Derybos dėl Ukrainos narystės Europos Sąjungoje (ES) prasidėjo. Natūralu, kad gyventojams, ypač ūkininkams, kyla klausimų: kaip tai atsilieps mūsų kasdienybėje?

Visų pirma, Ukrainos buvimas ES yra gyvybinis Lietuvos interesas. Ukraina yra stipriausias nekarinis skydas prie rytinių ES sienų, naikinantis „pilkąsias zonas“ ir kuriantis saugią aplinką investicijoms. Ši šalis turi ir stipriausią kariuomenę. Taip pat atsiveria milžiniška rinka, prieiga prie dronų technologijų bei pigesnių žaliavų, kas gali stabilizuoti maisto kainas.

Tačiau integracija atneš ir iššūkių. Ukraina yra žemės ūkio milžinė. Jei ES taisyklės nesikeis, dalis žemės ūkio paramos nukeliaus ten, todėl tiesioginės išmokos mūsų ūkininkams gali mažėti. Lietuva sparčiau taps šalimi mokėtoja, o pigesnė ukrainietiška produkcija (grūdai, paukštiena) sukurs stiprią konkurenciją vietos gamintojams.

Dabar siūlau prisiminti 2004-uosius. Tuomet Vakarų Europa prisiėmė finansinę naštą, kad pakeltų Lietuvos infrastruktūrą ir žemės ūkį. Vakariečiai investavo į mus, nes suprato, kad saugus Baltijos regionas atneš ilgalaikę naudą jiems patiems. Jie buvo teisūs.

Kad suprastume europinio solidarumo galią, užtenka apsidairyti po Plungės rajoną. ES lėšomis čia prikeltas Mykolo Oginskio rūmų kompleksas, sutvarkyta Plungės jūros pakrantė, planuojamas Plungės, Gandingos ir Varkalių piliakalnių prieigų pritaikymas lankytojams. Įgyvendinti dešimtis milijonų eurų kainavę vandentiekio bei nuotekų tinklų projektai, tiesiami dviračių takai, patvirtintas pramonės parko steigimas – daugiau nei 100 ha teritorijoje su ES pagalba bus sukurta moderni infrastruktūra logistikos bei gamybos įmonėms, atnešianti šimtus darbo vietų.

Lietuva artėja prie lūžio – iš ES paramos gavėjos netrukus tapsime kitų, prasčiau gyvenančių šalių rėmėjais. Ukrainos integracija kainuos, tačiau taikos ir geopolitinio saugumo kaina yra nepalyginamai didesnė už laikinus ekonominius nepatogumus. O už būsimą narystę Ukraina moka didžiausią kainą – gyvybes.