Vio­le­tos DA­NAUS­KAI­TĖS TA­MO­ŠAUS­KIE­NĖS nuo­tr.

Rie­ta­ve gi­mu­si ir užau­gu­si Vio­le­ta Da­naus­kai­tė Ta­mo­šaus­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si – tik­ra drau­gys­tė, už­si­mez­gu­si mo­kyk­los suo­le, su me­tais tik stip­rė­ja. Šian­dien ji, su „Labas, Že­maitija“ skai­ty­to­jais be­si­da­lin­da­ma il­ga­me­te bei iš­skir­ti­ne sa­vo kla­sės tra­di­ci­jos is­to­ri­ja, su šyp­se­na žvel­gia į praei­tį.

Kas pen­ke­rius me­tus su­grįž­tan­tys į gim­tą­jį liz­dą, šie­met kla­sės drau­gai mi­ni auk­si­nį 50-ties me­tų mo­kyk­los bai­gi­mo ju­bi­lie­jų.

„Jau pu­sė am­žiaus pra­bė­go nuo tos die­nos, kai pa­sku­ti­nį kar­tą mums skam­bė­jo mo­kyk­li­nis var­pe­lis, ta­čiau šis gra­žus su­si­ti­ki­mas įro­do, kad lai­kas ne­tu­ri ga­lios tam ry­šiui, ku­rį mes iš­sau­go­jo­me per pen­kis de­šimt­me­čius“, – at­vi­ra­vo V. Da­naus­kai­tė Ta­mo­šaus­kie­nė.

Ši gra­ži tra­di­ci­ja su­si­rink­ti kas pen­ke­rius me­tus per il­gus de­šimt­me­čius ta­po ne­ra­šy­tu kla­sės įsta­ty­mu ir šven­tu pa­pro­čiu. Kad ir kur bū­tų iš­si­bars­tę, kad ir ko­kie dar­bai ar rū­pes­čiai slėg­tų pe­čius, šie žmo­nės vi­sa­da ran­da lai­ko grįž­ti į sa­vo jau­nys­tės mies­tą.

Vio­le­tos DA­NAUS­KAI­TĖS TA­MO­ŠAUS­KIE­NĖS nuo­tr.

Pa­sak Vio­le­tos, kiek­vie­nas toks su­si­ti­ki­mas yra tar­si su­grį­ži­mas į jau­nys­tę. Vos pa­si­svei­ki­nus dings­ta pra­bė­gu­sių me­tų naš­ta, skam­bant ge­rai pa­žįs­ta­mam juo­kui at­gy­ja se­nos is­to­ri­jos bei mo­kyk­li­niai nuo­ty­kiai.

Ypa­tin­gą vie­tą kla­sės drau­gų pri­si­mi­ni­muo­se uži­ma jų švie­saus at­mi­ni­mo auk­lė­to­ja ir ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja Jad­vy­ga Moc­kie­nė. Ji mo­kė ne tik tiks­lių­jų moks­lų for­mu­lių, bet ir svar­biau­sios gy­ve­ni­mo lyg­ties – kaip iš­lik­ti žmo­gu­mi ir bran­gin­ti ša­lia esan­tį­jį.

Pa­sak Vio­le­tos, šian­dien kla­sio­kai juo­kau­ja, kad auk­lė­to­jos pa­mo­kos ne­nuė­jo vel­tui. Nors gy­ve­ni­mas pa­tei­kė ne­ma­žai su­dė­tin­gų už­da­vi­nių, bend­rys­tės ir drau­gys­tės eg­za­mi­ną ši kla­sė iš­lai­kė de­šim­tu­ku. Pen­kias­de­šimt me­tų iš­sau­go­tas ry­šys yra ge­riau­sias to įro­dy­mas.

Vio­le­tos DA­NAUS­KAI­TĖS TA­MO­ŠAUS­KIE­NĖS nuo­tr.

Šven­ti­nė su­si­ti­ki­mo die­na bu­vo tu­ri­nin­ga ir jaut­ri. Kla­sės drau­gai lan­kė­si Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­ju­je, kur pri­si­mi­nė bend­rą mies­to bei sa­vo pa­čių praei­tį, vė­liau su­si­rin­ko Rie­ta­vo Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je. Šio­se ypa­tin­go­se vie­to­se jie tu­rė­jo pro­gą ne tik pa­si­džiaug­ti vie­ni ki­tų gy­ve­ni­mo pa­sie­ki­mais, užau­gin­tais vai­kais bei anū­kais, bet ir ra­miai pa­si­mels­ti. Kar­tu tai bu­vo aki­mir­ka, kai ty­los mi­nu­te bei už­deg­ta žva­ku­te pa­gerb­tas my­li­mos auk­lė­to­jos J. Moc­kie­nės ir tų kla­sės drau­gų, ku­riuos pa­si­glem­žė am­ži­ny­bė, at­mi­ni­mas.

V. Da­naus­kai­tės Ta­mo­šaus­kie­nės pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja pri­me­na, kad di­džiau­sias tur­tas, ku­rį ga­li­me iš­si­neš­ti iš mo­kyk­los, yra ne tik ži­nios, bet ir žmo­nės, li­kę ša­lia vi­są gy­ve­ni­mą.