Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Is­to­ri­jos pa­mo­ka

Net­ru­kus kal­ba pa­si­su­ka prie bui­tiš­kes­nių te­mų – apie uni­for­mų rei­ka­lus ir mo­kyk­los ta­ry­bos rin­ki­mus. Bet tuoj nu­skam­ba skam­bu­tis ir atei­na lai­kas vi­siems su­sės­ti į suo­lus. Šur­mu­lys kiek pri­ty­la, ta­čiau vi­są pa­mo­ką taip ir ne­pa­lie­ka kla­sės – vyks­ta gy­va dis­ku­si­ja apie Is­la­mo re­li­gi­ją ir ne­se­niai Kau­ne bai­ke­rių su­reng­tą pro­tes­to ak­ci­ją prie me­če­tės.

Ap­ta­rus šią te­mą, vai­kai do­mi­si ki­tu re­zo­nan­si­niu įvy­kiu – Lie­tu­vos sie­ną kir­tu­siu ir ga­liau­siai nai­kin­tu­vų nu­muš­tu dro­nu. Žong­li­ruo­da­mas tarp mo­ko­mo­sios me­džia­gos ir kas­die­ny­bės įvy­kių, gir­dė­da­mas ir ma­ty­da­mas vi­sus 20 vai­kų, bet nie­ka­da ne­pa­leis­da­mas iš akių to vie­no ar dvie­jų, rei­ka­lau­jan­čių dau­giau­siai dė­me­sio, jau­na­sis pe­da­go­gas G. Ra­mo­nas dar kar­tą pa­tvir­tin­tą se­ną tie­są: dar­bas mo­kyk­lo­je – ne silp­niems.

Paš­ne­ko­vas Aka­de­mi­ko A. Ju­cio pro­gim­na­zi­jo­je dir­ba dvi die­nas per sa­vai­tę, tiek vie­ną, tiek ant­rą die­ną tu­ri po pen­kias pa­mo­kas, skai­čiuo­ja mo­kan­tis apie 100 mo­ki­nių. Šį rug­sė­jį mo­kyk­lo­je jis pra­dė­jo ket­vir­tus me­tus, de­rin­da­mas mo­ky­to­ja­vi­mą su dar­bu Sa­vi­val­dy­bė­je, kur ei­na pa­vel­do­sau­gi­nin­ko pa­rei­gas. Be to, G. Ra­mo­nas yra jau­nas tri­jų vai­kų tė­tis, tai­gi pel­ny­tai ga­li bū­ti va­di­na­mas dau­gia­vai­kiu. Bet plun­giš­kiai jį ge­riau pa­žįs­ta kaip tik­rą sa­vo kraš­to is­to­ri­jos ži­no­vą ir my­lė­to­ją, ne­sun­kiai už­kre­čian­tį šia mei­le ir ki­tus.

Ne­ti­kė­tas kar­je­ros vin­gis

Be­si­suk­da­mas tarp dvie­jų pa­sau­lių: tarp nuo­lat šur­mu­liuo­jan­čios ir gy­vos mo­kyk­los bei tei­sės ak­tų griež­tai re­gu­liuo­ja­mo dar­bo Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je, vy­ras su šyp­se­na kal­ba apie šių dvie­jų dar­bų skir­tu­mus. Pa­sak pa­šne­ko­vo, dar­bas mo­kyk­lo­je – la­bai gy­vas ir di­na­miš­kas. Čia per 45 mi­nu­tes tu­ri spė­ti iš­dės­ty­ti ei­na­mą me­džia­gą, nuo­lat ma­ty­ti vi­są kla­sę, net ir ta­da, kai esi nu­si­su­kęs į len­tą, gir­dė­ti vi­sus, vi­siems at­sa­ky­ti. Net jei ku­riam iš mo­ki­nių ky­la klau­si­mas, ko­kia bu­vo Jė­zaus Kris­taus pa­var­dė ar, tar­kim, ko­dėl pro­tes­tuo­to­jai prie Kau­no me­če­tės at­si­tem­pė kiau­lės gal­vą.

Už­vė­rus mo­kyk­los du­ris, Sa­vi­val­dy­bė­je pa­si­tin­ka vi­sai ki­to­kia rea­ly­bė. Vis tik šis ra­ši­nys – ne apie ją. Šį kar­tą su­si­tin­ka­me pa­si­kal­bė­ti apie pe­da­go­go kar­je­rą ir pa­šau­ki­mą. Tie­sa, po­kal­bio me­tu pa­sta­ra­sis žo­dis nė kar­to taip ir ne­nus­kam­ba, mat pa­šne­ko­vas iš­kart pri­si­pa­žįs­ta dirb­ti mo­ky­to­ju nie­ka­da ne­pla­na­vęs. Net­gi prie­šin­gai – at­lik­da­mas pra­kti­ką „Ry­to“ mo­kyk­lo­je jį ku­ra­vu­siai mo­ky­to­jai sy­kį pa­sa­kęs: „Ne­bi­jo­kit, mo­ky­to­ju aš tik­rai ne­bū­siu“. Bet čia at­si­ti­ko gy­ve­ni­mas ir vie­ną die­ną vy­ras ga­vo Aka­de­mi­ko A. Ju­cio pro­gim­na­zi­jos siū­ly­mą iš­ban­dy­ti sa­ve mo­ky­to­jo vaid­me­ny.

Nuo duo­to pa­ža­do nie­ka­da ne­dirb­ti mo­kyk­lo­je bu­vo praė­ję ne­ma­žai lai­ko, tad gau­tą pa­siū­ly­mą G. Ra­mo­nas at­sa­kin­gai ap­svars­tė ir ga­liau­siai nu­ta­rė pa­ban­dy­ti.

Kur beei­si, vi­sur sa­ve ra­si

Vis tik bet kas, pa­no­rė­jęs, mo­ky­to­ju ne­ga­li dirb­ti – net ir šiais lai­kais, kai dra­ma­tiš­kai trūks­ta ga­lin­čių ir no­rin­čių dirb­ti šį dar­bą. Du­ris į mo­kyk­lą pa­šne­ko­vui at­vė­rė Edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te baig­tos is­to­ri­jos ba­ka­lau­ro stu­di­jos ir įgy­ta mo­ky­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ja.

„Bai­gus to­kias stu­di­jas pa­si­rin­ki­mų ne­daug: ei­ti dirb­ti į Sa­vi­val­dy­bę, į mo­kyk­lą, mu­zie­jų ar­ba į bib­lio­te­ką“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas, pa­ts pa­si­rin­kęs pir­mą­jį ke­lią ir ban­dęs iš­si­ža­dė­ti ant­ro­jo, bet…

Įdo­mu tai, kad bai­gia­mo­sio­se kla­sė­se G. Ra­mo­nas is­to­ri­jos pa­mo­kų net ne­tu­rė­jo, ta­čiau is­to­ri­ją la­bai mė­go. Šį po­mė­gį vis pa­kurs­ty­da­vo pa­si­tai­ky­da­vu­sios ga­li­my­bės pa­bend­rau­ti su is­to­ri­jos mo­ky­to­ju Bro­nis­lo­vu Po­ciu­mi.

Apsk­ri­tai mo­kyk­lo­je plun­giš­kis ne­bu­vo itin pa­žan­gus mo­ki­nys, ne­tgi prie­šin­gai – na­mo ne­šda­vo ne pa­čius ge­riau­sius pa­žy­mius. Tad to­li­mes­nis ke­lias bai­gus de­šimt­me­tę mo­kyk­lą kaip ir bu­vo aiš­kus – moks­lai pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je. Bet be­si­mo­kant jo­je po­žiū­ris kar­di­na­liai pa­si­kei­tė, at­si­ra­do mo­ty­va­ci­ja siek­ti aukš­to­jo moks­lo. Iš pra­džių svars­tė rink­tis ne ma­žiau pa­ti­ku­sią geog­ra­fi­ją, ta­čiau neįs­to­jo. O da­bar džiau­gia­si, kad ga­liau­siai pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti is­to­ri­ją ir da­bar ga­li sa­vo ži­nio­mis da­lin­tis su jau­ną­ja kar­ta.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

„Aš pa­ts be ga­lo di­džiuo­juo­si, kad ma­no ant­ros kar­tos pro­se­ne­liai yra gi­mę Plun­gės ra­jo­ne, ma­no šak­nys čia sie­kia ke­lis šim­tus me­tų at­gal. To­dėl ir mo­ki­nius sten­giuo­si su­pa­žin­din­ti su mū­sų mies­to praei­ti­mi. La­bai ti­kiuo­si, kad is­to­ri­ja jų ne­nu­vils, kad jie neu­žaugs pik­ti ant jos. Gal ir ne­bus is­to­ri­kų iš jų, ta­čiau tu­rės bend­rą iš­ma­ny­mą apie praei­ty vy­ku­sius pro­ce­sus. Ne­re­tai sa­kau, kad pa­sau­lio is­to­ri­ja – tai vie­nos sker­dy­nės, ne­si­bai­gian­tys ka­rai, in­te­re­sų konf­lik­tai. Bet kai ži­nai sa­vo ša­lies, sa­vo kraš­to praei­tį, esi di­des­nis pa­trio­tas, la­biau di­džiuo­jie­si sa­vo šak­ni­mis“, – įsi­ti­ki­nęs pe­da­go­gas.

Kas bend­ro tarp kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų ir Ala­cho?

Kaip mi­nė­jo­me, G. Ra­mo­nas šį rug­sė­jį mo­kyk­lo­je pra­dė­jo jau ket­vir­tus dar­bo me­tus. Prieš pra­ver­da­mas kla­sės du­ris į pir­mą­ją pa­mo­ką, kė­lė sau klau­si­mą, ar ne­nu­vils mo­ki­nių. Kaip be­bū­tų, 6-erius me­tus dir­bo ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą ir bu­vo ge­ro­kai ati­trū­kęs nuo pe­da­go­gi­nės veik­los.

O dėl sa­vęs pa­šne­ko­vas sa­ko bu­vęs ra­mus. Su­vo­kė, kad jei ne­pa­tiks šis kar­je­ros po­sū­kis – bet ka­da ga­lės pa­suk­ti ki­ta link­me. Bet štai jau ket­vir­tus me­tus su di­de­liu smal­su­mu ruo­šia­si kiek­vie­nai pa­mo­kai, ban­dy­da­mas įveik­ti ky­lan­čius iš­šū­kius.

Vie­nas to­kių – kaip įtrauk­ti į bend­rą kla­sės dar­bą spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­čius vai­kus, kaip jiems išaiš­kin­ti su­dė­tin­gas is­to­ri­jos są­vo­kas ar įvy­kių se­ką. Ki­tas iš­šū­kis – me­to­di­nės me­džia­gos trū­ku­mas. Da­bar vy­ras juo­kia­si pri­si­mi­nęs, kaip gal mė­ne­sį kiek­vie­ną ry­tą prieš pa­mo­kas skam­bin­da­vo sa­vo pirm­ta­kei pe­da­go­gei Da­nu­tei Už­ku­rie­nei ir klau­si­nė­da­vo, kaip iš­dės­ty­ti vie­ną ar ki­tą te­mą.

Da­bar is­to­ri­kas prieš kiek­vie­ną pa­mo­ką pa­ts pa­si­ren­gia skaid­res, į jas įtrau­kia ne tik dės­to­mą me­džia­gą, bet ir vie­ną ki­tą „ra­zi­ną“ – te­mą ati­tin­kan­čią de­ta­lę iš pa­čių mo­ki­nių gy­ve­ni­mo, jų in­te­re­sų lau­ko. Vai­kai ir jau­ni­mas ne­žiū­ri ži­nių, bet dau­ge­lis ge­rai ži­no tik­to­ko ma­das, va­di­na­muo­sius tren­dus, ge­rai iš­ma­no kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, ki­tą jiems priim­ti­ną me­di­ją.

Ves­da­mas pa­mo­ką apie is­la­mo re­li­gi­ją G. Ra­mo­nas ne­ti­kė­tai pa­klau­sia mo­ki­nių, kas žai­džia kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus. Kla­sė­je pa­ky­la ne vie­na ran­ka. Žai­dė­jai tuoj pa­tvir­ti­na vie­na­me po­pu­lia­riau­sių žai­di­mų daž­nai gir­din­tys fra­zę „Alach ak­bar“ – „Die­vas yra di­dis“, ku­ria is­la­mo re­li­gi­ją pro­pa­guo­jan­tys var­žo­vai pa­lin­ki sau sėk­mės. Taip at­si­ran­da pro­ga pa­dis­ku­tuo­ti, kas gi yra tas is­la­mas ir Ala­chas, kuo ski­ria­si krikš­čio­ny­bė nuo ki­tų re­li­gi­jų ir dau­gy­be ki­tų te­mų.

Mo­ky­to­jas džiau­gia­si to­kiu bū­du at­krei­pęs mo­ki­nių dė­me­sį į dės­to­mą da­ly­ką, o mo­ki­niai lie­ka pa­ten­kin­ti, kad pe­da­go­gas iš­ma­no kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus ir ki­tas paaug­lių ak­tua­li­jas.

Mo­ky­to­jas ne kaip vi­si

„Mo­kyk­lo­je esu iš­skir­ti­nis dėl tri­jų da­ly­kų: nes esu vy­ras, aukš­tas ir jau­nas. Iš pra­džių vai­kams esi dėl to la­bai įdo­mus, bet vė­liau tas nu­sto­ja veik­ti, tu­ri nuo­lat ieš­ko­ti, kuo juos su­do­min­ti, kaip pa­trauk­ti dė­me­sį“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

G. Ra­mo­nas pri­si­pa­žįs­ta nuo­lat ieš­kan­tis to auk­so vi­du­rio tarp pa­gar­bos pe­da­go­gui ir drau­giš­ko, at­vi­ro ry­šio. Sa­ko dar pui­kiai pri­si­me­nan­tis sa­ve mo­kyk­los suo­le ir bai­mę skie­pi­ju­sius mo­ky­to­jus, tie­sa, tie pri­si­mi­ni­mai – ne pa­tys ma­lo­niau­si. Nes­le­pia – ma­tan­tis ir da­bar to­kių pe­da­go­gų, ta­čiau sa­ko esan­tis tik­ras, kad toks dės­ty­mo sti­lius – ne jam.

Vy­rui ar­ti­mes­nis at­vi­ras ry­šys ir gy­vas bend­ra­vi­mas su mo­ki­niais. „Vai­kai kar­tais pa­si­pa­sa­ko­ja pa­čių įvai­riau­sių da­ly­kų, bū­na, kad ir vie­ną ki­tą pa­slap­tį iš­duo­da. Iš to spė­ju, kad gal tu­riu kaž­ko­kį jų pa­si­ti­kė­ji­mą“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas. Pa­sak jo, tas pa­si­ti­kė­ji­mas, mo­ki­nių smal­su­mas bei gy­vas, at­vi­ras bend­ra­vi­mas ir su­tei­kia šiam dar­bui pra­smės.