci­den­tą. Ši­lu­mos ir van­den­tie­kio tra­sas tie­sę dar­bi­nin­kai eks­ka­va­to­riu­mi iš­grio­vė mū­ri­nės tvo­ros da­lį vien tam, kad ne­rei­kė­tų vamz­džių klo­ti po tvo­ra.

Toks ran­go­vų poel­gis su­kė­lė di­de­lį vie­tos žmo­nių pa­si­pik­ti­ni­mą. Rie­ta­ve vei­kęs kul­tū­ros fon­do klu­bas „Pi­la­lė“, vie­tos švie­suo­me­nė ir pa­vel­do gy­nė­jai su­ren­gė mi­tin­gą. Apie įvy­kį bu­vo ra­šo­ma spau­do­je. Po ki­lu­sio skan­da­lo iš­griau­ta tvo­ros da­lis bu­vo at­sta­ty­ta.

Re­mon­tuo­tos „skau­džiau­sios“ vie­tos

Įsi­kū­rus mu­zie­jui, tvo­ros prie­žiū­ra ta­po nuo­sek­les­nė. Apie 2000-uo­sius me­tus pra­dė­ti iš­li­ku­sių frag­men­tų gel­bė­ji­mo dar­bai. Pir­miau­sia su­skub­ta tvar­ky­ti ruo­žą pa­lei Rau­do­nų­jų var­tų alė­ją. Dėl ša­lia au­gan­čių lie­pų šak­nų mū­ras bu­vo smar­kiai pa­stum­tas – kai kur jo nuo­kry­pis sie­kė apie 15–20 cen­ti­met­rų.

Tvo­ra bu­vo tie­si­na­ma kel­tu­vais, pa­si­telk­tas net trak­to­rius. Vie­tos meist­rams pa­vy­ko mū­rą sta­bi­li­zuo­ti ir ap­sau­go­ti nuo vi­siš­ko nu­griu­vi­mo. Vie­nas dau­giau­siai prie šių dar­bų pri­si­dė­ju­sių meist­rų bu­vo da­bar jau a. a. rie­ta­viš­kis An­ta­nas Šiu­pa­ris. Maž­daug 2005-ai­siais pa­lei Plun­gės gat­vę res­tau­ruo­ti by­rė­ję pa­ra­pe­tai, at­sta­ty­ta Šv. Gert­rū­dos kop­ly­tė­lė, steng­ta­si su­stab­dy­ti ply­tų iri­mą. Tvar­ky­ta ir Ogins­kių gat­vė­je, kur kai ku­rios sie­nos da­lys nuo tven­ki­nio pu­sės jau bu­vo iš­vir­tu­sios ar­ba grė­sė vi­siš­kai nu­slink­ti.

At­lie­kant tuos dar­bus, pa­sak V. Rut­kaus­ko, iš­ryš­kė­jo ir vie­na se­no­sios tvo­ros konst­ruk­ci­jos ypa­ty­bė. Jos išo­rė­je su­mū­ry­ti ak­me­nys su­da­ro tar­si du ke­va­lus, o vi­dus kai kur už­pil­dy­tas žvy­ru ir smul­kes­ne me­džia­ga. Pra­dė­jus ir­ti išo­ri­niam mū­rui, vi­di­nis už­pil­das ima slink­ti, to­dėl vi­sa sie­na pra­de­da skės­tis į šo­nus.

2015 m., kai bu­vo mi­ni­mos My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio 250-osios gi­mi­mo me­ti­nės, pa­vy­ko į ju­bi­lie­ji­nę pro­gra­mą įtrauk­ti ava­ri­nės būk­lės tvo­ros da­lies pa­lei Ogins­kių gat­vę res­tau­ra­vi­mą. Bu­vo tvar­ko­mas la­biau­siai pa­žeis­tas mū­ras, esan­tis iki me­ta­li­nės tvo­ros da­lies. Tai bu­vo vie­nas iš ne­dau­ge­lio at­ve­jų, kai di­des­nės apim­ties dar­bai vyk­dy­ti pa­gal kul­tū­ros pa­vel­do res­tau­ra­vi­mo pro­jek­tą.

Iki 2028-ųjų pla­nuo­ja­ma res­tau­ruo­ti vi­są iš­li­ku­sį sta­ti­nį

Kaip jau mi­nė­jo­me, prie tvo­ros dar­buo­ja­si res­tau­ra­to­riai. Pas­kam­bi­nę į Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bę su­ži­no­jo­me, kad is­to­ri­nio ob­jek­to tvar­ky­bos dar­bus at­lie­ka kau­nie­čiai – ma­žo­ji bend­ri­ja „Don­gi­ta“. Šie­met tam tiks­lui skir­ta 205 tūkst. eu­rų. Pro­jek­tą fi­nan­suo­ja Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas, sa­vo fi­nan­si­nį pri­si­dė­ji­mą sky­rė ir Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja.

Ka­dan­gi tvo­ra yra vals­ty­bės sau­go­mas re­gio­ni­nės reikš­mės ar­chi­tek­tū­ros pa­vel­das, dar­bai at­lie­ka­mi griež­tai lai­kan­tis pa­mink­lo­sau­gos rei­ka­la­vi­mų.

Rie­ta­vo dvar­vie­tės tvo­ros tur­būt pir­mą kar­tą po jos pa­sta­ty­mo lau­kia ne sku­bus kaž­ku­rio griū­van­čio frag­men­to gel­bė­ji­mas, o vi­siš­kas su­tvar­ky­mas. Iki 2028 me­tų lie­pos mė­ne­sio, kaip nu­ma­ty­ta pro­jek­te, tu­rė­tų bū­ti res­tau­ruo­ti ir me­ta­lo, ir mū­ro seg­men­tai.

Tvo­ra, ku­ri pa­sa­ko­ja Rie­ta­vo is­to­ri­ją

Šian­dien li­kę ke­li šim­tai met­rų mū­ro ga­li at­ro­dy­ti tik kaip ne­di­de­lė bu­vu­sios dva­ro so­dy­bos de­ta­lė. Ta­čiau XIX am­žiu­je dau­giau kaip ke­tu­rių ki­lo­met­rų il­gio ir vie­to­mis ke­lių met­rų aukš­čio ak­me­ni­nė sie­na bu­vo iš­skir­ti­nis sta­ti­nys.

Jos is­to­ri­jo­je at­si­spin­di ir Rie­ta­vo kles­tė­ji­mas ku­ni­gaikš­čių lai­kais, ir tar­pu­ka­rio mo­der­ni­za­ci­ja, kai se­na­sis pa­vel­das bu­vo au­ko­ja­mas nau­jiems ke­liams, ir žmo­nių pa­stan­gos iš­sau­go­ti bent tai, kas dar li­ko.

Jei­gu ne nuo XX am­žiaus 7–8 de­šimt­me­čių pra­dė­tos tal­kos, vie­tos meist­rų nuo­šir­dus dar­bas, mu­zie­ji­nin­kų ir pa­vel­do sau­go­to­jų pa­stan­gos, šian­dien gal­būt tvo­ros iš vi­so ne­bū­tų li­kę.

To­dėl da­bar­ti­nis res­tau­ra­vi­mas yra ne vien se­no mū­ro ar me­ta­lo re­mon­tas. Tai – ban­dy­mas iš­sau­go­ti pa­sku­ti­nius sta­ti­nio, ka­dai­se juo­su­sio vi­są Rie­ta­vo dva­ro pa­sau­lį, liu­di­nin­kus.