Vil­mos MOS­TEI­KIE­NĖS nuo­tr.

Pet­kų gy­ve­ni­mas

Iš Dilb­šių kai­mo, esan­čio Plun­gės ra­jo­ne, ki­lęs S. Pet­kus – sa­va­moks­lis, „me­niš­kų moks­lų“ ne­bai­gęs, ta­čiau Klai­pė­dos tech­ni­ku­me įgi­jęs tvir­tą zoo­tech­ni­ko spe­cia­ly­bę. Žmo­na Ka­zy­tė juo­kais pa­svars­to, kad gal dėl to mie­liau­siai ir lip­do gy­vu­lė­lius. Kai su žmo­na ap­si­gy­ve­no Sta­ne­liuo­se, pa­si­sta­tė na­mą, ta­da jau ėmė­si kū­ry­bos.

Su­si­pa­ži­no jie­du „Švy­tu­rio“ ko­lū­kio šo­kiuo­se. Sta­sys juo­kau­ja, kad Ka­zy­tė jį „per pa­dly­vą“ (liet. pa­da­žais) pri­vi­lio­ju­si, mat dir­bo „Bab­run­go“ val­gyk­lo­je ir sim­pa­tiš­kam vai­ki­nui pa­da­žo ne­pa­gai­lė­da­vo…

Abu­du – po­ka­rio vai­kai: Sta­sys 1947 m. gi­mi­mo, o žmo­na Ka­zy­tė – po­ra me­tų jau­nes­nė. Ji iš Plun­gės mies­to cent­ro: na­mas, ku­ria­me su tė­vu gy­ve­no, sto­vė­jo bu­vu­sio­je P. Cvir­kos (da­bar – Da­riaus ir Gi­rė­no) gat­vė­je, da­bar­ti­nio pa­što vie­to­je. Iš kai­my­nės bu­to ma­ty­da­vo, kaip ša­lia sto­vė­ju­sia­me bui­ti­nia­me kom­bi­na­te siu­vė­jas Mins­te­ris „pa­li­tus“, dar ką siū­da­vo. Vai­kų bu­vo daug, žais­da­vo vi­si drau­ge su kai­my­nų žy­dų vai­kais, kar­tais ir su­si­muš­da­vo.

Vai­kys­tė­je daug var­go, bet ma­žai mei­lės pa­ty­rę, dvi šau­nias duk­ras užau­gi­nę Pet­kai tvir­tai lai­ko­si vie­nas ki­to.

Me­nai – po dar­bų

Sta­sys sa­ko­si pra­dė­jęs už­siim­ti tais lip­dy­mais ne tam, kad kaž­ką pa­dirb­tų, bet kad sa­ve ap­ra­min­tų: „Dir­bau ko­lū­ky­je lau­ko dar­bų ag­ro­no­mu. Čia tas ne­ge­rai, čia tas ne­ge­rai, rei­kė­jo vis žiū­rė­ti, rū­pin­tis – to­kie lai­kai bu­vo…“

O pir­ma­sis me­niš­kas dar­bas sa­vo kie­me bu­vo ma­lū­nas. Da­rė jį dėl skle­pe­lio, kur lai­ko dar­žo­ves. Ne­no­rė­jo pa­pras­to „py­li­mo“ su­pil­ti, tad pa­si­sta­tė na­me­lį, kur ka­vos ga­li­ma at­si­ger­ti, su­si­ka­bi­no se­nus įran­kius, anū­kės pa­veiks­lus, gar­bės raš­tus. „Vi­sas ved­vie­jų gy­ve­ni­mas čia“, – sa­ko Sta­sys.

Vė­liau at­si­ra­do el­nias. Kai bū­nant so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je Al­ta­jaus kraš­te, prie Ki­ni­jos sie­nos, juos, ka­rei­vė­lius, ve­žė sunk­ve­ži­miu, Sta­sys pa­ma­tė ant til­to sto­vint di­din­gą el­nią ir pa­gal­vo­jo, kad no­rė­siąs ka­da nors to­kį pa­da­ry­ti.

Skulp­tū­ras S. Pet­kus ku­ria iš smė­lio ir ce­men­to mi­ši­nio, nors pa­ts ir ne­sa­ko „kur­ti“, sa­ko – „pa­dirb­ti“. Pa­si­da­ręs kar­ka­są iš vie­los, jį ap­lip­do be­to­no ma­se. Se­niau nu­si­pieš­da­vo pie­ši­nį, o pa­skui ap­skai­čiuo­da­vo, ko­kio il­gio tu­ri bū­ti prie­ki­nės ko­jos, ko­kio – už­pa­ka­li­nės, vė­liau jau ir iš akies išei­da­vo.

Me­nais už­siim­da­vo ap­si­dir­bęs vi­sus dar­bus, o ne­re­tai ir prieš juos. Toks po­trau­kis bu­vo, kad ry­tais anks­ti at­si­kė­lęs iš­si­mai­šys tą ce­men­to ko­šę ir lip­dys. O juk vis­ką ran­ko­mis rei­kė­jo da­ry­ti, ne­tu­rė­jo jo­kių ten elekt­ri­nių prie­tai­sų. Ta mei­lė dar­bui iš­li­ko iki šiol. Sta­sys ir da­bar jau 6 va­lan­dą ry­to dar­že dar­buo­ja­si, ste­bin­da­mas kai­my­nus. „Ju­dė­si ir gy­ven­si“, – sa­ko.

Vil­mos MOS­TEI­KIE­NĖS nuo­tr.

Sta­sio gy­vu­lė­liai

„Pak­ry­pės tas mo­na pruots“, – šel­miš­kai at­si­dūs­ta S. Pet­kus ir pa­sa­ko­ja, kad po 1990 me­tų at­siim­to­je že­mė­je iš­ka­sė tven­ki­nius, vi­du­ry­je pa­sta­tė na­mu­ką ir sva­jo­jo: „Va, tu­rė­siu anū­kė­lį, ve­du kriūpšt kriūpšt ir bė­gio­si­va. O tas ma­no anū­kė­lis jau ir žil­ti grei­tai pra­dės.“

Ten pat pa­da­rė trau­ki­nį su be­ždžio­nė­le ma­ka­ka, pir­ma­jai anū­kė­lei prieš 29 me­tus pa­gal sa­vo fan­ta­zi­ją žai­di­mų na­me­lį pa­dir­bi­no. Prie tven­ki­nio, da­bar jau anū­kui pa­ža­dė­to, dar da­ro gul­bę: „Nu­va­žiuo­ju ten, o sa­loj trūks­ta bal­tos švie­sos. Pa­dirb­siu gul­bi­ną, o jei sa­kys, kad trūks­ta gul­bės, at­sa­ky­siu: „Par­vesk mer­ge­lę, bus ir gul­bė…“

Tig­ras bal­ko­ne Ka­lė­doms bu­vo pa­da­ry­tas, tik ne iš ce­men­to, o iš au­dek­lo, taip ten ir ap­si­gy­ve­no, su­te­mus dar lem­pe­les įjun­gia. Ka­lė­dų lai­ko­tar­piu prie var­tų pa­si­ro­do švie­čian­tis gai­dys. Tu­rė­ję bai­siai pik­tą gai­dį, vis puo­lęs ant šei­mi­nin­kės, o kar­tą ir gas­pa­do­rių vi­ję­sis per kie­mą, tad te­ko tarkš­te­lė­ti per gal­ve­lę. Bet va – pa­da­rė pa­mink­lą, di­de­lį, žmo­gaus ūgio. Va­sa­rą dar­ži­nėj lai­ko. „Siu­vo, var­go, ne­ki­šau na­gų“, – šyp­so­si Ka­zy­tė.

Vil­mos MOS­TEI­KIE­NĖS nuo­tr.

Vil­mos MOS­TEI­KIE­NĖS nuo­tr.

Ir Sta­sio as­mens sar­gy­bi­nis čia pat, prie tro­bos, – ba­tuo­tas ka­ti­nas su špa­ga. O mi­ru­sio šu­ne­lio ap­tva­re įsi­tai­sęs jo ant­ri­nin­kas – abu­du su žmo­na la­bai gai­lė­ję sa­vo nu­my­lė­to au­gin­ti­nio. Iš to­lo švie­čia kal­nų ožys, toks pat žval­go­si ir duk­ros so­dy­bo­je Plun­gė­je, tik ne­da­žy­tas, „še­ria­si“.

Prie lan­go sto­vi me­di­nė ma­do­na, „vie­nin­te­lė to­kia pa­sau­ly“. Pa­ma­tęs sy­kį, kaip dar­bi­nin­kai be­pjaus­tą ber­žą su nuau­gom. „Pa­siė­miau: ir krū­ti­nė, ir ran­kos, ir kū­di­kė­lis, tik vei­de­lį pa­da­riau į sa­vo žmo­ne­lės pa­na­šų“, – šyp­so­si sta­ne­liš­kis.

Daug Sta­sio dar­bų iš­skli­dę po apy­lin­kes, po gi­mi­nių ar drau­gų so­dy­bas. Sa­ko­si į dar­bus įde­dan­tis sa­vo dū­šią. Ki­taip jie ne­by­lūs ir šal­ti sau sto­vė­tų, ne­si­pra­šy­da­mi pa­lies­ti, pa­kal­bin­ti. „Ma­tyt, toks pa­gi­mi­mas“, – pa­pras­tai sa­ko Sta­sys, mums be­svars­tant, iš kur vi­sa tai pa­rei­na.

Vilma MOSTEIKIENĖ