Au­ri­kos MA­TA­VI­ČIŪ­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.00

Sun­kiu dar­bu ga­li­ma pa­siek­ti vis­ką

Au­ri­ka sa­ve pri­sta­to kaip pa­pras­tą mo­te­rį, užau­gu­sią kai­me ir tu­rin­čią su­val­kie­tiš­ko bei že­mai­tiš­ko krau­jo. Ma­ma Li­li­ja ki­lu­si iš Su­val­ki­jos, bet pa­mi­lu­si že­mai­tį Vy­tau­tą at­vy­ko gy­ven­ti į šį re­gio­ną. Au­ri­ka šei­mo­je užau­go kar­tu su tri­mis se­sė­mis, bū­da­ma vy­riau­sia.

„Nuo ma­žu­mės šei­mo­je bu­vo­me au­gi­na­mos ir auk­lė­ja­mos dar­bu, to­dėl ir neį­si­vaiz­duo­ju, kaip ga­li­ma kaž­ką pa­siek­ti be sun­kaus ir kant­raus dar­bo. Bai­gu­si 10 kla­sių Se­na­mies­čio mo­kyk­lo­je išė­jau mo­ky­tis į Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lą. Ten bu­vo gra­žiau­si ma­no me­tai, bu­vau la­bai ak­ty­vi mo­kyk­los gy­ve­ni­me, ta­pau mo­ki­nių ta­ry­bos pre­zi­den­te“, – pa­sa­ko­jo Au­ri­ka, tik gra­žiau­siais žo­džiais mi­nė­da­ma šią mo­kyk­lą ir jos mo­ky­to­jus.

Paš­ne­ko­vė ten bai­gė kai­mo tu­riz­mo vers­lo dar­buo­to­jos pro­fe­si­ją. Tre­čia­me kur­se pra­dė­jo dirb­ti pre­ky­bos cent­re – bui­ti­nės tech­ni­kos sky­riaus kon­sul­tan­te, pui­kiai iš­ma­nan­čia vi­sų bui­ti­nių prie­tai­sų – nuo šal­dy­tu­vų, skal­bi­mo ma­ši­nų iki plau­kų džio­vin­tu­vų – spe­ci­fi­ką.

Te­ko pa­ra­gau­ti ir emig­ran­to duo­nos, ku­rį lai­ką dir­bo fi­ziš­kai sun­kų ir var­gi­nan­tį dar­bą dar­žo­vių ūky­je. Tas jaus­mas, kai ten­ka krau­ti ant pa­le­čių ko­pūs­tų dė­žes, sve­rian­čias po 20–25 ki­log­ra­mus, ne­di­du­kei mo­te­riai yra pui­kiai ži­no­mas. Bet net ir to­kio­je veik­lo­je plun­giš­kė ban­dė įžvelg­ti pliu­sų, vis pa­juo­kau­da­vo, kad ją pa­lai­ko tiks­las tu­rė­ti dai­lią fi­gū­rą ir už­si­dirb­ti pi­ni­gų.

Ga­liau­siai, ra­du­si tin­ka­mas pa­tal­pas Plun­gė­je, Au­ri­ka me­tė dar­bą Ang­li­jo­je ir su pir­ma­gi­me Mi­le­ta, ku­riai da­bar 16 me­tų, su­grį­žo į Lie­tu­vą. Ati­da­rė pro­gi­nių su­kne­lių nuo­mos ir par­da­vi­mo sa­lo­ną. Bet ir ja­me neuž­si­bu­vo – vers­lą par­da­vė ir ėmė pla­nuo­ti ant­rą­jį vai­ke­lį.

Nie­ka­da ne­mė­go siū­ti, bet ati­da­rė siu­vyk­lą

Au­ri­kos MA­TA­VI­ČIŪ­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Vos tik su­ži­no­ju­si, jog lau­kia­si ant­ros duk­re­lės, ir tris mė­ne­sius pra­gu­lė­ju­si na­muo­se be jo­kios veik­los, mo­te­ris nu­spren­dė, kad tu­ri kaž­ko im­tis, ant­raip bus blo­gai. Ne­ti­kė­tai atė­jo min­tis pa­skam­bin­ti į Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lą ir pa­klaus­ti, ko­kių yra kur­sų suau­gu­sie­siems – kad spė­tų juos pa­baig­ti iki gim­dy­mo.

„Iš­gir­dau, kad yra siu­vė­jų kur­sai, o aš siū­ti tie­siog ne­ken­čiau. Bet ge­rai pa­gal­vo­ju­si ir ne­tu­rė­da­ma ki­tos išei­ties nu­ta­riau leis­tis į šį nuo­ty­kį. Pa­ma­niau, kad bent jau mes su duk­ro­mis vaikš­čio­sim pa­si­puo­šu­sios vie­no­dais dra­bu­žiais. Už­si­ra­šiau į kur­sus, o sau griež­tai pa­sa­kiau, kad kol ne­baig­siu kur­sų – ne­gim­dy­siu, nes ir kur­sų bai­gi­mo, ir gim­dy­mo ter­mi­nas la­bai jau su­ta­po. Taip ir bu­vo: vos pa­bai­giau moks­lus, pa­gim­džiau ant­rą­ją duk­rą Mi­lė­ją, ku­riai da­bar jau 8-eri“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kė.

Taip pra­si­dė­jo Au­ri­kos siu­vė­jos kar­je­ra. Iš pra­džių ji siu­vo tik sau ir sa­vo mer­gy­tėms, vė­liau pra­dė­jo ir drau­gės pra­šy­ti, kad ir jų vai­kus pa­puoš­tų. Pa­pil­do­mai dve­jus me­tus va­ži­nė­jo į Gargž­dus ir pri­va­čiai mo­kė­si siu­vi­mo su­bti­ly­bių. Di­de­lio už­si­spy­ri­mo, ryž­to ir sun­kaus dar­bo dė­ka jos įkur­tas pre­ki­nis ženk­las „Sti­liaus de­ta­lė“ ta­po pla­čiai ži­no­mas. Su gy­ve­ni­mo drau­gu Do­na­tu va­ži­nė­da­vo į mu­ges po vi­są Lie­tu­vą, sklei­dė ži­nią ir po­pu­lia­ri­no sa­vo ga­mi­nius, kad kuo dau­giau žmo­nių su­ži­no­tų apie juos ir plės­tų­si klien­tų ra­tas.

Pa­se­kė drau­go pė­do­mis

Pa­ra­me­di­ko ke­lias Au­ri­kos gy­ve­ni­me at­si­ra­do taip pat ne­ti­kė­tai. Į jį nu­krei­pė drau­gas Do­na­tas, ku­ris jau mo­kė­si šios spe­cia­ly­bės, o šiuo me­tu dir­ba vai­ruo­to­ju-pa­ra­me­di­ku bei trans­por­to sky­riaus ve­dė­jo pa­dė­jė­ju Plun­gė­je.

„Jam be­si­mo­kant ir nuo­la­tos kar­to­jant vi­są mo­ko­mą­ją in­for­ma­ci­ją, žiū­riu, kad ir aš pa­ti vis­ką stro­piai de­duo­si į gal­vą. Ma­ne la­bai su­do­mi­no ši pro­fe­si­ja. Pas­tū­mė­ta drau­go įsto­jau į Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­fe­si­nį mo­ky­mo cent­rą Pa­lan­go­je. Tą­kart ir vėl la­bai pa­si­se­kė su mo­kyk­la, čia ra­dau pro­fe­sio­na­lius mo­ky­to­jus, la­bai daug pra­kti­kos ir įdo­mias pa­skai­tas“, – kal­bė­jo Au­ri­ka.

Au­ri­kos MA­TA­VI­ČIŪ­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Moks­lai tru­ko pu­sant­rų me­tų, pa­skai­tas te­ko de­rin­ti su dar­bu, vai­kais, šei­ma. Bet, pa­lai­kant ar­ti­mie­siems, vis­kas pui­kiai pa­vy­ko. Plun­giš­kė sa­ko, kad pa­ra­me­di­ko pro­fe­si­ja jai – itin ar­ti­ma, nes nuo jau­nys­tės ji pa­de­da žmo­nėms, pri­spaus­tiems įvai­rių ne­lai­mių, pa­vyz­džiui, nu­ken­tė­ju­siems nuo gais­ro, ser­gan­tiems vė­žiu, li­go­tiems vai­kams.

Kai pra­si­dė­jo ka­ras Uk­rai­no­je, su Plun­gės smul­kio­jo vers­lo aso­cia­ci­ja su­rin­ko di­de­lį kie­kį įvai­rių daik­tų ir ir jais ap­rū­pi­no į Plun­gę at­vy­ku­sius ka­ro pa­bė­gė­lius.

„Esu tvir­to cha­rak­te­rio ir ge­ros šir­dies, ga­liu ir no­riu su­vie­ny­ti žmo­nes ge­riems dar­bams. Kar­tą te­ko re­mon­tuo­ti griū­van­tį na­mą naš­lai­čiais li­ku­siems vai­kams. Pa­de­du ser­gan­tiems ar ne­lai­mių iš­tik­tiems žmo­nėms, mo­ty­vuo­ju jau­ni­mą. Bet aukš­čiau už vis­ką yra tik žmo­gaus gy­vy­bė, tad no­riu bū­ti nau­din­ga ir čia. Ma­tyt, pa­dė­da­ma ki­tiems kaž­kuo ir sa­ve įkrau­nu. Ar­ba to­kia ma­no mi­si­ja šio­je že­mė­je.“

Be­si­mo­ky­da­ma Au­ri­ka pu­sant­rų me­tų sa­va­no­ria­vo Rad­vi­liš­kio grei­to­sios me­di­kų pa­gal­bos ko­man­do­je, ku­riai va­do­vau­ja nuo­sta­bus dės­ty­to­jas Liu­tau­ras Bal­se­ris. Pa­sak jos, tai bu­vo la­bai ge­ra gy­ve­ni­mo mo­kyk­la, ku­rio­je te­ko pa­tir­ti ir pa­ma­ty­ti vis­ko: va­duo­ti žmo­nes iš mir­ties gniauž­tų, pa­dė­ti pa­ty­ru­siems su­dė­tin­gas trau­mas.

Lan­kant pa­skai­tas plun­giš­kei vie­nas su­dė­tin­ges­nių da­ly­kų bū­da­vo su­pras­ti ir ana­li­zuo­ti šir­dies kar­diog­ra­mas, taip pat ap­skai­čiuo­ti vais­tų do­zes vai­kams. Čia rei­ka­lin­ga itin žvit­ri akis ir be ga­lo pui­ki at­min­tis.

Vie­nas įsi­min­ti­niau­sias įvy­kių Au­ri­kai bu­vo pir­ma­sis gai­vi­ni­mas. Jį ly­dė­jo sėk­mė – vy­riš­kis gy­vas iki šiol. To jaus­mo ir jo vei­do iš­raiš­kos sa­kė neuž­mir­šian­ti nie­ka­da.

Da­bar plun­giš­kė juo­kau­da­ma sa­ve va­di­na siu­van­čia pa­ra­me­di­ke ar­ba pa­ra­me­di­kuo­jan­čia siu­vė­ja. Ir ti­ki­na ne­si­gai­lin­ti nė dėl vie­no sa­vo pa­si­rin­ki­mo, nes vi­si ve­dė į vie­ną tiks­lą – pa­dė­ti ki­tiems.