Šiandien Donato Bukausko muzikinis kelias driekiasi per skirtingas šalis ir didžiąsias scenas. Trombonininkas, kompozitorius, džiazo muzikantas, Lietuvos kariuomenės vyresnysis seržantas specialistas yra vienintelis Lietuvos atstovas NATO džiazo orkestre „SHAPE International Band“. Šis tarptautinis kolektyvas vienija profesionalius kariškius muzikantus iš NATO valstybių, o jo repertuare – nuo klasikinio bigbendo džiazo iki vokalinių aranžuočių. Tačiau prieš pasaulio scenas buvo Telšiai. Muzikos mokykla, pirmasis mokytojas, pirmieji instrumentai, vaikystės nuotykiai ir šeima, kurioje muzika buvo savaime suprantama gyvenimo dalis. Į gimtąjį miestą Donatas šiemet sugrįžo ne tik kaip profesionalus muzikantas, bet ir kartu su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių. Telšių amfiteatre skambėjo NATO džiazo orkestro muzika, o scenoje grojo ir telšiškis, kurio muzikinis kelias nuo gimtojo miesto nuvedė į tarptautinę erdvę. Donatas sako, kad tai buvo vienas ypatingiausių jo sugrįžimų.

Diana PUZERĖ

Sugrįžimas ten, nuo kur viskas prasidėjo

„Tai buvo išties istorinis mano sugrįžimas į Telšius. Po daugelio metų parvykti į savo gimtąjį miestą su visu per tą laiką sukauptu gyvenimo ir muzikos bagažu, įgytomis žiniomis, patirtimi ir meile – tai buvo neapsakomai šiltas ir ypatingas jausmas“, – kalbėjo Donatas.

Šį kartą į Telšius jis parvyko ne vienas: „Dar ypatingiau buvo sugrįžti ne vienam, o kartu su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių. Galėjau jiems pristatyti savo gimtąjį kraštą, miestą, kuriame prasidėjo mano kelias, ir tam tikra prasme parodyti jiems dalį savęs. Tai buvo labai simboliška: sugrįžti ten, nuo kur viskas prasidėjo.“

Nors Donato gyvenimas šiandien neapsiriboja viena šalimi, ryšys su Telšiais, anot jo, niekur nedingo: „Manau, kad su savo gimtuoju kraštu ryšio niekada neprarandi. Kad ir kur gyvenčiau, kiek bekeliaučiau ar kiek scenų bematyčiau, Telšiai visada liks ta vieta, nuo kurios prasidėjo mano kelias. Tai ne tik miestas, tai mano vaikystė, pirmieji mokytojai, pirmieji muzikiniai prisiminimai ir žmonės, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie to, kuo esu šiandien.“

Donato vaikystės Telšiai buvo gyvi ir kupini veiklos: „Mano vaikystė Telšiuose buvo nuostabi. Tuo metu atrodė, kad visas pasaulis yra gražus, o aplinkui begalė įdomių dalykų, kuriuos galima išbandyti.“

Muzika jo gyvenime atsirado labai anksti. Muzikos mokyklą D. Bukauskas pradėjo lankyti bū-damas šešerių. Pirmiausia pateko į pučiamųjų orkestrą, kuriame mušė didįjį būgną ir lėkštes. Vėliau mokėsi fortepijono klasėje, o po metų perėjo į trimito klasę.

Ypatingą vietą jo prisiminimuose užima pirmasis mokytojas: „Man labai pasisekė sutikti savo pirmąjį tikrai gerą mokytoją Praną Daubarį, kuriam iki šiol esu dėkingas už labai gerą muzikos kelio pradžią.“

Tačiau vaikystėje vien muzikos tikrai neužteko. Donatas lankė fotografijos būrelį, karatė treniruotes, o po vakarinių muzikos mokyklos pamokų laukdavo dar viena „programa“. Šalia muzikos mokyklos, ten, kur dabar yra miesto amfiteatras, anuomet buvo laiptai žemyn ir nemažas šlaitas. Vaikai pasiimdavo lenteles, o kartais tam puikiai tikdavo ir muzikos instrumentų futliarai, ir leisdavosi nuo kalno žemyn.

Šiandien muzikantas į tą šlaitą žvelgia jau visai kitaip: „Dabar, žiūrėdamas į tą vietą, pagalvoju, kad mūsų vaikystės čiuožimas nuo kalno buvo savotiška pradžia to, kas įvyko vėliau. Jei šiandien reikėtų nubrėžti liniją nuo to kalno, turbūt ji nuvestų ne tik į Telšių amfiteatrą, bet ir į didžiąsias Europos bei pasaulio scenas. Tada mes tiesiog čiuožėme nuo kalno, o šiandien galiu sakyti, kad tas kelias mane nuvedė gerokai toliau, nei būdamas vaikas galėjau įsivaizduoti.“

Trombonas – šeimos istorijos dalis

Nors muzika Donato gyvenime atsirado anksti, trombonininko kelias prasidėjo kiek vėliau – kai sukako 15 metų. Tam didelę įtaką turėjo šeima. Donato tėtis taip pat buvo trombonininkas, o mama – akordeonistė.

„Muzika mūsų namuose visada buvo savaime suprantama gyvenimo dalis“, – sakė D. Bukauskas.

Būtent tėtis pasiūlė mokytis trombono specialybės Klaipėdoje: „Ir taip prasidėjo mano kelias su šiuo instrumentu. Žvelgiant atgal, atrodo, kad daugelis dalykų gyvenime susidėliojo labai natūraliai – vienas žingsnis vedė prie kito.“

Tas kelias netrukus tapo tarptautinis. Donatas stažavosi JAV, Mansyje, Indianos valstijoje, veikiančiame universitete, grojo orkestre „Indianapolis Jazz“, koncertavo Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o vėliau Belgijoje prisijungė prie NATO pajėgų džiazo orkestro.

Vakarų Lietuvoje jis taip pat gerai žinomas dėl veiklos grupėse „Doudi Jazz Band“, „Uostamiesčio Jazz Trio“ ir savo paties įkurtoje „Jazzmaitijoje“, kurios vadovu tapo.

Kelias į NATO džiazo orkestrą „SHAPE International Band“ nebuvo nei trumpas, nei paprastas. Tai vienas stipriausių karinių džiazo orkestrų Europoje ir pasaulyje, todėl atranka į jį yra labai aukšto lygio. Ji apima įvairius profesinius testus, labai geras anglų kalbos žinias, privalomą aukštąjį džiazo muzikos išsilavinimą, karinį pasirengimą ir seržanto laipsnį.

„Taigi tai nėra vien tik darbas ar dar viena profesinė pozicija. Būti šio orkestro dalimi reiškia ir didelę atsakomybę“, – teigė muzikantas.

Donatui tai – ir profesinis įvertinimas, ir galimybė atstovauti Lietuvai: „Man yra didžiulė garbė būti karinės muzikos ambasadoriumi ir reprezentuoti savo šalį bei kartu su geriausiais kitų NATO valstybių kariškiais muzikantais būti vieno tarptautinio kolektyvo dalimi. Man tai ne tik profesinis įvertinimas, bet ir galimybė per muziką prisidėti prie Lietuvos vardo sklaidos pasaulyje.“

„SHAPE International Band“ yra oficialus NATO muzikos atstovas, o jame groja profesionalūs kariškiai muzikantai iš Aljanso valstybių. Kolektyvas yra koncertavęs daugelyje svarbių Europos džiazo festivalių.

Kai karinė disciplina susitinka su džiazo laisve

Darbas tarptautiniame kolektyve Donatui suteikia ne tik muzikinės patirties: „Čia vyrauja griežta tvarka, disciplina ir kartu labai didelė pagarba vieni kitiems. Visa tai išmokė mane geriau suprasti atsakomybę, darbą komandoje ir tai, kaip svarbu išlikti profesionaliam net tada, kai tempas yra labai didelis.“

Kita svarbi patirties dalis – kitoks požiūris į savo šalį: „Būdamas tokio tarptautinio kolektyvo dalimi dar aiškiau supranti, kokią svarbią vietą Lietuva užima NATO aljanse ir kokia atsakomybė tenka kiekvienam iš mūsų, kai savo šaliai atstovaujame tarptautinėje erdvėje.“

Tai savotiškas dviejų pasaulių susitikimas – karinės tarnybos disciplina ir džiazo improvizacijos laisvė. Pasak D. Bukausko, pats orkestro vadovas yra pabrėžęs, kad šie dalykai nebūtinai prieštarauja vienas kitam: disciplina, pasirengimas ir tarpusavio pasitikėjimas tampa pagrindu kūrybiškumui ir muzikinei laisvei.

Kur šiandien yra Donato namai?

„Šiuo metu galima sakyti, kad gyvenu ant ratų – mano namai, mano batai“, – šypsojosi jis.

Dėl tarnybos, muzikos ir daugybės koncertų jam tenka daug keliauti, todėl vienos vietos, kurią galėtų vadinti savo kasdieniais namais, kaip ir nėra: „Per metus tikrai ne kartą sugrįžtu į Lietuvą ir kiekvienas sugrįžimas suteikia ypatingą jausmą. Ypač tada, kai tiek daug laiko praleidi keliaudamas ir atstovaudamas savo šaliai užsienyje.“

Kasdienybė – intensyvi. Repeticijos, koncertai, kelionės. Per metus jų būna apie šimtą, o kartais ir daugiau. Jeigu lieka laisvesnio laiko, Donatas stengiasi jį išnaudoti aktyviai: sportuoja, važinėja dviračiu, pats gamina maistą. O jeigu lieka laiko ir energijos – kuria savo muziką.

„Toks gyvenimo ritmas tikrai nėra pats ramiausias, tačiau jis tapo natūralia mano kasdienybės dalimi“, – teigė D. Bukauskas.

Muzika, gimstanti iš prisiminimų

Donatas yra ne tik atlikėjas. Jis kuria muziką, o jo kūryba, kaip pats sakė, pirmiausia kyla iš pasaulėžiūros: „Iš to, kaip matau pasaulį, kaip jame jaučiuosi ir kaip suprantu savo vietą jame. Muziką kuriu per emociją. Man svarbu ne tik tai, kaip skamba melodija, bet ir kokią istoriją, nuotaiką ar prisiminimą ji savyje neša.“

Jo kūryboje svarbūs ir labai asmeniški prisiminimai. Vienas tokių – senelis, sėdintis prie stalo ir su didžiuliu pasididžiavimu pasakojantis apie orkestrą ir tai, kaip gražiai jis grodavo maršus.

„Tuo metu tai buvo tiesiog senelio pasakojimai, tačiau šiandien suprantu, kad tokios akimirkos manyje paliko labai stiprų emocinį pėdsaką“, – dalinosi jis.

Galbūt būtent iš tokių prisiminimų ir gimsta Donato muzika: „Aš tarsi sugrįžtu į tas emocijas ir bandau jas išsaugoti ne žodžiais, o natomis. Kartais viena melodija gali savyje sutalpinti visą žmogaus prisiminimą, vietą ar net ištisą gyvenimo etapą. Man kūryba yra būtent toks būdas išsaugoti tai, kas nematoma, bet labai stipriai jaučiama.“

Donato kūryboje svarbi ir meilė – muzikai, žmonėms, prisiminimams ir tam, ką gyvenimas palieka mumyse: „Manau, kad būtent ši meilė ir yra tai, kas išlieka ilgiausiai.“

Jo ryšį su gimtąja Žemaitija atspindi ir autorinė kūryba. Donatas yra išleidęs žemaitiškai atliekamų dainų, tarp jų – „Prietelems geriausīms“, kurią pats vadino padėka Žemaitijai ir gimtiesiems Telšiams.

Ar lengviau groti kitų muziką, ar savo kūrinius?

„Labai geras klausimas, bet vienareikšmiškai į jį atsakyti turbūt neįmanoma“, – sakė D. Bukauskas.

Vis dėlto savo kūrinių atlikimas Donatui reiškia gerokai daugiau atsakomybės: „Kai groji kito žmogaus kūrinį, tam tikra prasme esi jo istorijos atlikėjas. O kai groji savo muziką, kartu atsakai ir už tai, ką nori tuo kūriniu pasakyti. Jeigu esi tik atlikėjas, tavo užduotis yra kuo geriau perteikti tai, ką sukūrė kitas žmogus. Tačiau kai esi ir kūrėjas, ir atlikėjas, atsakomybė tampa visai kitokia. Tu ne tik groji natas, bet ir atiduodi dalį savęs.“

Donato kūrybos kelias pastaraisiais metais taip pat aktyvus – jo dainos skamba ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse scenose. Viena iš autorinių dainų „O laba“ pirmą kartą nuskambėjo Klaipėdos džiazo festivalio scenoje, ją kartu su NATO orkestro vokaliste Adrianna Parson Donatas atliko žemaitiškai.

Svarbiausia – ne tik pasiekti, bet ir perduoti

Kas Donatą labiausiai motyvuoja judėti pirmyn?

„Mane labiausiai motyvuoja noras pačiam ir kitiems perduoti tą nuostabų jausmą, kad būti šiame pasaulyje yra kažkas daugiau, nei tiesiog egzistuoti ar būti kūnu“, – pasakojo muzikantas.

Muzika jam yra viena iš galimybių pajusti ir parodyti tai, ko kartais neįmanoma išreikšti žodžiais: „Norisi nuolat ieškoti, atrasti, mokytis ir tuo, ką pats atrandi, pasidalyti su kitais.“

Ir jeigu muzika gali bent vienam žmogui leisti akimirkai sustoti, pajusti ką nors gilesnio ar tiesiog prisiminti, koks gražus gali būti gyvenimas, Donatui tai jau yra didelė motyvacija.

Koks Donatas, kai nešviečia scenos šviesos?

„Už scenos ribų šiuo metu labiausiai svajoju apie poilsį“, – šypsojosi telšiškis.

Jis su šypsena sakė, kad vienas nuostabiausių žodžių yra „atostogos“. Gyvenimo ritmas toks, kad net ir nebūnant scenoje dažniausiai tenka ruoštis kitam koncertui: repetuoti, kurti, keliauti: „Toks ritmas jau tapo mano kasdienybe. Žinoma, kartais norisi tiesiog sustoti, pabūti ramybėje ir niekur neskubėti. Tačiau esu laimingas, nes darau tai, ką myliu.“

Kelias dar nesibaigia

Paklaustas, ar dar yra kažkas, ką labai norėtų pasiekti, Donatas į gyvenimą žvelgia kiek kitaip nei per konkrečių tikslų sąrašą: „Man atrodo, kad gyvenime klaidų ir baimės nėra. Yra tik patirtys ir pamokos, kurias išmokstame.“

Kiekvienas kelias, net ir tas, kuris kartais atrodo sunkus, žmogų ko nors išmoko. Muzikoje, gyvenime, kariuomenėje ir bet kurioje kitoje srityje.

„Turbūt ne tik asmeniškai ko nors pasiekti, bet ir prisidėti prie to, kad mes visi kartu turėtume stiprų, taikų, gražų ir darnų pasaulį. Pasaulį, kuriame būtų daugiau džiaugsmo, pagarbos ir meilės“, – teigė vyras.

Savo indėlį Donatas mato per muziką: „Aš per muziką galiu atiduoti tai, ką turiu geriausio savyje, ir kartu įkvėpti kitus. Man atrodo, kad gyvenime svarbu ne tik imti, bet ir duoti.“

Jo manymu, įkvėpimas gali grįžti ratu: „Kai įkvepi kitą žmogų, tas geras jausmas tarsi grįžta ratu. Geriau tampa ne tik esančiam šalia, bet ir pačiam sau. Galbūt būtent tokį ratą norėčiau kurti savo gyvenimu ir muzika.“

„Esame maža šalis, bet kartu galime būti labai didelė jėga“

„Ir galiausiai noriu padėkoti savo kraštui, jo žmonėms ir visai Lietuvai. Už tai, ką gavau, už žmones, kurie buvo ir yra mano kelyje, ir už galimybę šiandien savo šalį pristatyti pasauliui“, – pabrėžė Donatas.

Jo istorijoje Telšiai nėra tik praeities taškas. Tai vieta, į kurią galima sugrįžti jau nuėjus ilgą kelią – ir kartu suprasti, kad nuo jos niekada iš tikrųjų nenutolai: „Kai esame kartu, mūsų stiprybė yra daug didesnė. Mes esame maža šalis, bet kartu galime būti labai didelė jėga.“