Pir­ma­sis Gied­riaus at­sa­ky­mas nu­ste­bi­na. Ne to­dėl, kad jis gy­dy­to­jas. Ir ne to­dėl, kad pa­si­rin­ko tap­ti gink­luo­to pa­si­prie­ši­ni­mo šau­liu. Nus­te­bi­na jo at­vi­ru­mas. „Tur­būt ne­pa­ti­kė­si­te, bet į šau­lius ma­ne at­va­rė bai­mė.“ Bai­mę Gied­rius va­di­na vie­nu na­tū­ra­liau­sių jaus­mų. To­kiu, ku­rį jau­čia kiek­vie­nas, su­pran­tan­tis, kad vie­ną die­ną prie­šas ga­li pa­si­bels­ti į du­ris.

„Kai su­pran­ti, kad prie­šas ga­li bū­ti už var­tų, na­tū­ra­liai at­si­ran­da bai­mė. Vie­ni stre­si­nė­je si­tua­ci­jo­je bė­ga, ki­ti sto­ja ir kau­na­si. Ta­da su­pran­ti, kad tu­ri mo­kė­ti orien­tuo­tis ap­lin­ko­je, ap­si­gin­ti ir ap­gin­ti sa­vo šei­mą“, – sa­ko jis.

Tą aki­mir­ką, pa­sak Gied­riaus, kiek­vie­nas tu­ri ap­si­spręs­ti, kaip į tą bai­mę rea­guos.

„Aš pa­si­rin­kau, kaip ir pri­klau­so že­mai­čiui ar kur­šiui, ka­rin­gų gen­čių pa­li­kuo­niui, sto­ti kau­tis. Jei­gu rei­kės – tą ir da­ry­si­me“, – tei­gia jis.

Apie tai kal­ba žmo­gus, įpra­tęs pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už ki­tų žmo­nių gy­vy­bes. Gied­rius Ra­ma­naus­kas yra gy­dy­to­jas oto­ri­no­la­rin­go­lo­gas, taip pat ei­nan­tis Plun­gės li­go­ni­nės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo pa­rei­gas.

Ruoš­tis pra­dė­jo dar prieš tap­da­mas šau­liu

Ka­ras Uk­rai­no­je jo ap­si­spren­di­mą tik su­stip­ri­no. Dar prieš sto­da­mas į Šau­lių są­jun­gą Gied­rius pra­dė­jo ruoš­tis sa­va­ran­kiš­kai – įgi­jo lei­di­mą gink­lui, re­gu­lia­riai lan­kė­si šau­dyk­lo­je. Pri­si­jun­gi­mas prie Šau­lių są­jun­gos ta­po na­tū­ra­liu žings­niu – čia jis ga­lė­jo ne tik to­liau to­bu­lin­ti jau tu­ri­mus įgū­džius, bet ir iš­mok­ti to, ko neiš­moks­ti ruoš­da­ma­sis vie­nas.

Pak­laus­tas, ką svar­biau­sio da­vė Šau­lių są­jun­ga, Gied­rius ne­kal­ba nei apie šau­dy­mą, nei apie tak­ti­ką: „Svar­biau­sia, ką įgi­jau, – dis­cip­li­na. Ji la­bai pra­ver­čia tiek dir­bant gy­dy­to­ju, tiek bū­nant vie­nu iš gy­dy­mo įstai­gos va­do­vų.“

Dar vie­nas ne­ti­kė­tas jo pri­si­pa­ži­ni­mas – į Šau­lių są­jun­gą jis atė­jo ne tik mo­ky­tis ar ieš­ko­da­mas nau­dos sau.

„Atė­jau ne tiek tam, kad ką nors gau­čiau. Atė­jau tam, kad ga­lė­čiau per­duo­ti tam tik­ras sa­vo ži­nias ko­le­goms“, – tvir­ti­na pa­šne­ko­vas.

Kal­bė­da­mas apie Šau­lių są­jun­gą, Gied­rius pa­ste­bi, kad ne­ma­žai žmo­nių vis dar klai­din­gai įsi­vaiz­duo­ja, kas yra šau­lio tar­ny­ba.

„Daž­nai sa­vo ap­lin­ko­je gir­džiu sa­kant: gal aš ne­tin­ka­mas šau­liams, gal ne­pa­ne­šiu kup­ri­nės, gal neat­lai­ky­siu fi­zi­nio krū­vio ar, esant rei­ka­lui, ne­ga­lė­siu atim­ti gy­vy­bės“, – pa­sa­ko­ja jis.

Ta­čiau, anot Gied­riaus, šau­lio tar­ny­ba nė­ra vien apie tai: „Šau­lio tar­ny­bo­je yra dau­gy­bė spe­cia­li­za­ci­jų, ku­rio­se ir be gink­luo­to pa­si­prie­ši­ni­mo pa­pras­tas ci­vi­li­nis dar­bas ga­li tu­rė­ti le­mia­mą įta­ką tiek tak­ti­niu, tiek stra­te­gi­niu lyg­me­niu.“

To­dėl, jo ma­ny­mu, svar­biau­sia ne iš anks­to nu­spręs­ti, kad to­kia veik­la – ne tau, o atei­ti ir pa­ma­ty­ti ją iš ar­ti.

„Ma­nau, kad kiek­vie­nas dve­jo­jan­tis tu­rė­tų atei­ti, pa­ban­dy­ti, pa­si­gi­lin­ti ir su­pras­ti, apie ką iš tik­rų­jų yra ši tar­ny­ba. Gal­būt ta­vo vie­ta bus ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riu­je. Gal dro­nų pa­jė­go­se. Gal in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų sri­ty­je. Šian­dien kiek­vie­na kom­pe­ten­ci­ja ga­li bū­ti gy­vy­biš­kai svar­bi“, – kal­ba Gied­rius.

Šau­lių tar­ny­bo­je – dau­giau „džia­zo“

Kal­bė­da­mas apie pa­si­rin­ki­mą pri­si­jung­ti prie Šau­lių są­jun­gos, Gied­rius pa­var­to­ja ne­ti­kė­tą žo­dį – džia­zas.

„Šau­lių tar­ny­bo­je yra dau­giau džia­zo. Dau­giau imp­ro­vi­za­ci­jos. Man tai la­bai pa­tin­ka.“

Jis aiš­ki­na, kad kal­ba ne apie tai­syk­lių ne­pai­sy­mą, o apie ge­bė­ji­mą grei­tai pri­si­tai­ky­ti prie be­si­kei­čian­čių ap­lin­ky­bių ir ieš­ko­ti nau­jų spren­di­mų.

„Uk­rai­nos ka­ras pa­ro­dė, kaip kei­čia­si mū­šio lau­kas. Dro­nai ir dau­gy­bė ki­tų spren­di­mų at­si­ra­do ne to­dėl, kad taip bu­vo pa­ra­šy­ta sta­tu­te ar įsa­ky­me. Jie at­si­ra­do to­dėl, kad žmo­nės į pro­ble­mą pa­žvel­gė pla­čiau.“

Ši min­tis, at­ro­do, pui­kiai api­bū­di­na ir pa­tį Gied­rių. Gy­dy­to­jas ir šau­lys – abie­jo­se sri­ty­se jis pir­miau­sia kal­ba ne apie pa­rei­gas, o apie at­sa­ko­my­bę ir ge­bė­ji­mą imp­ro­vi­zuo­ti.

„Šau­lio tar­ny­ba – apie vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą“

Ta­čiau be­ne stip­riau­sia jo min­tis nu­skam­ba kal­bant ne apie gink­lus, o apie žmo­nes: „Kiek­vie­nam gink­luo­tam ka­riui rei­kia bent pen­kių ne­gink­luo­tų žmo­nių pa­gal­bos. Rei­kia lo­gis­tų. Rei­kia žmo­nių, ku­rie pa­si­rū­pins mai­ti­ni­mu, su­teiks in­for­ma­ci­ją ar sau­gų prie­globs­tį. Rei­kia žval­gų. Šau­lio tar­ny­ba nė­ra vien apie mū­šio lau­ką. Ji yra apie vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą.“

Po­kal­bio pa­bai­go­je pa­pra­šy­tas vie­nu sa­ki­niu at­sa­ky­ti, ko­dėl ver­ta tap­ti šau­liu, Gied­rius trum­pam su­si­mąs­to. At­sa­ky­mas tel­pa į vie­ną sa­ki­nį: „Svar­biau­sia – kad atė­jus die­nai X tu ži­no­si, ką da­ry­ti.“

Gal­būt bū­tent ši min­tis ge­riau­siai paaiš­ki­na jo spren­di­mą. Ne bai­mė at­ve­dė Gied­rių Ra­ma­naus­ką į Šau­lių są­jun­gą. Ji tik pri­ver­tė už­duo­ti sau klau­si­mą – bėg­ti ar kau­tis.

Jur­ga CHOMS­KY­TĖ, Lie­tu­vos šau­lių są­jun­ga