Au­to­rius tei­sius ir mes pa­grįs­tai di­džiuo­ja­mės 1941-ųjų bir­že­lio 23-ąja. Po 1940-ųjų ka­pi­tu­lia­ci­jos ru­sams tai bu­vo aiš­kus sig­na­las pa­sau­liui, kad tau­ta ne­si­taiks­to su so­vie­ti­ne oku­pa­ci­ja. Ši da­ta sto­vi vie­no­je gre­to­je su Va­sa­rio 16-ąja ir Ko­vo 11-ąja kaip mū­sų ne­su­nai­ki­na­mo lais­vės sie­kio sim­bo­lis. Ta­čiau at­kreip­siu dė­me­sį, kad vie­nas svar­bus niuan­sas teks­te ne­pa­mi­nė­tas.

1941-ųjų bir­že­lis – ne tik he­ro­jiš­ko pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­tams, bet ir žy­dų tau­tos tra­ge­di­jos Lie­tu­vo­je pra­džia. Plun­gės pa­vyz­dys yra itin skau­dus – šis mies­tas ta­po vie­nu pir­mų­jų Eu­ro­po­je, ku­ria­me bu­vo su­nai­kin­ta be­veik vi­sa gau­si žy­dų bend­ruo­me­nė. Kau­šė­nų kai­mo kal­ne­ly­je gu­lin­čių 1 800 mū­sų kraš­tie­čių ka­pai yra ty­lus, bet šiur­pus pri­mi­ni­mas apie tai, kas nu­ti­ko, kai idė­ja apie lais­vą Lie­tu­vą bu­vo iš­krai­py­ta an­ti­se­mi­ti­nės nea­py­kan­tos.

1941 me­tų Lie­tu­vių Ak­ty­vis­tų Fron­to (LAF) pro­gra­mi­nia­me do­ku­men­te an­ti­se­mi­tiz­mo nuo­dai bu­vo įra­šy­ti į pa­tį pla­ną. Ir nors bū­tų vi­siš­kai ne­tei­sin­ga vi­sus su­ki­lė­lius – žmo­nes, ko­vo­ju­sius prieš oku­pan­tą dėl Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės – teis­ti už Ho­lo­kaus­to nu­si­kal­ti­mus, ne­ga­li­me už­si­merk­ti prieš fak­tus.

Da­lis vie­ti­nių gink­luo­tų bū­rių, da­lis mū­sų kraš­tie­čių, ta­po na­cių įran­kiais, vyk­džiu­siais žiau­riau­sius nu­si­kal­ti­mus prieš sa­vo kai­my­nus. Plun­gė­je, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų mies­tų bei mies­te­lių, „juo­dą­jį dar­bą“ – žy­dų suė­mi­mą, jų va­ry­mą į mir­ties duo­bes – daž­nai at­li­ko pa­tys vie­ti­niai gy­ven­to­jai.

To­dėl kvie­čiu vi­sus su­pras­ti: is­to­ri­nę tie­są tu­ri­me gin­ti ne ją cen­zū­ruo­da­mi, o ją at­vi­rai įvar­din­da­mi. Pri­va­lo­me pa­gerb­ti tuos, ku­rie ko­vo­jo už lais­vę, gel­bė­jo žy­dus, ri­zi­kuo­da­mi sa­vo gy­vy­bė­mis. Ta­čiau ly­giai taip pat ne­ga­li­me pa­mirš­ti, kad da­lis tė­vy­nai­nių pa­si­rin­ko tap­ti bu­de­liais, kai ku­rie – net su di­de­liu en­tu­ziaz­mu.

Tik pri­pa­žin­da­mi vi­są tie­są, net ir pa­čią skau­džiau­sią, ga­li­me tap­ti stip­res­ne, tei­sin­ges­ne ir vie­nin­ges­ne tau­ta.