Linos RUIBIENĖS nuotr.

Skai­ty­to­jos tei­gi­mu, ju­dė­ji­mas mi­nė­tu ta­ku pa­lei ka­pi­nių tvo­rą ne­re­tai pri­me­na ekst­re­ma­lų žy­gį, o ne ra­mų ke­lia­vi­mą link ar­ti­mo­jo am­ži­no poil­sio vie­tos. Ta­kas nu­sė­tas gi­lio­mis duo­bė­mis, kai kur si­tua­ci­ją sun­ki­na se­nos at­si­ki­šu­sios ša­li­gat­vio ply­te­lės bei iš že­mės iš­lin­dę stam­būs ak­me­nys.

Vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, ku­rių ko­jos jau ne­bė­ra tvir­tos, o ir re­gė­ji­mas kar­tais pa­ve­da, kiek­vie­nas žings­nis šia­me ta­ke rei­ka­lau­ja mak­si­ma­lios kon­cent­ra­ci­jos. Vie­na ne­di­de­lė klai­da ar žings­nis į ša­lį čia ga­li baig­tis rim­ta trau­ma.

„Ne­gi nė­ra jo­kių ga­li­my­bių su­tvar­ky­ti šį ta­ką? – su vil­ti­mi bū­ti iš­girs­ta klau­sė į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si mo­te­ris.

Pa­sak jos, šią si­tua­ci­ją dar la­biau ap­sun­ki­na ant kal­ne­lio įreng­tas van­dens čiau­pas. Iš jo ret­kar­čiais bė­gan­tis van­duo te­ka že­myn ta­ku, pa­vers­da­mas ir taip ne­ly­gų pa­vir­šių pur­vi­na čiuo­žyk­la.

„Va­sa­rą tai tie­siog pur­vas, o ru­de­nį ir žie­mą, pra­si­dė­jus šal­noms, šis ta­kas virs­ta tik­rais le­do spąs­tais“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kė.

Ar­tė­jant Vė­li­nėms ir Vi­sų Šven­tų­jų die­nai, o taip pat ir ki­tais me­tų lai­kais prieš įvai­rias šven­tes ka­pi­nių lan­ko­mu­mas išau­ga de­šim­te­rio­pai. Žmo­nės sku­ba tvar­ky­ti ar­ti­mų­jų kap­vie­čių, ne­ša sun­kius že­mių mai­šus, van­dens ir gė­lių va­zo­nus, to­dėl sau­gus ir tvar­kin­gas priė­ji­mas yra tie­siog bū­ti­na pa­gar­bos gy­vie­siems ir mi­ru­sie­siems iš­raiš­ka.

Į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si skai­ty­to­ja re­to­riš­kai klau­sė, ar mies­to val­džia ne­ma­to šios pro­ble­mos? Ko­dėl del­sia­ma im­tis bent mi­ni­ma­lių ta­ko re­mon­to dar­bų, ku­rie už­tik­rin­tų ele­men­ta­rų praei­vių sau­gu­mą?

Portalas krei­pė­si į Plun­gės mies­to se­niū­ni­jos va­do­vę Ag­nę Šu­kie­nę, pra­šy­da­mas pa­ko­men­tuo­ti si­tua­ci­ją ir at­sa­ky­ti, ka­da pla­nuo­ja­ma su­tvar­ky­ti mi­nė­tą Tel­šių gat­vė­je esan­čių ka­pi­nių ta­ką. Se­niū­nė pri­si­pa­ži­no pa­ti dėl šio ta­ko ne­ga­vu­si nė vie­no nu­si­skun­di­mo, ta­čiau pa­dė­ko­ju­si už pa­sta­bas ir pa­ža­dė­jo pa­ti pa­tik­rin­ti si­tua­ci­ją ir įver­tin­ti, ką bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti.

Džiu­gu, kad se­niū­nė į mū­sų skai­ty­to­jos nu­si­skun­di­mus ne­nu­mo­jo ran­ka ir jau ki­tą die­ną ka­pi­nių lan­ky­to­jai pa­ste­bė­jo džiu­gią per­mai­ną – pa­vo­jin­gas, duo­bė­tas ir sli­dus ta­kas bu­vo iš­pil­tas nau­ja dan­ga. Taip per re­kor­diš­kai trum­pą lai­ką bu­vo pa­nai­kin­ti di­die­ji ne­ly­gu­mai, kė­lę grės­mę praei­viams.

Džiu­gu, kad Vė­li­nes vi­du­ri­nių­jų ka­pi­nių lan­ky­to­jai šį­kart pa­si­ti­ko kur kas sau­giau.