Kosto SLIVSKIO nuotr.

Nė­ra nieko sma­giau, kai, už­su­kęs į me­džio­to­jo kie­mą, prie pui­kaus na­mo pa­ma­tai ant aukš­to stie­bo ple­vė­suo­jant Lie­tu­vos vė­lia­vą. Iš­kart su­pran­ti, jog ta­me na­me gy­ve­na vals­ty­bę ger­bian­tys žmo­nės. To­kie yra Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės Užu­pių kai­mo gy­ven­to­jai me­džio­to­jas Gin­ta­ras Nei­man­tas ir jo su­tuok­ti­nė Li­na. Na­mas pa­sta­ty­tas Li­nos tė­viš­kė­je. Ap­link – 12 hek­ta­rų nuo­sa­vos že­mės.

Toks įspū­dis dar ne vis­kas – ant na­mo sie­nos su­ka­bin­ti me­džiok­lės tro­fė­jai. Me­džiok­lė tiems žmo­nėms yra svar­biau­sia die­nos te­ma. Erd­via­me jų kie­me – di­džiu­liai vol­je­rai, juo­se am­si de­šimt šu­nų. Gin­ta­ras vi­sa­da tu­ri vie­ną lie­tu­vių ska­li­ką, o ki­ti šu­nys – eu­ro­pi­nės lai­kos. Per sa­vo kaip me­džio­to­jo gy­ve­ni­mą šu­nų užupiškis yra tu­rė­jęs apie pus­šim­tį – be jų vi­sai neį­si­vaiz­duo­ja me­džiok­lės. Su au­gin­ti­niais da­ly­vau­ja šu­nų pa­ro­do­se, var­žy­bo­se (net tarp­tau­ti­nė­se), jo šu­nys pel­no ap­do­va­no­ji­mus.

Me­džiok­lei itin pri­ta­ria Li­na. Ji pui­kiai pa­žįs­ta me­džio­to­jų gy­ve­ni­mą. Dar bū­da­ma paaug­lė su tė­vu ei­da­vo va­ro­ve. Jai me­džiok­lė nė­ra žvė­rių žu­dy­mas, o tie­siog bū­ti­ny­bė, kad jų bū­tų leis­ti­na nor­ma ir ne­da­ry­tų per di­de­lių nuo­sto­lių pa­sė­liams, miš­kams. Mo­te­ris da­ly­vau­ja vi­so­se me­džio­to­jų šven­tė­se. Rie­ta­ve vyks­tan­čio­se My­ko­li­nė­se vi­sus vai­ši­na su žvė­rie­na pa­ga­min­tu sa­vo pa­tie­ka­lu – šiu­pi­niu. Kar­tu de­monst­ruo­ja­mi ir me­džiok­lės tro­fė­jai.

Ki­tas įdo­mu­mas, pa­te­kus į Nei­man­tų so­dy­bą, – jie tie­siog gy­ve­na tarp lau­ki­nių žvė­rių, o vi­sai ša­lia yra ap­tva­ras da­nie­liams. Pa­va­ka­re pa­miš­kė­se bū­riais vaikš­to tau­rie­ji el­niai. O la­pės slam­pi­nė­ja net po kie­mą – yra bu­vęs at­ve­jis, kad jau ne­šė­si nu­tver­tą viš­tą, bet už­puo­lė pa­lai­das bu­vęs jų kie­mo sar­gas Vi­du­rio Azi­jos avi­ga­nis – ne­te­ku­si gro­bio, plėš­rū­nė ne­šė ku­da­šių.

Gin­ta­ras me­džio­to­jo gy­ve­ni­mą pra­dė­jo dvi­de­šimt­me­tis – 1984 me­tais. Ki­lęs jis iš Ši­lu­tės ra­jo­no Že­mai­čių Nau­mies­čio.

„Nuo 1988 me­tų pri­klau­sau Klai­pė­dos me­džio­to­jų ir žve­jų klu­bui „Jū­ra“, tu­rin­čiam pui­kų na­me­lį, su­me­džio­tų žvė­rių ap­do­ro­ji­mo pa­tal­pą. Me­džiok­lės plo­tai yra nuo End­rie­ja­vo iki Rie­ta­vo. Sa­vo dar­bais ir lė­šo­mis esu ne­ma­žai pri­si­dė­jęs prie ge­res­nio klu­bo gy­va­vi­mo.

Taip nu­tik­da­vo: kur tik li­ni­jo­je beat­sis­to­ju – pas ma­ne atei­na brie­dis. Tais lai­kais ne vi­sa­da ir nu­me­rius trauk­da­vo­me, tad bū­da­vo ga­li­my­bė pa­si­rink­ti, kur sto­vė­ti. Ko­le­gos daž­nai klaus­da­vo – kur čia pa­slap­tis? Man ji aiš­ki – mat brie­dis ne­la­bai jau kaip ma­to, svar­bu ne­ju­dė­ti.

Me­džiok­lė­je su va­ro­vais su­me­džio­jau brie­dį jau­nik­lį. Ta­da dar me­džio­jo­me ly­gia­vamz­džiais šau­tu­vais. Pir­ma­ja­me klu­be, ku­ria­me ta­pau me­džio­to­ju, brie­džių per se­zo­ną leis­da­vo pa­ties­ti po vie­ną. Su­me­džio­jai brie­dį – vi­siems jau bu­vo įvy­kis. Da­bar­ti­nia­me klu­be paguldome apie de­šimt.

Per brie­džių me­džiok­lę esu pa­ty­ręs įsi­min­ti­ną nuo­ty­kį. Me­džio­jau sė­lin­da­mas, per brie­džių ru­ją pri­slin­kau prie me­ke­nan­čio. Tuoj paaiš­kė­jo, jog esu tarp dvie­jų ru­jo­jan­čių patinų. Vie­nas per pel­ky­ną at­pliauš­kė­jo šū­vio at­stu­mu ir jį pa­tie­siau, o ki­tas net ne­su­rea­ga­vo į šū­vį ir to­liau me­ke­no. Ga­liau­siai pra­dė­jo ar­tė­ti prie ma­nęs. Ei­nu į šo­ną, o brie­dis iš pa­skos ir vi­sai ar­ti, net ne­jau­ku pa­si­da­rė. Ga­liau­siai su­pra­to, jog aš ne kon­ku­ren­tas, ir pa­si­trau­kė.

Per me­džiok­lę yra bu­vęs nu­ti­ki­mas, jog šer­nas šo­ko per tar­pu­ko­jį. O jei bū­tų grybš­te­lė­jęs il­ti­mis… Įvai­riau­sių me­džiok­lės nuo­ty­kių ga­liu pa­pa­sa­ko­ti dau­gy­bę.

Esu pa­tie­sęs du vil­kus. Pir­ma­sis kri­to, kai dar ne­bu­vo jo­kių ap­ri­bo­ji­mų. Me­džio­jau sė­lin­da­mas. Lau­kuo­se bai­min­gai su­ri­ko stir­na. Ėjau į tą pu­sę, gal ten yra ir me­džio­ti­nas stir­ni­nas? Stai­ga, žiū­riu, iš žo­ly­no pa­si­kė­lė vil­kas. Ne­dels­da­mas šo­viau, tas žo­lė­se pra­din­go. Atė­jau į tą vie­tą – gu­li vil­ko pa­pjau­tas stir­niu­kas. Ap­si­dai­riau ap­link – be­gu­lin­tis ir ma­no su­me­džio­tas pil­kis“, – apie me­džiok­lių kas­die­ny­bę pa­sa­ko­jo Gin­ta­ras.

Kaip anks­čiau teks­te mi­nė­jau, vi­sa­da me­džiok­lė­je Gin­ta­ras tu­ri šu­nį, o ne­re­tai ir ne vie­ną, tad per me­džiok­les su va­ro­vais ant li­ni­jos be­veik ir ne­sto­vi. Me­džiok­lė yra vis­kas – nė vie­nos su va­ro­vais, ku­rias itin mėgs­ta, ne­pra­lei­džia. Itin ver­ti­na ko­lek­ty­vi­nę me­džiok­lę. Nep­riim­ti­na me­džiok­lė ty­kant, ypač prie vi­lio­ji­mui pa­pil­tų pa­ša­rų.

Šu­nis vei­sia ir sau pa­si­lie­ka tin­ka­miau­sius. Jei net ne­da­ly­vau­ja me­džiok­lė­je, daž­nai kvie­čia­mas su­ras­ti šau­tą žvė­rį. Su šu­ni­mis ne­tgi sli­di­nė­ja – pa­si­kin­ko po­rą lai­kų ir čiuo­žia sa­vo ma­lo­nu­mui.