Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Gi­das, at­ve­rian­tis du­ris į kraš­to lo­by­ną

Ke­lio­nė­je po Ak­me­nę gi­liau­sius įspū­džius pa­li­ko pa­žin­tis su Ak­me­nės is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi ir gi­du Arū­nu Ost­raus­kiu. Tai sa­vo kraš­tą iki šir­dies gel­mių my­lin­tis pro­fe­sio­na­las, ku­ris ne tik pui­kiai iš­ma­no is­to­ri­ją, bet ir pa­ts ak­ty­viai or­ga­ni­zuo­ja iš­skir­ti­nes eks­kur­si­jas.

Gi­do A. Ost­raus­kio dė­ka ke­lio­nė įga­vo vi­sai ki­tą pra­smę. Jis ta­po tik­ru til­tu į gy­vą­ją re­gio­no kul­tū­rą, mat vie­na svar­biau­sių jo mi­si­jų – su­pa­žin­din­ti at­vyks­tan­čius sve­čius su vie­ti­niais me­ni­nin­kais, pa­ro­dy­ti jų uni­ka­lų ta­len­tą ir kū­ry­bą. Bū­tent gi­do Arū­no dė­ka pa­vy­ko gy­vai pri­si­lies­ti prie vie­tos kū­rė­jų kas­die­ny­bės, iš­girs­ti mies­to pa­slap­tis ir ar­ti­mai pa­žin­ti net du neį­ti­kė­ti­nai ta­len­tin­gus šio kraš­to meist­rus: pusb­ro­lius An­ta­ną ir Sta­nis­lo­vą Ado­mai­čius.

Vie­nas pir­mų­jų eks­kur­si­jos ak­cen­tų – mies­to cent­re esan­ti uni­ka­li Ak­me­nės is­to­ri­jos sie­na. Tai tik­ras mu­zie­jus po at­vi­ru dan­gu­mi, pa­sa­ko­jan­tis gi­lią šio kraš­to praei­tį. Gi­das at­sklei­dė, kad šią įspū­din­gą sie­ną su­da­ro iš lau­ko ak­me­nų su­mū­ry­tas pa­grin­das ir pil­ko gra­ni­to ste­los su iš­kal­tais siu­že­ti­niais ba­rel­je­fais. Jie vaiz­duo­ja svar­biau­sius Ak­me­nės is­to­ri­jos eta­pus nuo se­nų­jų gen­čių įsi­kū­ri­mo, žiem­ga­lių dva­si­nio pa­sau­lio, iki dra­ma­tiš­kų ko­vų su šve­dais, ba­do, ma­ro ir Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos oku­pa­ci­jos.

„Ak­me­nės bend­ruo­me­nė ir mu­zie­jaus en­tu­zias­tai pa­ruo­šia­muo­sius dar­bus pra­dė­jo apie 2021–2022 me­tus. Skulp­to­rius An­ta­nas Ado­mai­tis il­gą lai­ką sa­vo dirb­tu­vė­se ran­ko­mis ta­šė ir ka­lė sun­kias, iš Skan­di­na­vi­jos at­vež­tas gra­ni­to ste­las. Pil­nai už­baig­ta sie­na vi­suo­me­nei iš­kil­min­gai bu­vo pri­sta­ty­ta 2023 me­tų va­sa­rą. Ji ta­po pa­grin­di­niu Ak­me­nės mies­to 490-ojo ju­bi­lie­jaus ak­cen­tu“, – pa­sa­ko­jo gi­das.

Sie­no ar­kų ni­šo­se įreng­tos eks­po­zi­ci­jos su ar­cheo­lo­gi­niais ra­di­niais, mo­ne­to­mis bei pa­puo­ša­lais. Ši sie­na ta­po pui­kia įžan­ga į pa­žin­tį su pa­čiu kraš­tu, o di­džiau­sia staig­me­na lau­kė iš­gir­dus apie ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su šio mo­nu­men­ta­laus kū­ri­nio au­to­riu­mi.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Ak­mens sti­chi­jos ir me­džio val­do­vas

Kaip mi­nė­ta Ak­me­nės is­to­ri­jos sie­nos idė­ją ak­me­ny­je įkū­ni­jo vie­ti­nis me­ni­nin­kas, dai­li­nin­kas, skulp­to­rius bei me­džio dro­žė­jas A. Ado­mai­tis, pas ku­rį vė­liau ir nu­ve­dė gi­do marš­ru­tas. Tai be ga­lo ta­len­tin­gas žmo­gus, ku­rio uni­ka­lus siur­rea­lis­ti­nis brai­žas ži­no­mas ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir to­li už jos ri­bų. Jo per­so­na­li­nės pa­ro­dos su­lau­kė sėk­mės Vo­kie­ti­jo­je, Ny­der­lan­duo­se ir net Niu­jor­ke (JAV). Ta­čiau pa­ts me­ni­nin­kas bu­vo ir yra tik­ras sa­vo kraš­to pa­trio­tas, jau daug me­tų gra­ži­nan­tis Ak­me­nės mies­tą sa­vo mo­nu­men­ta­liais dar­bais.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

„Vi­sus kū­ry­bi­nius im­pul­sus duo­da ne fi­zi­nė jė­ga, o dva­si­nė ener­gi­ja. Siur­rea­lis­ti­nių ta­py­bos dar­bų siu­že­tai ne­re­tai už­gims­ta tie­siog sap­nuo­se. Taip pat sten­giuo­si neat­si­ri­bo­ti ir nuo šian­die­ni­nių pa­sau­lio ak­tua­li­jų. Pa­vyz­džiui, skulp­tū­ra „Šauks­mas“ gi­mė iš stip­rių emo­ci­jų ir iš­gy­ve­ni­mų pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je“, – taip apie sa­vo kū­ry­bą kal­bė­jo pa­ts A. Ado­mai­tis.

Išs­kir­ti­nę ak­men­ti­kių bend­ruo­me­nę no­rin­čio su­bur­ti me­ni­nin­ko ran­ko­se šal­tas lau­ko ak­muo pra­by­la se­no­sios bal­tų mi­to­lo­gi­jos sim­bo­liais, vei­dais ir is­to­ri­jo­mis. Kva­pą gniau­žia ir jo me­džio kū­ri­niai bei gi­lios siur­rea­lis­ti­nės dro­bės, ku­pi­nos fi­lo­so­fi­nių klau­si­mų ir sar­kas­tiš­ko hu­mo­ro. Jo kū­ry­ba pui­kiai at­spin­di, kaip stip­ri pri­gim­ti­nė ener­gi­ja ir ry­šys su sa­vo že­me ga­li trans­for­muo­ti pa­čias kie­čiau­sias gam­tos me­džia­gas.

Dro­bės – lyg nuo­trau­kos ir plas­ti­li­no ste­buk­lai

Ki­ta gi­do su­pla­nuo­ta sto­te­lė bu­vo ne ma­žiau įdo­mi. Mū­sų lau­kė ap­si­lan­ky­mas pas me­ni­nin­ką Sta­nis­lo­vą Ado­mai­tį, vie­nos iš­ki­liau­sių Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kių Ele­nos Ado­mai­tie­nės sū­nų. Čia at­vė­rė­me du­ris į vi­siš­kai ki­to­kį, spal­vų ir pre­ci­ziš­kų for­mų, pa­sau­lį. Jo pa­veiks­lai gniau­žia kva­pą sa­vo neį­ti­kė­ti­nu gro­žiu, meist­riš­ku švie­sos pa­jau­ti­mu ir ge­bė­ji­mu dro­bė­je su­stab­dy­ti aki­mir­kos ma­gi­ją.

Kiek­vie­nas kū­ri­nys pa­sa­ko­ja vis ki­tą is­to­ri­ją, ku­rias be­ty­ri­nė­da­mi pra­ra­do­me lai­ko nuo­vo­ką. Ne ma­žes­nį įspū­dį pa­li­ko ir S. Ado­mai­čio skulp­tū­ros, ku­rios yra nu­lip­dy­tos iš vi­siems pui­kiai pa­žįs­ta­mos me­džia­gos – plas­ti­li­no. Me­ni­nin­ko ran­ko­se ši minkš­ta ma­sė virs­ta įspū­din­go­mis, de­ta­lio­mis ir gy­vo­mis fi­gū­ro­mis. Ma­no duk­rai tai bu­vo ge­riau­sias įro­dy­mas, kad pa­pras­čiau­sia prie­mo­nė iš jos mo­kyk­li­nės kup­ri­nės ga­li virs­ti mu­zie­ji­nio ly­gio me­no kū­ri­niu.

Pats S. Ado­mai­tis yra gy­vas pa­vyz­dys, kad am­žius tė­ra skai­čius, o tik­ra­sis žmo­gaus va­rik­lis yra smal­su­mas. Šiuo me­tu me­ni­nin­kui yra 66-eri ir jis sėk­min­gai stu­di­juo­ja Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos (VDA) Tel­šių fa­kul­te­to ma­gist­ran­tū­ro­je.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Ma­ty­ti žmo­gų, ku­ris bū­da­mas bran­daus am­žiaus drą­siai prii­ma aka­de­mi­nius iš­šū­kius ir ieš­ko nau­jų iš­raiš­kos for­mų, yra ne­pap­ras­tai įkve­pian­ti pa­tir­tis vi­sai šei­mai. Ši iš­vy­ka į Ak­me­nę dar kar­tą įro­dė, kad di­džiau­si Lie­tu­vos tur­tai yra čia gy­ve­nan­tys, sa­vo dar­bui pa­si­šven­tę žmo­nės.

Jei­gu ir jūs ieš­ko­te kryp­ties ki­tam sa­vait­ga­liui, no­ri­te pa­si­sem­ti įkvė­pi­mo ir pa­ro­dy­ti vai­kams kaž­ką tik­rai uni­ka­laus, jū­sų vi­sa­da lau­kia Ak­me­nė ir jos švie­suo­liai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 10 000 Eur.