Jau ku­rį lai­ką Lu­ko Gau­du­čio pa­var­dė ne­be­sie­ja­ma su Plun­gės res­to­ra­nu „Flow“. Klys­ta ma­nan­tys, kad nusprendęs išeiti iš darbo restorane ta­len­tin­ga­sis vir­tu­vės še­fas pa­li­ko ir mū­sų mies­tą. Šie­met į kny­gą „Lie­tu­vos TOP 25 še­fai“ pa­te­kęs Lu­kas Plun­gę lai­ko sa­vo na­mais ir bū­tent čia sie­kia įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nę. Kai dau­ge­lis jau­nų vir­tu­vės še­fų sva­jo­ja apie sa­vo res­to­ra­ną ir žvil­gan­čius vit­ri­nų stik­lus, jis pa­si­rin­ko ki­to­kį ke­lią – ge­ro­kai ar­ti­mes­nį žmo­gui. Dar iki at­vy­ki­mo į Plun­gę su­kau­pęs neį­kai­no­ja­mą pa­tir­tį aukš­čiau­sio ly­gio res­to­ra­nuo­se ir per­pra­tęs „Mi­che­lin“ meist­riš­ku­mo pa­mo­kas, šis ta­len­tin­gas kū­rė­jas nu­ta­rė veik­ti drą­siai. Jo nau­ja­sis pro­jek­tas „BA­CHUS“ – tai ne tie­siog mais­to pri­sta­ty­mas, o ga­li­my­bė per­kel­ti ele­gan­tiš­ką de­gus­ta­ci­ją ir šven­ti­nę at­mos­fe­rą ten, kur ver­da tik­ra­sis gy­ve­ni­mas: į žmo­nių na­mus.

Su Lu­ku kal­ba­mės apie jo mei­lę Plun­gei, gast­ro­no­mi­ją, kū­ry­bą ir nau­jus pla­nus.

– Lu­kai, pir­miau­sia tur­būt rei­kė­tų pa­klaus­ti, kaip se­ka­si įgy­ven­din­ti nau­ją­jį su­ma­ny­mą?

– Šiuo me­tu Plun­gė­je įsi­ren­gi­nė­ju stu­di­ją, ku­riu re­cep­tus, vyks­ta fo­to­se­si­jos, vaiz­do įra­šų kū­ri­mas, vi­so pro­jek­to ir pa­slau­gų skait­me­ni­za­vi­mas. No­ri­si į rin­ką įei­ti stip­riai, o ne tie­siog pa­ban­dy­ti ir žiū­rė­ti, kas iš to išeis. Jei­gu jau kaž­ko imuo­si, tai no­riu, kad bū­tų pa­da­ry­ta ko­ky­biš­kai. Pa­vyz­džiui, ne­ra­dau to­kių lėkš­čių, ko­kių no­rė­jau, to­dėl nu­spren­džiau jas kur­ti pa­ts.

Pla­nuo­ju teikti mai­ti­ni­mo pa­slau­gas – nuo vie­no kąs­nio už­kan­džių ir pri­va­čių va­ka­rie­nių iki ke­lių pa­tie­ka­lų de­gus­ta­ci­jų bei di­des­nių ren­gi­nių. Ki­taip ta­riant, res­to­ra­no pa­tir­tį no­riu per­kel­ti ar­čiau žmo­gaus. Dirb­da­mas res­to­ra­ne neiš­ven­gia­mai tu­ri at­si­žvelg­ti į rin­ką ir tai, ką žmo­nės no­ri val­gy­ti. Kar­tais ten­ka ga­min­ti tai, ko tuo me­tu sve­čiai ti­ki­si, nors pa­čiam tai ne­bū­ti­nai su­tei­kia kū­ry­bi­nio džiaugs­mo. To­dėl priė­miau spren­di­mą ei­ti ki­tu ke­liu – tu­rė­ti dau­giau kū­ry­bi­nės lais­vės ir kur­ti tai, kuo pa­ts ti­kiu.

– Kaip pra­ktiš­kai at­ro­dys Jū­sų idė­ja?

– Tar­ki­me, žmo­gus na­muo­se ren­gia šven­tę ir no­ri, kad sve­čiams bū­tų ne šiaip pa­tiek­ta mais­to, o su­kur­ta vi­sa res­to­ra­no pa­tir­tis. Mes at­va­žiuo­ja­me, pa­ruo­šia­me de­gus­ta­ci­ją, pri­sta­to­me kiek­vie­ną pa­tie­ka­lą, pa­pa­sa­ko­ja­me jo is­to­ri­ją. No­ri­si, kad žmo­gus ne tik pa­val­gy­tų, bet ir ką nors pa­tir­tų.

Man la­bai svar­bu, kad su mais­tu kar­tu bū­tų at­ve­ža­ma ir pa­tir­tis, ir pa­sa­ko­ji­mas apie pa­tie­ka­lus. No­ri­si per­kel­ti sa­vo ži­nias ant sta­lo.

Kiek ži­nau, Že­mai­ti­jo­je to­kio kon­cep­to pa­siū­la dar nė­ra di­de­lė. Šiuo me­tu dau­giau siū­lo­mi vie­no kąs­nio už­kan­džiai, o aš no­riu pa­siū­ly­ti ne tik tai, bet ir šven­ti­nes va­ka­rie­nes, ke­lių pa­tie­ka­lų de­gus­ta­ci­jas bei res­to­ra­no ly­gio mai­ti­ni­mą ren­gi­niuo­se. Idė­ją tu­riu, ja ti­kiu ir, ma­nau, kad ji tu­ri po­ten­cia­lo.

– Va­di­na­si, sa­vo res­to­ra­no Plun­gė­je kol kas ne­pla­nuo­ja­te?

– Ne. Ma­nau, kad Plun­gė­je ir taip yra ne­ma­žai mai­ti­ni­mo įstai­gų. Kon­ku­ruo­ti bū­tų la­bai su­dė­tin­ga, nes mai­ti­ni­mo vers­las šiais lai­kais yra bran­gus. Ne­ma­nau, kad Plun­gė­je toks di­de­lis lan­ky­to­jų srau­tas, ku­ris iš­lai­ky­tų dar vie­ną res­to­ra­ną.

Gal atei­ty­je, jei­gu pa­ma­ty­siu, kad šis kon­cep­tas pa­si­tei­si­na, at­si­ras ir ko­kia nors erd­vė, ku­rio­je žmo­nės ga­lė­tų reng­ti sa­vo šven­tes. Ta­čiau no­rė­čiau, kad tai bū­tų ne pa­pras­tas res­to­ra­nas, o vie­ta su sa­vo brai­žu, is­to­ri­ja, tva­ru­mo idė­jo­mis.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent to­kį mo­de­lį?

– Nes ne­no­riu po me­tų ar dve­jų vėl at­si­dur­ti si­tua­ci­jo­je, kai tu­riu ga­min­ti tik tai, ko no­ri rin­ka. Man svar­bu kū­ry­ba ir ga­li­my­bė sa­ve rea­li­zuo­ti.

Kol esu jau­nas ir tu­riu jė­gų, no­riu įgy­ven­din­ti sa­vo idė­jas, kad vė­liau ne­rei­kė­tų gal­vo­ti, jog kaž­ko ne­pa­da­riau.

– O ko­dėl vi­sa tai ku­ria­te bū­tent Plun­gė­je? Juk tu­rė­jo­te ne vie­ną ga­li­my­bę dirb­ti ki­tuo­se mies­tuo­se.

– Man Plun­gė­je la­bai pa­tin­ka. Ir man, ir žmo­nai (Lu­ko žmo­na – gy­dy­to­ja Da­nie­lė, dir­ban­ti Plun­gės li­go­ni­nė­je – aut. pa­st.). Mes net esa­me nu­si­pir­kę čia bu­tą, da­bar jį įsi­ren­gia­me ir ru­de­nį pla­nuo­ja­me įsi­kraus­ty­ti.

Abu esa­me iš Kau­no, to­dėl iš pra­džių bu­vo keis­ta at­si­dur­ti Plun­gė­je. Bet da­bar tik­rai ne­si­gai­liu. Čia nė­ra triukš­mo, vis­kas vyks­ta lė­čiau, pui­ki gam­ta, miš­kai… O jei­gu ko nors rei­kia, iki Klai­pė­dos, Pa­lan­gos ar Ne­rin­gos nė­ra to­li.

Did­mies­ty­je kar­tais pu­sant­ros va­lan­dos su­gaiš­ti va­žiuo­da­mas 15 ki­lo­met­rų. Plun­gė­je tas gy­ve­ni­mo tem­pas ki­toks. Ir man tai pa­tin­ka.

– Drau­gai tur­būt klau­sia: „Ką jūs ten ta­me kai­me vei­kia­te?“

– Vi­si tą pa­tį sa­ko (juo­kia­si). Bet po tru­pu­tį pra­de­di gy­ven­ti, su­si­pa­žįs­ti su žmo­nė­mis, su­si­ran­di drau­gų. Aš, pa­vyz­džiui, va­ži­nė­ju plen­to dvi­ra­čiu. Plun­gė­je yra ne­ma­žai žmo­nių, ku­rie taip pat mi­na.

Plen­to dvi­ra­čiu va­ži­nė­ju jau ku­rį lai­ką. Ne­se­niai bu­vau var­žy­bo­se Ai­ri­jo­je, o rug­sė­jį su bro­liu pla­nuo­ja­me per vie­ną die­ną nu­min­ti per Lie­tu­vą nuo Me­di­nin­kų iki Ni­dos – apie 530 ki­lo­met­rų. Dvi­ra­tis man yra sa­vo­tiš­kas poil­sis. Kai mi­ni, ga­li „per­si­krau­ti“. Be to, va­žiuo­da­mas ma­tai gam­tą, o gam­ta man daž­nai tam­pa įkvė­pi­mo šal­ti­niu ir vir­tu­vė­je.

Džiau­giuo­si, kad gy­ven­da­mas Plun­gė­je ga­liu vi­siš­kai sa­ve rea­li­zuo­ti, ly­giai taip pat kaip bū­da­mas gim­ta­me Kau­ne, Vil­niu­je ar pa­jū­ry­je.

– Ar Plun­gė­je, Jū­sų aki­mis, yra gast­ro­no­mi­jos po­ten­cia­lo?

– Tik­rai taip. Plun­gė mėgs­ta gast­ro­no­mi­ją. Kai pra­dė­jau čia dirb­ti, ma­niau, kad gal­būt žmo­nėms to ne­rei­kia. Bet pa­ma­čiau, kad jiems įdo­mu. Ta­da pa­gal­vo­jau – ko­dėl tos gast­ro­no­mi­nės pa­tir­ties ne­per­kė­lus į žmo­nių na­mus?

– Jūs no­ri­te orien­tuo­tis ne tik į Plun­gę?

– Ne. No­ri­si dirb­ti vi­so­je Že­mai­ti­jo­je. Star­tuo­ti pla­nuo­ju kiek įma­no­ma anks­čiau, to­dėl kvie­čiu sek­ti nau­jie­nas in­ter­ne­to sve­tai­nė­je „Ba­chus.lt“. Per ar­ti­miau­sius dve­jus me­tus no­riu įsi­tvir­tin­ti rin­ko­je, aug­ti ir bū­ti jo­je pa­ste­bi­mam.

– Iš­ties vie­nas to­kio pro­jek­to, ma­tyt, ne­pa­da­ry­si.

– Tik­rai ne. Per lai­ką, ku­rį dir­bau res­to­ra­nuo­se, esu už­mez­gęs ne­ma­žai ry­šių su aukš­to meist­riš­ku­mo vir­tu­vės še­fais. Jei­gu at­si­ras di­des­nių už­sa­ky­mų, pa­vyz­džiui, ren­gi­nių ke­liems šim­tams žmo­nių, vie­nam su tuo su­si­tvar­ky­ti bū­tų su­dė­tin­ga. To­kiais at­ve­jais ga­lė­siu su­bur­ti pa­ty­ru­sių pro­fe­sio­na­lų ko­man­dą ir už­tik­rin­ti to­kį pa­tį aukš­tą pa­slau­gos ly­gį.

– Ką Jums reiš­kia aukš­to ly­gio gast­ro­no­mi­ja?

– Man aukš­to ly­gio gast­ro­no­mi­ja nė­ra vien bran­gūs pro­duk­tai ar gra­žiai at­ro­dan­ti lėkš­tė. Svar­biau­sia – vi­sa pa­tir­tis. No­riu, kad žmo­gus at­ras­tų nau­jų sko­nių, kaž­ką pa­tir­tų ir nuo sta­lo pa­kil­tų ne tik pa­val­gęs, bet ir iš­si­neš­tų emo­ci­ją.

– Iš kur se­mia­tės įkvė­pi­mo kur­da­mas pa­tie­ka­lus?

– Idė­jos, kaip mi­nė­jau, ga­li atei­ti net iš gam­tos. Pa­žiū­ri į me­džius, į pie­vas, į spal­vas ir pra­de­di gal­vo­ti, kaip vi­sa tai bū­tų ga­li­ma per­kel­ti į lėkš­tę. Dau­ge­lis še­fų pra­de­da kur­ti nuo sko­nių pa­le­tės. Pas ma­ne daž­nai bū­na at­virkš­čiai – pa­sii­mu bal­tą la­pą ir pie­šiu.

Kai stu­di­ja­vau Uls­te­rio uni­ver­si­te­te Šiau­rės Ai­ri­jo­je, iš pra­džių pa­tie­ka­lus net lip­dy­da­vo­me iš plas­ti­li­no. Su­gal­vo­ji pa­tie­ka­lą ir tu­ri jį nu­lip­dy­ti. Iš to gim­da­vo ins­pi­ra­ci­ja.

– Gal dėl to Jū­sų po­žiū­ris į mais­tą la­biau pri­me­na me­ną?

– Tam tik­ra pra­sme taip. Ma­no ma­ma bu­vo ju­ve­ly­ri­kos mo­ky­to­ja, pa­ts vai­kys­tė­je la­bai mė­gau pieš­ti. Ma­nau, kad ta me­no gys­le­lė kaž­kur li­ko. Mais­tas man šiek tiek kaip dė­lio­nė ar le­go. Kuo dau­giau esi ma­tęs, ra­ga­vęs, iš­ban­dęs, tuo dau­giau tu­ri ka­la­dė­lių, iš ku­rių ga­li ką nors su­kur­ti.

– Kaip ap­skri­tai at­si­ra­do ku­li­na­ri­ja Jū­sų gy­ve­ni­me?

– Į Šiau­rės Ai­ri­ją iš­va­žia­vau dėl spor­to, ta­čiau pa­ty­ręs trau­mą tu­rė­jau ieš­ko­ti ki­to ke­lio. Iš pra­džių dir­bau in­dų plo­vė­ju. Vi­sa­da esu kruopš­tus – kad ir ką da­rau, sten­giuo­si tai pa­da­ry­ti kuo ge­riau. Še­fas tai pa­ste­bė­jo ir pa­kvie­tė ma­ne į vir­tu­vę.

Po tru­pu­tį nuo mor­kų sku­ti­mo pe­rė­jau prie de­ser­tų, vė­liau pra­dė­jau vis la­biau do­mė­tis ku­li­na­ri­ja, skai­ty­ti pro­fe­si­nę li­te­ra­tū­rą. Ga­liau­siai nu­spren­džiau stu­di­juo­ti ku­li­na­ri­jos me­nus ir vers­lo va­dy­bą.

– Mo­ky­tis ne­ke­ti­na­te nu­sto­ti?

– Taip, nuo­lat da­ly­vau­ju įvai­riuo­se kur­suo­se ir pro­fe­sio­na­liuo­se mo­ky­muo­se. Ne­si­no­ri per de­gus­ta­ci­ją tie­siog sau­sai kal­bė­ti apie mais­tą. No­riu žmo­gų su­pa­žin­din­ti, pa­ro­dy­ti, kad mais­tas ga­li bū­ti ki­toks. Šia­me ama­te ne­ga­li už­si­sė­dė­ti. Tu­ri nuo­lat mo­ky­tis, do­mė­tis ir ra­gau­ti.

– Ma­lo­nu gir­dė­ti, kad Plun­gė Jums jau ta­po ne lai­ki­na sto­te­le.

– Tik­rai taip. Aš čia jau­čiuo­si ge­rai. Plun­gė­je su­ti­kau daug šil­tų, nuo­šir­džių žmo­nių. Čia ne­trūks­ta ren­gi­nių ir veik­los – tik rei­kia tuo do­mė­tis ir pa­čiam bū­ti ak­ty­viam. Man at­ro­do, kad daug kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio. Kaip žiū­ri, taip ir ma­tai.

Stra­te­giš­kai Plun­gė yra la­bai ge­ro­je vie­to­je. At­si­ke­li ry­te, sė­di ant dvi­ra­čio ir ga­li nu­va­žiuo­ti net iki jū­ros.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te sau pa­čiam šia­me nau­ja­me sa­vo gy­ve­ni­mo eta­pe?

– Kad už­tek­tų drą­sos ir kant­ry­bės. Ste­buk­lų ne­bū­na. Tu­ri pa­ts nuei­ti sa­vo ke­lią, daug skai­ty­ti, do­mė­tis, mo­ky­tis ir da­ry­ti.

Kol tu­riu jė­gų ir no­ro, no­riu rea­li­zuo­ti sa­vo idė­jas, o ta­da jau ma­ty­si­me, kur tas ke­lias nu­ves.

– Ačiū už po­kal­bį.