Sauliaus Narkaus nuotr.Gegužės pirmą sekmadienį minime Motinos dieną. Tądien visas dėmesys skiriamas gyvybės davėjai. Daugiavaikės mamos nusipelno ir šalies vadovo dėmesio. Praėjus mėnesiui, žymiai kukliau paminime kito ne mažesnį vaidmenį šeimoje atliekančio asmens – Tėvo – dieną. Tradiciškai, artėjant Tėvo dienai, „Labas, Žemaitija“ ieško tėčio, kuris galėtų būti pavyzdžiu kitiems. Šį kartą paieškos mus nuvedė į Šateikių seniūnijos Sėlenių kaimą pas Gintautą Butkų. Tai tylus, kuklus, turbūt tik patiems artimiausiems gerai pažįstamas žmogus. Kodėl jis tapo mūsų herojumi? Tai vyras, kuriam gyvenimas davė nelengvą užduotį – trims vaikams būti ir tėčiu, ir mama.
Gyvenimas apvirto aukštyn kojom
Į G. Butkaus namus vykome ne pirmą kartą. 2017-aisiais jo mažoji mergaitė Donata tapo pirmuoju rajono metų kūdikiu. Tada susipažinome ir su Gintauto gyvenimo drauge Adele. Turbūt daugeliui gali kilti klausimas, o kur dingo mama, jei tėtis vienas augina vaikus? Atsakysime – praėjus beveik dvejiems metams po mažosios dukrytės gimimo, 2018-ųjų gruodį, pakirsta sunkios ligos moteris baigė žemiškąją kelionę.
Nuo tada Gintautas dabar jau 14-mečiam Faustui, 12-mečiam Povilui ir 9-metei Donatai yra ir tėtis, ir mama. Tiesa, vyriausiąją Adelės dukrą Beatričę po mamos mirties auginti pasiėmė teta. Bet, kaip sakė mūsų pašnekovas, jauna mergina, dabar jau studentė, nenutraukė ryšių su broliais ir seserimi. Visos šeimos šventės – gimtadieniai, Kalėdos, Velykos – kartu. Vasaromis vyresnioji jaunesnius pasiima pavasaroti į uostamiestį. „Man svarbiausia, kad jie bendrauja“, – kalbėjo Gintautas.
Nors ir nelengva grįžti į tuos laikus, kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, negalėjome nepaklausti, ar nebuvo baisu likti vienam su trimis vaikais, iš kurių vienas praktiškai kūdikis. Kas buvo ramstis ir kokios mintys tuomet sukosi galvoje? „Didžiausios baimės buvo pirmomis dienomis po ištikusios nelaimės. Galvoje sukosi mintys: „Kaip bus toliau, kaip išsilaikysime, kaip nepalūžti?“ Žinojau, kad vaikų niekam neatiduosiu“, – sunkiais prisiminimais dalijosi sėleniškis. Pasak jo, dar kai niekas net neįtarė apie artėjančią nelaimę, buvo planuose įsivaikinti Beatričę, bet… nespėjo.
„Geriau pats“
Praėjo beveik aštuoneri metai. Juokavome, gal jau metas širdies damai ir šeimininkei namuose? Vyras neslėpė, kad kitos moters neieškojo ir neieško. „Reikia užauginti vaikus. O kas, jei išrinktoji nemylės mano vaikų? Geriau pats“, – svarstė vienišas tėtis.
Išbandymai šeimos neapleido ir po mamos mirties. Povilui po poros ar trejų metų kilęs ausų uždegimas baigėsi sepsiu, o jo pasekmė – trupantis dubens kaulas. Tad nuo to laiko berniukas ir tėtis yra dažni svečiai ligoninėje, sanatorijoje. Beje, kai kalbinome Gintautą, visa šeima kaip tik ruošėsi išvažiuoti į sanatoriją.
Kaip pasakojo vyras, visa laimė, kad tomis dienomis, kai jam reikėdavo likti su sūnumi ligoninėje, į pagalbą atskubėdavo jo mama, gyvenimo draugės giminaičiai, tad nešti šią sunkią naštą buvo lengviau. „Dabar Povilas ligoninėje jau ir vienas pabūna“, – neslėpė pasididžiavimo sūnumi tėvas.
Didžiausias iššūkis – sušukuoti plaukus dukrai
Buvo smalsu sužinoti, kaip prasideda ir baigiasi vienišo tėčio diena. „Diena prasideda 4 valandą ryto. Atsikeliu, važiuoju į fermą prie gyvulių, grįžęs išleidžiu vaikus į mokyklą. Vėliau vėl ūkio darbai“, – dėliojo savo dienos ritmą vyras. O darbo sėleniškiui tikrai netrūksta – 85 ha žemės, 8 melžiamos karvės, prieauglis, iš viso – 30 galvų. O kur dar buitis: maisto gamyba, skalbimas, tvarkymasis.
Pasak Gintauto, gaminti maistą jam nebuvo iššūkis, nes ir gyvendamas pas tėvus nesibaidė išvirti sriubos ar ko kito. Tiesa, kaip pats juokavo, neišmoko tik cepelinų virti. „Didžiausias iššūkis buvo Donatai sušukuoti plaukus. Taip to ir neišmokau“, – prisipažino tėtis. O pokalbyje dalyvavusi mergaitė išdavė, jog susitvarkyti su plaukais jai padeda močiutė.
Paprašytas prisiminti, kaip pats augo, koks buvo jo tėtis, sėleniškis pasakojo, jog šeimoje augo keturi broliai. Tėtis buvo griežtas, vaikai žinojo, kas yra beržinė košė. „Šiais laikais beržų nebėra. Tad mano vaikams jos ragauti neteko, – juokėsi vyras. – Adelė buvo griežtesnė. Kai matydavau, kad ji bara vaikus, eidavau iš kambario, gailėdavau jų.“
Sakoma, kad vaikų lūpomis kalba tiesa. Paklausėme jų, koks yra tėtis. Kiekvienas atsakė, jog tėtis – geras, nors kartais ir pabara. O su meile į vaikus žiūrėdamas vyras tarstelėjo, jog iš tikrųjų vaikams leidžia viską. „Esu išlepinęs“, – šyptelėjo Gintautas. O ko nelepinti, jei, jo žodžiais tariant, vaikai jam taip pat atsako gerumu, noriai padeda ūkyje, niekada neatsisako paprašomi ko nors padaryti.
Vyras įsitikinęs, jog geriausia vaikų auklėjimo priemonė – darbas pagal jų jėgas ir meilė. Besikalbant sužinojome, kad ir nuvažiavę į fermą kiekvienas turi savo darbelius: Gintautas melžia karves, Faustas išpilsto pieną, Povilas rūpinasi veršeliais. O mažoji dama kol kas fermoje tik prižiūri vyrų darbą.

„Matau šviesią jų ateitį“
Sakoma, kad dideli vaikai – dideli vargai. Tad kokie sunkumai dabar gula ant vienišo tėčio pečių praėjus aštuoneriems metams? „Dabar jau esu apsipratęs, niekas nebesunku. Noriu, kad vaikai užaugtų sveiki. Matau šviesią jų ateitį“, – neslėpė sėleniškis.
Paprašytas įvardyti, kuo vaikai norėtų tapti, tėtis spėliojo, kad Faustas greičiausiai bus kažkuo, kas susiję su technika, nes jau ir dabar mašiną pavairuoja, su traktoriumi važiuoja. Povilas ūkyje padeda su veršeliais, tai turbūt jo ateitis bus susijusi su gyvuliais. O pats berniukas prasitarė, jog gal net ūkį iš tėčio perims. Na, o svajonę tapti kirpėja atskleidė pati Donata.
Ūkis, vaikai, buitis atima labai daug laiko, tad norėjome sužinoti, ar tėčiui lieka laiko sau? „Sunkiausia būna, kai reikia anksti keltis ryte, bet vakare susirenkame prie televizoriaus ir šiek tiek atsipalaiduoju. Kol kas daugiau atsipalaiduoti aš negaliu sau leisti, kaip ir negaliu leisti sau susirgti. Tad ir jokių juodų minčių, kas būtų, jei… neįsileidžiu. Aš neturiu tam teisės“, – samprotavo Gintautas.
Žinoma, todėl, kad vyrui ir vaikams tenka nemažai dirbti, jie susikuria sau ir pramogų: visada stengiasi dalyvauti Šateikių seniūnijos vasaros šventėje, mokyklos renginiuose, važiuoja prie Platelių ežero, nuvažiavę į sanatoriją nueina prie jūros. Planuose – įsigyti šašlykinę.
Svajonės
Prabilus apie pramogas, norėjome išgirsti ir kokių svajonių turi vaikai. Nors ir nelabai drąsiai, Povilas atskleidė, jog norėtų išsilaikyti motociklininko teises, Donata kur nors nuskristi lėktuvu. Na, o Fausto svajonė, kurią mums išdavė mažoji sesuo, – kada nors nusipirkti savo „Audi“. Ar jų svajonės didelės?
Kadangi lankėmės G. Butkaus namuose pakalbėti apie tėvystę, norėjome išgirsti sunkumų neišsigandusio vyro nuomonę ir galbūt palinkėjimą kitiems esamiems ar būsimiems tėčiams, atsidūrusiems panašioje situacijoje ar apsisprendimų kryžkelėje.
„Man tėvystė reiškia, kad ne tas yra tėvas, kuris pradėjo vaiką, o tas, kuris jį užaugino. Tad bijantiems atsakomybės galėčiau pasakyti: „Būk vyras. Jei sugebėjai prisidėti prie vaiko atsiradimo, turi sugebėti ir jį užauginti.“ Tikiuosi, kad mano vaikai taip pat nebijos prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, kad bus pareigingi. Jei atsitiko taip, kad likote vienas, neišsigąskite vaikų, jie – didžiausia dovana, kokią tik galėjote gauti. Laikykitės iš visų jėgų, net jei bus labai sunku. Tai praeina. Nepaslyskite“, – kalbėjo vyras.
Na, o vaikai, kai tėtis negirdėjo, sakė, jog nori, kad jis būtų laimingas ir sveikas.
Tikime, kad Adelė, iš dangaus žvelgdama į savo šeimą, džiaugiasi pasirinkusi tinkamą žmogų ir jaučiasi rami dėl savo vaikų, kurie per anksti neteko mamos, bet turi Tėtį iš didžiosios raidės.





Parašykite komentarą