Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Nuo mo­kyk­li­nių skel­bi­mų iki ta­py­bos

Da­lia gi­mė 1964 me­tais Už­pel­kių kai­me, Pla­te­lių se­niū­ni­jo­je. Pieš­ti, pri­si­me­na, la­bai mė­go nuo vai­kys­tės. Mo­kyk­lo­je ta­da ne­bu­vo spaus­din­tu­vų nei ki­tų prie­mo­nių, tai kai rei­kė­da­vo pa­ra­šy­ti ir pa­puoš­ti ko­kį skel­bi­mą, vi­sa­da tal­kin­da­vo.

Paš­ne­ko­vė Kau­no me­no mo­kyk­lo­je stu­di­ja­vo siu­vi­nė­ji­mą, tuo pat me­tu ypa­tin­gai do­mė­jo­si pie­ši­mu ir ta­py­ba. Su bu­vu­siu kla­sės drau­gu Al­giu Jakš­tu su­kū­ru­si šei­mą, užau­gi­no tris sū­nus – Val­de­ma­rą, Va­len­tą ir Ne­ri­jų.

„Vai­kams paau­gus pra­dė­jom mo­ky­tis. Pir­ma­sis į ar­chi­tek­tū­rą Vil­niu­je įsto­jo Val­de­ma­ras, po me­tų aš su­gal­vo­jau sto­ti į Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­tą mo­ky­tis kos­tiu­mo di­zai­no, dar ki­tais me­tais stu­di­juo­ti įsto­jo Va­len­tas. Kar­tu va­žiuo­da­vom su juo iš Pla­te­lių į pa­skai­tas Tel­šiuo­se. Vy­ras tuo me­tu dir­bo už­sie­ny­je – pa­dė­jo stu­den­tau­jan­tiems. Aš, be­je, gau­da­vau sti­pen­di­ją už ge­rą mo­ky­mą­si“, – su šyp­se­na apie dvie­jų sū­nų ir jos pa­čios stu­di­jų me­tus kal­bė­jo Da­lia.

Ne vie­ną ta­py­bos dar­bų pa­ro­dą su­ren­gu­si mo­te­ris iš­si­ski­ria sa­vi­tu sti­liu­mi. Ji ta­po me­ta­li­nė­mis men­te­lė­mis, ne tep­tu­kais, ne­bi­jo tirš­to da­žo ir sa­vi­to vaiz­do. Vie­nas at­pa­žįs­ta­miau­sių jos dar­bų mo­ty­vų – avys. Pa­me­na, jog šį mo­ty­vą jai ka­dai­se pa­siū­lė ta­py­bos dės­ty­to­ja. „Kai nu­pie­šiu avį, tar­tum kaž­kas at­si­ve­ria vi­du­je – sa­kė ji. – Kar­tą iš emo­ci­jos, di­de­lio pyk­čio nu­ta­py­to­je avy­je pa­ma­čiau sa­ve to­kią, ko­kia tuo me­tu bu­vau – di­de­lėm akim, di­džiu­liais ra­gais, su­py­ku­sią…“

As­me­ni­nio Da­lios JAKŠ­TIE­NĖS al­bu­mo nuotr.

As­me­ni­nio Da­lios JAKŠ­TIE­NĖS al­bu­mo nuotr.

Jos dar­bai tuo ir sa­vi­ti – ką be­pieš­tų, daž­nai į pa­veiks­lą „įlen­da“ ko­kia avy­tė. Ne vie­ną to­kią ga­li­te iš­vys­ti Pla­te­lių cent­re prieš ke­le­tą me­tų du­ris at­vė­ru­sia­me šei­mos res­to­ra­ne „Bist­ro Pran­ce“ – čia ant sie­nų pui­kuo­ja­si ir in­ter­je­rą puo­šia Da­lios ta­py­ti pa­veiks­lai.

Ta­py­ba pla­te­liš­kei – at­si­pa­lai­da­vi­mas ir ga­li­my­bė ra­miai iš­reikš­ti sa­vo emo­ci­jas, jaus­mus, su­pan­tį pa­sau­lį. Ar­ti­mie­ji jau ži­no, kad ge­riau­sia do­va­na mo­te­riai yra da­žai, dro­bės. Ir ta­py­ti ji mėgs­ta vie­nu­mo­je, kai ga­li at­si­duo­ti tik tam.

„Pa­va­sa­ris yra ma­no ta­py­mo lai­kas, o žie­mą vi­sai ne­ga­liu kur­ti, yra kaž­koks są­stin­gis. Ta­da už­sii­mu ki­to­mis veik­lo­mis“, – sa­ko ji. Pla­te­liš­kiai ją ži­no kaip folk­lo­ris­tę, pui­kiai dai­nuo­jan­čią bei vai­di­nan­čią ak­ty­vią mo­te­rį. Su pie­šian­čio­mis drau­gė­mis Da­lia kar­tais ren­gia vie­nos die­nos pie­ši­mo ple­ne­rus, o šal­tuo­ju me­tų lai­ku šeš­ta­die­niais vi­sus, no­rin­čius ta­py­ti, kvie­čia į bu­vu­sį Pla­te­lių dva­ro svir­ną.

Mo­te­ris džiau­gia­si vi­sa­da jau­čian­ti be­są­ly­gi­nį šei­mos pa­lai­ky­mą. O ge­riau­siu drau­gu va­di­na su­tuok­ti­nį Al­gį, ku­ris vi­sa­da ša­lia, vi­suo­se gy­ve­ni­mo at­ve­juo­se. Anks­čiau net ap­trauk­da­vo rė­me­lius dro­be, kad tik žmo­na ga­lė­tų pil­dy­ti sa­vo sva­jo­nę pieš­ti.

Gy­ve­ni­mas ne­gai­lė­jo skau­džių pa­tir­čių

Da­lios gy­ve­ni­mas nuo pat anks­ty­vos vai­kys­tės ne­bu­vo ro­žė­mis klo­tas. Bū­da­ma tre­jų me­tu­kų ji bu­vo pa­lik­ta pas ne­pa­žįs­ta­mus žmo­nes, vė­liau ją pa­siė­mė au­gin­ti te­ta – ma­mos se­suo. Ma­žai mer­gy­tei la­bai trū­ko ma­mos mei­lės, rū­pes­čio ir ši­lu­mos. Dėl to vi­sa­da jau­tė vi­di­nį skaus­mą, bet nie­kam nie­ka­da ne­si­sa­kė, ne­si­guo­dė… Bū­da­ma ke­tu­rias­de­šim­ties su­ži­no­jo ma­mos ad­re­są, kar­tu su vy­ru nu­vy­ko pas ją į ki­tą ša­lį. Su­si­pa­ži­no Da­lia ir su dviem sa­vo bro­liais. Tik ry­šio su ma­ma ne­pa­ju­to, ne­bu­vo, kaip ji sa­kė, jo­kios ši­lu­mos, neiš­gir­do at­si­pra­šy­mo, nors jį ma­ma lyg ir iš­ta­rė…

Ki­tas įvy­kis, pa­ženk­li­nęs vi­sos Jakš­tų šei­mos gy­ve­ni­mą ne­pa­ke­lia­mu skaus­mu, – sū­naus Va­len­to žū­tis, įvy­ku­si dau­giau nei prieš de­šimt me­tų. Gal­būt vie­na iš vie­tų, kur Da­lia ga­lė­jo vėl iš nau­jo su­si­dė­lio­ti sa­ve ir pri­si­kel­ti gy­ve­ni­mui, bu­vo kū­ry­ba, bu­vi­mas tarp žmo­nių, da­ly­va­vi­mas įvai­rio­se me­ni­nė­se veik­lo­se.

As­me­ni­nio Da­lios JAKŠ­TIE­NĖS al­bu­mo nuotr.

„Ja ga­li­ma vi­siš­kai pa­si­ti­kė­ti“

Mo­te­ris yra folk­lo­ro an­samb­lio „Pla­telē“ na­rė, vai­di­na kul­tū­ros na­mų dra­mos stu­di­jo­je, mez­ga raš­tuo­tus mez­gi­nius. „Da­lia la­bai drau­giš­ka, ge­ros šir­dies, pir­mo­ji at­sku­bės į pa­gal­bą net ne­pra­šo­ma, jei tik pa­jus, kad rei­kia. Be to, ji itin at­sa­kin­ga ir dar­be, pa­da­rys iki men­kiau­sių smulk­me­nų vis­ką kaip rei­kiant. O jau ta­len­tin­ga vi­sa­pu­siš­kai“, – taip šio straips­nio he­ro­ję api­bū­di­no jos bend­ra­dar­bė ir il­ga­me­tė drau­gė Al­do­na Kup­re­ly­tė. Šil­tai, kaip apie ypa­tin­gai nuo­šir­dų bei pa­ti­ki­mą žmo­gų, apie Da­lią at­si­lie­pia ir folk­lo­ro an­samb­lio va­do­vai Alio­na bei Ai­va­ras Al­mi­nai bei ki­ti ją ge­rai pa­žįs­tan­tys.

Kai pa­ro­do­je Juodk­ran­tė­je Da­liai bu­vo su­teik­tas žo­dis, ji nuo­šir­džiai pri­si­pa­ži­no, jog Kur­šių ne­ri­jos gam­tą ta­py­ti jai bu­vo ne­drą­su. „Bi­jo­jau su­ga­din­ti to­kį gro­žį“, – šyp­so­da­ma­si sa­kė ji ir pa­brė­žė, kad la­biau­siai ple­ne­ro me­tu ją su­ža­vė­jo pa­sa­ko­ji­mai apie vėt­run­ges. Mo­te­riai bu­vo ne­ti­kė­ta, kiek daug in­for­ma­ci­jos apie žmo­gų, jo gy­ve­ni­mą, pro­fe­si­ją, po­mė­gius ir šei­mą ga­li jos pa­pa­sa­ko­ti. Vėt­run­ges pa­ti Da­lia pie­šė net ke­liuo­se pa­veiks­luo­se, ži­no­ma, ne­pa­mirš­da­ma ir vi­sur ją ly­din­čių avy­čių.

Ple­ne­ro da­ly­vių dar­bai bus eks­po­nuo­ja­mi vi­suo­se na­cio­na­li­niuo­se par­kuo­se, ku­rie šie­met šven­čia sa­vo 35-me­tį. Jais bus ga­li­ma pa­si­gro­žė­ti ir Pla­te­liuo­se, Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko šir­dy­je.

Da­lia sa­vo kū­ry­bos ne­lai­ko var­žy­mu­si su ki­tais. Kon­kur­suo­se ne­da­ly­vau­ja, nes pa­ti sa­vęs ne­lai­ko la­bai stip­ria me­ni­nin­ke. Ta­čiau la­biau­siai ver­ti­na tai, kad tu­ri sa­vi­tą brai­žą ir ži­no, kad jos nu­ko­pi­juo­ti neį­ma­no­ma. To­dėl jos pa­veiks­lai – tik vie­na Da­lios gy­ve­ni­mo da­lis. Ki­ta – šei­ma, drau­gai, dai­na, teat­ras, dar­bas, Pla­te­lių kraš­tas ir žmo­nės, ku­riems ji da­li­ja sa­vo lai­ką bei kū­ry­bą.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 10 000 Eur.