Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­sa­ky­ti, kad neį­var­di­na­mi trys ža­lio­jo na­mo sa­vi­nin­kai iš plun­giš­kių ir vie­tos val­džios ty­čio­ja­si jau be­ne de­šimt­me­tį. Pa­čio­je mies­to šir­dy­je esan­tis sta­ti­nys jau dau­gy­bę me­tų lai­kė­si tik ant gar­bės žo­džio, o val­di­nin­kai net ne­tai­kė jam mak­si­ma­laus ne­kil­no­ja­mo­jo mo­kes­čio ta­ri­fo, ko­kiu bau­džia­mi ki­ti ap­si­lei­dė­liai.

Opo­zi­ci­jai iš­kė­lus šį fak­tą į vie­šu­mą, ban­dy­ta tei­sin­tis, kad įvy­ko klai­da ir kad se­niū­ni­ja tie­siog ne­pas­te­bė­jo ža­lio­jo vai­duok­lio, su­da­ri­nė­da­ma ap­si­lei­dė­lių są­ra­šą.

Po šios žie­mos, nuo snie­go įgriu­vus sto­gui, pa­sta­to sa­vi­nin­kai nu­sam­dė dar­bi­nin­kus ir nuar­dė ant­rą­jį aukš­tą, o pir­mą­jį pa­li­ko riog­so­ti, tuo dar la­biau su­bjau­ro­da­mi cent­ri­nę mies­to da­lį.

Tik štai Sa­vi­val­dy­bės va­do­vai ir ta­da ne­ma­tė ta­me bė­dos, neuž­si­kirs­da­mi kar­to­jo, kad pa­sta­to sa­vi­nin­kams nė­ra leng­va, nes nu­grio­vus ža­lią­jį na­mą, grius ir prie jo pri­šlie­tas bal­ta­sis (be­je, taip pat ne­gy­ve­na­mas ir jau dau­gy­bę me­tų ap­leis­tas). Ne­duok, Die­ve, ta­da ža­lio­jo na­mo sa­vi­nin­kai tu­rės ne­ma­lo­nu­mų – žiū­rėk, bal­to­jo na­mo val­dy­to­jas dar su­ma­nys juos į teis­mą pa­duo­ti.

O tie­sa ta, kad pa­ti Sa­vi­val­dy­bė jau se­niai tu­rė­jo pra­dė­ti by­li­nė­tis su vai­duok­lio sa­vi­nin­kais, bet kaž­ko­dėl ėmė­si ne kal­tin­to­jų, o gy­nė­jų vaid­mens, pa­min­da­mi tei­sė­tus mies­tie­čių in­te­re­sus.

Prieš ke­lias sa­vai­tes si­tua­ci­ja dar la­biau komp­li­ka­vo­si, įgriu­vus ža­lio­jo na­mo vi­di­nei per­tva­rai, vie­na išo­ri­nių sie­nų pa­ki­bo ant Ma­ry­tės plau­ko. Bet sa­vi­nin­kai ir čia ra­do ori­gi­na­lią išei­tį – ati­tvė­rė pa­lei na­mą esan­tį ša­li­gat­vį pa­ran­ki­nėm prie­mo­nėm, iš­va­ry­da­mi pės­čiuo­sius ei­ti va­žiuo­ja­mą­ja gat­vės da­li­mi.

„Ne­ži­nau, ar tas ža­lias na­mas at­spin­di šios ka­den­ci­jos dar­bą, ar vi­sos Plun­gės toks vei­das yra?! Jei ta sie­na virs­tų, tai tik­riau­siai už­da­ry­tu­me vi­są pa­grin­di­nę mies­to ar­te­ri­ją – J. Tu­mo-Vaiž­gan­to gat­vę“, – to­kia si­tua­ci­ja ket­vir­ta­die­nį vy­ku­sio Ta­ry­bos po­sė­džio me­tu ste­bė­jo­si opo­zi­ci­jos ly­de­ris Min­dau­gas Kau­nas.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

O ki­tas Ta­ry­bos na­rys Ro­ber­tas End­ri­kas iš­si­reiš­kė dar ašt­riau. Jis pri­mi­nė, kad at­lie­kant grio­vi­mo dar­bus yra pri­va­lo­mas pro­jek­tas ar­ba dar­bų ap­ra­šas, taip pat bū­ti­na tu­rė­ti tech­ni­nį pri­žiū­rė­to­ją. Šiuo at­ve­ju, pa­sak jo, griau­na­ma sa­va­va­liš­kai, ne­si­lai­kant jo­kių rei­ka­la­vi­mų.

„Jei bū­tų grio­vi­mo dar­bų pro­jek­tas ir tech­ni­nis pri­žiū­rė­to­jas, tik­rai ne­bū­tų tų pa­le­čių mies­to cent­re (ku­rio­mis da­bar už­tver­tas ša­li­gat­vis – aut.), tik­rai ne­bū­tų se­nas as­bes­ti­nis ši­fe­ris dras­ko­mas rep­lė­mis. Nie­kas ne­pri­žiū­ri tų dar­bų, nie­kam neį­do­mu. Vie­ną kar­tą gal pra­dė­kit šne­kė­tis iš ki­tos po­zi­ci­jos. Aš su­pran­tu, kad vi­si plun­giš­kiai esam, bet ne­gi tie sa­vi­nin­kai to­kio aukš­to ran­go, kad jūs bi­jot juos net pa­ju­dint? Me­re, jei­gu jūs bi­jot, aš ne­ži­nau, kas ta­da ga­li ne­bi­jo­ti. Gal čia jū­sų ko­kie drau­gai ar rė­mė­jai?“ – klau­si­mus žė­rė R. End­ri­kas, ta­čiau nė į vie­ną at­sa­ky­mo ne­ga­vo.

„Pa­ti­kė­kit, Ro­ber­tai, bai­mės jaus­mo ne­tu­riu“, – pa­ti­ki­no me­ras, bet tuoj nu­su­ko kal­bą ki­ta te­ma, už­trauk­da­mas jau daug kar­tų gir­dė­tą dai­ne­lę, kaip sun­ku ža­lio­jo na­mo sa­vi­nin­kams, nes nie­kas ne­vyks­ta pa­gal jų no­rą.

Kiek konk­re­tes­nis Ta­ry­bos po­sė­džio me­tu bu­vo Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Da­lius Pe­čiu­lis. Jis paaiš­ki­no, kad ža­lio­jo na­mo sa­vi­nin­kams yra duo­tas ter­mi­nas pa­ša­lin­ti pa­sta­to li­ku­čius ne­del­siant.

„Sa­vi­nin­kams iš­siųs­tas raš­tiš­kas ra­gi­ni­mas grio­vi­mo dar­bus at­lik­ti iki bir­že­lio ant­ro­sios, jie žo­diš­kai in­for­ma­vo, kad pla­nuo­ja tą pa­da­ry­ti iki bir­že­lio 6–7 die­nos. Bet jei­gu ne­su­sit­var­kys iki 2-os die­nos, ti­kė­ti­na, mes tai­ky­sim ad­mi­nist­ra­ci­nę nuo­bau­dą ir po to vėl ra­šy­sim raš­tą, jei­gu bus rei­ka­lin­ga, atei­ty kreip­si­mės į teis­mą ar dar kaž­kur“, – kal­bė­jo D. Pe­čiu­lis.

Tai­gi, su­ži­bo ma­ža vil­tis (nors ir pa­rams­ty­ta žo­de­liu „ti­kė­ti­na“), kad iki mies­to šven­tės ža­lio­jo pū­li­nio aikš­tė­je ne­liks. Na, o mes sa­vo ruož­tu pra­tę­si­me šį žo­džių žai­di­mą pri­dur­da­mi, kad la­bai ti­kė­ti­na, jog plun­giš­kiai ne­pa­mirš šios is­to­ri­jos ir ki­tą pa­va­sa­rį per rin­ki­mus pa­sa­kys, ką ma­no apie ją.