Magnific nuotr.

Tik kaip tas pa­slap­tin­ga­sis vei­kia?

Kad leng­viau bū­tų su­pras­ti, pa­ly­gin­ki­me jį su kaž­kuo la­biau su­pran­ta­mu. Kad ir su gy­va, ki­mi­nais ap­klo­ta pel­ke. Idea­lio­mis są­ly­go­mis čia ra­si­me gry­ną ba­lan­są ir der­mę.

Idea­lio­mis są­ly­go­mis ir or­ga­niz­mo sis­te­mos vei­kia kaip švei­ca­riš­kas laik­ro­dis. Me­džia­gų apy­kai­ta vyks­ta krau­ja­gys­lių ma­gist­ra­lė­mis. Vi­sos kū­no ląs­te­lės iš šių ma­gist­ra­lių pa­sii­ma tiek, kiek rei­kia, ati­duo­da tai, ką rei­kia.

Tik stai­ga į or­ga­niz­mą pa­ten­ka strim­gal­viais le­kian­tis, burz­gian­tis ir triukš­mą ke­lian­tis vi­ru­sas. Nep­ro­tau­jan­tis, pa­si­ne­šęs į sa­vo ad­re­na­li­no po­rei­kio ten­ki­ni­mą ir (ne)ty­či­nį or­ga­niz­mo eko­sis­te­mos suar­dy­mą. Pra­džio­je jis le­kia ma­gist­ra­lė­mis, bet po­sū­kiuo­se pra­slys­tan­čiais ra­tais pra­de­da ar­dy­ti krau­ja­gys­lių dan­gą.

Pa­laks­čius krau­ja­gys­lė­mis, vi­ru­są už­val­do ne­nu­mal­do­mas no­ras pra­si­lėk­ti gra­žiau­sio­mis, įvai­ro­vės ku­pi­no­mis žmo­gaus kū­no te­ri­to­ri­jo­mis. Ra­dęs ply­šį ar­te­ri­jo­je, be skru­pu­lų pa­si­lei­džia be­ke­le. Kas ga­li, iš­si­gan­dęs sle­pia­si, o kas ne­tu­ri kur ir kaip, su­mai­to­ja­mas po vi­ru­so ra­tais.

Vi­sas kū­nas ne­ten­ka jė­gų ir net at­gu­la lo­von, iš ne­vil­ties ir skaus­mo su­suk­tais są­na­riais, so­pan­čia gal­va. Pra­si­de­da ko­va. Kū­no po­li­ci­nin­kai ar ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai – imu­ni­nės ląs­te­lės – pra­de­da gau­dy­ti tuos įsi­siau­tė­ju­sius vi­ru­sus. Ge­rai, jei­gu vi­ru­sai – su at­pa­ži­ni­mo ženk­lais. To­kius imu­ni­te­tas grei­tai su­gau­do ir su­tvar­ko. Lie­ka tik įsi­bro­vė­lių pa­lik­ti ran­dai.

Bet yra ir to­kių, ku­rie neat­pa­žįs­ta­mi, ag­re­sy­vūs. Pa­ma­tę imu­ni­te­to po­li­ci­nin­kus jie spau­džia ga­zą dar smar­kiau. Iš­mau­ro­ja kū­no eko­sis­te­mą taip, kad lie­ka itin gi­lūs me­nin­gi­to pa­lik­ti ran­dai.

O pa­tys ag­re­sy­viau­si vi­ru­sai, su­dar­kę ir pri­bai­gę vie­ną kū­ną, per­si­me­ta upė­mis ar ka­na­lais į ki­tą dar gy­vą ir nuo­sta­bią eko­sis­te­mą. To­kių vi­ru­sų imu­ni­nės ląs­te­lės nie­kaip ne­su­ge­ba su­draus­min­ti. O kū­ne­liui lie­ka tik gi­liai po že­me at­gul­ti.

Tad kruopš­čiai rū­pin­ki­mės sa­vo kū­no eko­sis­te­ma, sau­go­ki­me jį nuo ad­re­na­li­nu ap­si­ne­šu­sių vi­ru­sų. Juk už lan­go – ru­duo.

Ramūnas LYDIS