
Autorius teisius ir mes pagrįstai didžiuojamės 1941-ųjų birželio 23-ąja. Po 1940-ųjų kapituliacijos rusams tai buvo aiškus signalas pasauliui, kad tauta nesitaiksto su sovietine okupacija. Ši data stovi vienoje gretoje su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja kaip mūsų nesunaikinamo laisvės siekio simbolis. Tačiau atkreipsiu dėmesį, kad vienas svarbus niuansas tekste nepaminėtas.
1941-ųjų birželis – ne tik herojiško pasipriešinimo sovietams, bet ir žydų tautos tragedijos Lietuvoje pradžia. Plungės pavyzdys yra itin skaudus – šis miestas tapo vienu pirmųjų Europoje, kuriame buvo sunaikinta beveik visa gausi žydų bendruomenė. Kaušėnų kaimo kalnelyje gulinčių 1 800 mūsų kraštiečių kapai yra tylus, bet šiurpus priminimas apie tai, kas nutiko, kai idėja apie laisvą Lietuvą buvo iškraipyta antisemitinės neapykantos.
1941 metų Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) programiniame dokumente antisemitizmo nuodai buvo įrašyti į patį planą. Ir nors būtų visiškai neteisinga visus sukilėlius – žmones, kovojusius prieš okupantą dėl Lietuvos nepriklausomybės – teisti už Holokausto nusikaltimus, negalime užsimerkti prieš faktus.
Dalis vietinių ginkluotų būrių, dalis mūsų kraštiečių, tapo nacių įrankiais, vykdžiusiais žiauriausius nusikaltimus prieš savo kaimynus. Plungėje, kaip ir daugelyje kitų miestų bei miestelių, „juodąjį darbą“ – žydų suėmimą, jų varymą į mirties duobes – dažnai atliko patys vietiniai gyventojai.
Todėl kviečiu visus suprasti: istorinę tiesą turime ginti ne ją cenzūruodami, o ją atvirai įvardindami. Privalome pagerbti tuos, kurie kovojo už laisvę, gelbėjo žydus, rizikuodami savo gyvybėmis. Tačiau lygiai taip pat negalime pamiršti, kad dalis tėvynainių pasirinko tapti budeliais, kai kurie – net su dideliu entuziazmu.
Tik pripažindami visą tiesą, net ir pačią skaudžiausią, galime tapti stipresne, teisingesne ir vieningesne tauta.













































Parašykite komentarą