Sauliaus Narkaus nuotr.

Ge­gu­žės pir­mą sek­ma­die­nį mi­ni­me Mo­ti­nos die­ną. Tą­dien vi­sas dė­me­sys ski­ria­mas gy­vy­bės da­vė­jai. Dau­gia­vai­kės ma­mos nu­si­pel­no ir ša­lies va­do­vo dė­me­sio. Praė­jus mė­ne­siui, žy­miai kuk­liau pa­mi­ni­me ki­to ne ma­žes­nį vaid­me­nį šei­mo­je at­lie­kan­čio as­mens – Tė­vo – die­ną. Tra­di­ciš­kai, ar­tė­jant Tė­vo die­nai, „Labas, Žemaitija“ ieš­ko tė­čio, ku­ris ga­lė­tų bū­ti pa­vyz­džiu ki­tiems. Šį kar­tą paieš­kos mus nu­ve­dė į Ša­tei­kių se­niū­ni­jos Sė­le­nių kai­mą pas Gin­tau­tą But­kų. Tai ty­lus, kuk­lus, tur­būt tik pa­tiems ar­ti­miau­siems ge­rai pa­žįs­ta­mas žmo­gus. Ko­dėl jis ta­po mū­sų he­ro­ju­mi? Tai vy­ras, ku­riam gy­ve­ni­mas da­vė ne­leng­vą už­duo­tį – trims vai­kams bū­ti ir tė­čiu, ir ma­ma.

Gy­ve­ni­mas ap­vir­to aukš­tyn ko­jom

Į G. But­kaus na­mus vy­ko­me ne pir­mą kar­tą. 2017-ai­siais jo ma­žo­ji mer­gai­tė Do­na­ta ta­po pir­muo­ju ra­jo­no me­tų kū­di­kiu. Ta­da su­si­pa­ži­no­me ir su Gin­tau­to gy­ve­ni­mo drau­ge Ade­le. Tur­būt dau­ge­liui ga­li kil­ti klau­si­mas, o kur din­go ma­ma, jei tė­tis vie­nas au­gi­na vai­kus? At­sa­ky­si­me – praė­jus be­veik dve­jiems me­tams po ma­žo­sios duk­ry­tės gi­mi­mo, 2018-ųjų gruo­dį, pa­kirs­ta sun­kios li­gos mo­te­ris bai­gė že­miš­ką­ją ke­lio­nę.

Nuo ta­da Gin­tau­tas da­bar jau 14-me­čiam Faus­tui, 12-me­čiam Po­vi­lui ir 9-me­tei Do­na­tai yra ir tė­tis, ir ma­ma. Tie­sa, vy­riau­sią­ją Ade­lės duk­rą Beat­ri­čę po ma­mos mir­ties au­gin­ti pa­siė­mė te­ta. Bet, kaip sa­kė mū­sų pa­šne­ko­vas, jau­na mer­gi­na, da­bar jau stu­den­tė, ne­nut­rau­kė ry­šių su bro­liais ir se­se­ri­mi. Vi­sos šei­mos šven­tės – gim­ta­die­niai, Ka­lė­dos, Ve­ly­kos – kar­tu. Va­sa­ro­mis vy­res­nio­ji jau­nes­nius pa­sii­ma pa­va­sa­ro­ti į uos­ta­mies­tį. „Man svar­biau­sia, kad jie bend­rau­ja“, – kal­bė­jo Gin­tau­tas.

Nors ir ne­leng­va grįž­ti į tuos lai­kus, kai gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis, ne­ga­lė­jo­me ne­pak­laus­ti, ar ne­bu­vo bai­su lik­ti vie­nam su tri­mis vai­kais, iš ku­rių vie­nas pra­ktiš­kai kū­di­kis. Kas bu­vo rams­tis ir ko­kios min­tys tuo­met su­ko­si gal­vo­je? „Di­džiau­sios bai­mės bu­vo pir­mo­mis die­no­mis po iš­ti­ku­sios ne­lai­mės. Gal­vo­je su­ko­si min­tys: „Kaip bus to­liau, kaip iš­si­lai­ky­si­me, kaip ne­pa­lūž­ti?“ Ži­no­jau, kad vai­kų nie­kam nea­ti­duo­siu“, – sun­kiais pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si sė­le­niš­kis. Pa­sak jo, dar kai nie­kas net neį­ta­rė apie ar­tė­jan­čią ne­lai­mę, bu­vo pla­nuo­se įsi­vai­kin­ti Beat­ri­čę, bet… ne­spė­jo.

„Ge­riau pa­ts“

Praė­jo be­veik aš­tuo­ne­ri me­tai. Juo­ka­vo­me, gal jau me­tas šir­dies da­mai ir šei­mi­nin­kei na­muo­se? Vy­ras ne­slė­pė, kad ki­tos mo­ters neieš­ko­jo ir neieš­ko. „Rei­kia užau­gin­ti vai­kus. O kas, jei iš­rink­to­ji ne­my­lės ma­no vai­kų? Ge­riau pa­ts“, – svars­tė vie­ni­šas tė­tis.

Iš­ban­dy­mai šei­mos neap­lei­do ir po ma­mos mir­ties. Po­vi­lui po po­ros ar tre­jų me­tų ki­lęs au­sų už­de­gi­mas bai­gė­si sep­siu, o jo pa­sek­mė – tru­pan­tis du­bens kau­las. Tad nuo to lai­ko ber­niu­kas ir tė­tis yra daž­ni sve­čiai li­go­ni­nė­je, sa­na­to­ri­jo­je. Be­je, kai kal­bi­no­me Gin­tau­tą, vi­sa šei­ma kaip tik ruo­šė­si iš­va­žiuo­ti į sa­na­to­ri­ją.

Kaip pa­sa­ko­jo vy­ras, vi­sa lai­mė, kad to­mis die­no­mis, kai jam rei­kė­da­vo lik­ti su sū­nu­mi li­go­ni­nė­je, į pa­gal­bą at­sku­bė­da­vo jo ma­ma, gy­ve­ni­mo drau­gės gi­mi­nai­čiai, tad ne­šti šią sun­kią naš­tą bu­vo leng­viau. „Da­bar Po­vi­las li­go­ni­nė­je jau ir vie­nas pa­bū­na“, – ne­slė­pė pa­si­di­džia­vi­mo sū­nu­mi tė­vas.

Di­džiau­sias iš­šū­kis – su­šu­kuo­ti plau­kus duk­rai

Bu­vo smal­su su­ži­no­ti, kaip pra­si­de­da ir bai­gia­si vie­ni­šo tė­čio die­na. „Die­na pra­si­de­da 4 va­lan­dą ry­to. At­si­ke­liu, va­žiuo­ju į fer­mą prie gy­vu­lių, grį­žęs iš­lei­džiu vai­kus į mo­kyk­lą. Vė­liau vėl ūkio dar­bai“, – dė­lio­jo sa­vo die­nos rit­mą vy­ras. O dar­bo sė­le­niš­kiui tik­rai ne­trūks­ta – 85 ha že­mės, 8 mel­žia­mos kar­vės, prieaug­lis, iš vi­so – 30 gal­vų. O kur dar bui­tis: mais­to ga­my­ba, skal­bi­mas, tvar­ky­ma­sis.

Pa­sak Gin­tau­to, ga­min­ti mais­tą jam ne­bu­vo iš­šū­kis, nes ir gy­ven­da­mas pas tė­vus ne­si­bai­dė iš­vir­ti sriu­bos ar ko ki­to. Tie­sa, kaip pa­ts juo­ka­vo, neiš­mo­ko tik ce­pe­li­nų vir­ti. „Di­džiau­sias iš­šū­kis bu­vo Do­na­tai su­šu­kuo­ti plau­kus. Taip to ir neiš­mo­kau“, – pri­si­pa­ži­no tė­tis. O po­kal­by­je da­ly­va­vu­si mer­gai­tė iš­da­vė, jog su­si­tvar­ky­ti su plau­kais jai pa­de­da mo­čiu­tė.

Pap­ra­šy­tas pri­si­min­ti, kaip pa­ts au­go, koks bu­vo jo tė­tis, sė­le­niš­kis pa­sa­ko­jo, jog šei­mo­je au­go ke­tu­ri bro­liai. Tė­tis bu­vo griež­tas, vai­kai ži­no­jo, kas yra ber­ži­nė ko­šė. „Šiais lai­kais ber­žų ne­bė­ra. Tad ma­no vai­kams jos ra­gau­ti ne­te­ko, – juo­kė­si vy­ras. – Adelė bu­vo griež­tes­nė. Kai ma­ty­da­vau, kad ji ba­ra vai­kus, ei­da­vau iš kam­ba­rio, gai­lė­da­vau jų.“

Sa­ko­ma, kad vai­kų lū­po­mis kal­ba tie­sa. Pak­lau­sė­me jų, koks yra tė­tis. Kiek­vie­nas at­sa­kė, jog tė­tis – ge­ras, nors kar­tais ir pa­ba­ra. O su mei­le į vai­kus žiū­rė­da­mas vy­ras tars­te­lė­jo, jog iš tik­rų­jų vai­kams lei­džia vis­ką. „Esu iš­le­pi­nęs“, – šyp­te­lė­jo Gin­tau­tas. O ko ne­le­pin­ti, jei, jo žo­džiais ta­riant, vai­kai jam taip pat at­sa­ko ge­ru­mu, no­riai pa­de­da ūky­je, nie­ka­da neat­si­sa­ko pa­pra­šo­mi ko nors pa­da­ry­ti.

Vy­ras įsi­ti­ki­nęs, jog ge­riau­sia vai­kų auk­lė­ji­mo prie­mo­nė – dar­bas pa­gal jų jė­gas ir mei­lė. Be­si­kal­bant su­ži­no­jo­me, kad ir nu­va­žia­vę į fer­mą kiek­vie­nas tu­ri sa­vo dar­be­lius: Gin­tau­tas mel­žia kar­ves, Faus­tas iš­pils­to pie­ną, Po­vi­las rū­pi­na­si ver­še­liais. O ma­žo­ji da­ma kol kas fer­mo­je tik pri­žiū­ri vy­rų dar­bą.

„Ma­tau švie­sią jų atei­tį“

Sa­ko­ma, kad di­de­li vai­kai – di­de­li var­gai. Tad ko­kie sun­ku­mai da­bar gu­la ant vie­ni­šo tė­čio pe­čių praė­jus aš­tuo­ne­riems me­tams? „Da­bar jau esu ap­si­pra­tęs, nie­kas ne­be­sun­ku. No­riu, kad vai­kai užaug­tų svei­ki. Ma­tau švie­sią jų atei­tį“, – ne­slė­pė sė­le­niš­kis.

Pap­ra­šy­tas įvar­dy­ti, kuo vai­kai no­rė­tų tap­ti, tė­tis spė­lio­jo, kad Faus­tas grei­čiau­siai bus kaž­kuo, kas su­si­ję su tech­ni­ka, nes jau ir da­bar ma­ši­ną pa­vai­ruo­ja, su trak­to­riu­mi va­žiuo­ja. Po­vi­las ūky­je pa­de­da su ver­še­liais, tai tur­būt jo atei­tis bus su­si­ju­si su gy­vu­liais. O pa­ts ber­niu­kas pra­si­ta­rė, jog gal net ūkį iš tė­čio pe­rims. Na, o sva­jo­nę tap­ti kir­pė­ja at­sklei­dė pa­ti Do­na­ta.

Ūkis, vai­kai, bui­tis ati­ma la­bai daug lai­ko, tad no­rė­jo­me su­ži­no­ti, ar tė­čiui lie­ka lai­ko sau? „Sun­kiau­sia bū­na, kai rei­kia anks­ti kel­tis ry­te, bet va­ka­re su­si­ren­ka­me prie te­le­vi­zo­riaus ir šiek tiek at­si­pa­lai­duo­ju. Kol kas dau­giau at­si­pa­lai­duo­ti aš ne­ga­liu sau leis­ti, kaip ir ne­ga­liu leis­ti sau su­si­rgti. Tad ir jo­kių juo­dų min­čių, kas bū­tų, jei… neį­si­lei­džiu. Aš ne­tu­riu tam tei­sės“, – sam­pro­ta­vo Gintautas.

Ži­no­ma, todėl, kad vy­rui ir vai­kams ten­ka ne­ma­žai dirb­ti, jie su­si­ku­ria sau ir pra­mo­gų: vi­sa­da sten­gia­si da­ly­vau­ti Ša­tei­kių se­niū­ni­jos va­sa­ros šven­tė­je, mo­kyk­los ren­gi­niuo­se, va­žiuo­ja prie Pla­te­lių eže­ro, nu­va­žia­vę į sa­na­to­ri­ją nuei­na prie jū­ros. Pla­nuo­se – įsi­gy­ti šaš­ly­ki­nę.

Sva­jo­nės

Pra­bi­lus apie pra­mo­gas, no­rė­jo­me iš­girs­ti ir ko­kių sva­jo­nių tu­ri vai­kai. Nors ir ne­la­bai drą­siai, Po­vi­las at­sklei­dė, jog no­rė­tų iš­si­lai­ky­ti mo­to­cik­li­nin­ko tei­ses, Do­na­ta kur nors nu­skris­ti lėk­tu­vu. Na, o Faus­to sva­jo­nė, ku­rią mums iš­da­vė ma­žo­ji se­suo, – ka­da nors nu­si­pirk­ti sa­vo „Au­di“. Ar jų sva­jo­nės di­de­lės?

Ka­dan­gi lan­kė­mės G. But­kaus na­muo­se pa­kal­bė­ti apie tė­vys­tę, no­rė­jo­me iš­girs­ti sun­ku­mų neiš­si­gan­du­sio vy­ro nuo­mo­nę ir gal­būt pa­lin­kė­ji­mą ki­tiems esa­miems ar bū­si­miems tė­čiams, at­si­dū­ru­siems pa­na­šio­je si­tua­ci­jo­je ar ap­si­spren­di­mų kryž­ke­lė­je.

„Man tė­vys­tė reiš­kia, kad ne tas yra tė­vas, ku­ris pra­dė­jo vai­ką, o tas, ku­ris jį užau­gi­no. Tad bi­jan­tiems at­sa­ko­my­bės ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti: „Būk vy­ras. Jei su­ge­bė­jai pri­si­dė­ti prie vai­ko at­si­ra­di­mo, tu­ri su­ge­bė­ti ir jį užau­gin­ti.“ Ti­kiuo­si, kad ma­no vai­kai taip pat ne­bi­jos pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės už sa­vo veiks­mus, kad bus pa­rei­gin­gi. Jei at­si­ti­ko taip, kad li­ko­te vie­nas, neiš­si­gąs­ki­te vai­kų, jie – di­džiau­sia do­va­na, ko­kią tik ga­lė­jo­te gau­ti. Lai­ky­ki­tės iš vi­sų jė­gų, net jei bus la­bai sun­ku. Tai praei­na. Ne­pas­lys­ki­te“, – kal­bė­jo vy­ras.

Na, o vai­kai, kai tė­tis ne­gir­dė­jo, sa­kė, jog no­ri, kad jis bū­tų lai­min­gas ir svei­kas.

Ti­ki­me, kad Ade­lė, iš dan­gaus žvelg­da­ma į sa­vo šei­mą, džiau­gia­si pa­si­rin­ku­si tin­ka­mą žmo­gų ir jau­čia­si ra­mi dėl sa­vo vai­kų, ku­rie per anks­ti ne­te­ko ma­mos, bet tu­ri Tė­tį iš di­džio­sios rai­dės.